Žydų bendruomenės atstovė pabrėžė, kad praeities neįmanoma paslėpti.
„Man atrodo, kad Lietuvos žydų istorijos, Vilniaus geto atminimas lengva ranka supaprastinamas iki minėjimų ir ekskursijų. Oficialių protokolinių valdžios atstovų minėjimų ir interaktyvių ekskursijų užsieniečiams. Abiems užtenka pusantros valandos. Dabar čia visi irgi susirinkome, kad oficialiai paminėtume prieš 80 metų įvykusį Vilniaus geto sunaikinimą. O aš kviečiu, raginu jus Vilniaus getą ne minėti, o atsiminti“, – ketvirtadienį Seime minint Vilniaus geto likvidavimo 80-metį sakė F.Kukliansky.
Dabar čia visi irgi susirinkome, kad oficialiai paminėtume prieš 80 metų įvykusį Vilniaus geto sunaikinimą. O aš kviečiu, raginu jus Vilniaus getą ne minėti, o atsiminti.
„Praeities nepaslėpsi. Simboliška, kad praėjus tiek metų po žydų bendruomenės sunaikinimo, iš po silikatinių priespaudos plytų atsivėrė senosios Vilniaus sinagogos pamatai, o Panerių žemė atskleidė naują nusikaltimų įrodymą – dar vieną mirties duobę. Dabar, kai praėjo jau du kartus po 40 metų nuo beveik totalaus Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimo, kai pasikeitė mažiausiai dvi kartos, gal jau turime drąsos nuristi sąžinę slegiantį gėdos akmenį?“ – kalbėjo ji.
F.Kukliansky apgailestavo, kad ne pirmą kartą sakydama kalbą minėjimo proga priversta kartoti tą patį – priminti nebaigtą tvarkyti Vilniaus pakraštyje esantį Panerių memorialą, kitus neįgyvendintus projektus.
„Adekvatus Panerių įamžinimas muziejuje ir toliau lieka tik planuose – norintys sužinoti baisią šios žudynių vietos paslaptį turi iš anksto tartis su mažo silikatinių plytų namelio – dešimčių tūkstančių žmonių mirties vietoje esančio „muziejaus“ – prižiūrėtojais. Paminklo, įamžinančio žydų gelbėtojus, nėra (...) Jei tiek dešimtmečių nepavyksta pagerbti jų tiesiogiai, tai bent jau baikime gerbti tuos, kurie sėjo mirtį ir neapykantą žydų tautai“, – tvirtino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Ji savo kalboje priminė ir antisemitizmo keliamą grėsmę.
„Šiandien tokie pasisakymai mums turi kelti ne baimę, o pasišlykštėjimą ir pyktį – besąlygiškas pasmerkimas yra vienintelė įmanoma reakcija į neapykantos kalbas, kurių, deja, girdžiu vis daugiau. Ar kiti negirdi? Ar girdi, bet tyli? Baisi yra tyla kaupiantis neapykantos audrai“, – sakė F.Kukliansky.
Anot jos, neužtenka žinoti Vilniaus geto ribas, nes tai nėra tik teritorija, gatvės ir namai senamiestyje.
Lietuvos žydų bendruomenės vadovė priminė, kad ten gyveno žmonės, nors ir suvaryti prievarta. Negano to, jie rengė parodas, koncertus, kūrė spektaklius ir ruošėsi pasipriešinti naciams.
„Abos Kovnerio, Šmergės Kačerginskio, Fanios Brancovskos, – ji vis dar su mumis, gyva Vilniaus žydų bendruomenės tragedijos liudininkė – ir kitų geto kovotojų pasirinkimas prisijungti prie pasipriešinimo judėjimo tuo metu reiškė tik vieną: mirtis gete pakeičiama į mirtį miškuose. Tie, kurie išgyveno, pradėjo naują kovą, kuri tęsiasi ir dabar: išsaugoti atmintį“, – teigė F.Kukliansky.
Ji kvietė iki kito minėjimo skirti bent truputį laiko Vilniaus geto atminčiai: pusantros dienos perskaityti prisiminimų knygą ar dienoraštį, pusantros valandos aplankyti žydų istorijai ir kultūrai skirtus muziejus arba ekskursijai po Vilniaus getą, pusantros minutės sustoti prie Atminimo akmenų, senamiestyje žyminčių namus, kuriuose gyveno Vilniaus žydai.
Žydų getas Vilniaus senamiestyje buvo įkurtas 1941 metų rugsėjo 6 dieną. Per visą jo egzistavimo laikotarpį čia kalinta beveik 40 tūkst. žmonių. Getas likviduotas 1943-iųjų rugsėjo 23 dieną. Šią dieną minimas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vilniuje gyvi liko maždaug 2 tūkst. žydų.
Tarptautinės komisijos tyrimų duomenimis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą sunaikinta apie 200 tūkstančių.
