Šiandien jau net vokiečiai mano, kad Lietuva yra pirmoji Rytų Europos valstybė, kuri atvirai kelia savo gyventojų kaltės klausimą. Maždaug prieš mėnesį solidžiausiame Vokietijos dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ publikuotas straipsnis apie Lietuvos pastangas atvirai kalbėti apie Holokausto istoriją. Kita vertus, Lietuvoje buvo ne tik vertų pasmerkimo, buvo ir tų, prieš kuriuos reikia nulenkti galvas, nes rizikuodami savo ir artimųjų gyvenimais jie gelbėjo žydus. Izraelyje veikiantis Jeruzalės Yad Vashem centras žydų gelbėtojams Pasaulio tautų teisuolio vardą yra suteikęs 889 Lietuvos gyventojams. Ir, ekspertų skaičiavimu, pagal milijonui gyventojų tenkantį skaičių gelbėtojų – arti 300 – Lietuva yra pirma tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių. LRT laidoje „SAVAITĖ“ žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
– Ar, jūsų požiūriu, šiandien jau galima sakyti, kad Lietuva subrendo ir tapo pavyzdžiu kaimynams, nes ji pripažįsta savo kaltę, kaip sako vokiečiai?
– Tikrai pokyčiai, mano supratimu, yra didžiuliai, tačiau jie visi yra ne taip paprastai pasiekiami. Aš suprantu, kad vokiečiai ar kas nors kitas mato tą gražiąją pusę, mato rezultatus, bet nemato, kaip tų rezultatų būna siekiama. Ir tikrai visa tai, ką šiandien turi Lietuvos žydų bendruomenė arba ką turi kiekvienas eilinis žydas, nėra pasiekta taip paprastai, kaip, mano supratimu, turėtų būti. Tarybiniais laikais juk nekalbėjo ir apie gelbėtojus. Viena vertus, bijojo pakenkti tiems gelbėtojams, kita vertus, gelbėtojai bijojo ir dėl savęs, jie nebuvo tikri dar gana ilgą laiką, ir dėl tų žmonių, kuriuos jie gelbėjo.
– 2004 metais rašytojas Icchokas Meras kreipėsi į tuometinius valstybės vadovus, kad gelbėtojams turėtų būti pastatytas paminklas. Jūs pati esate iš išgelbėtos šeimos, žinau ir jūsų pastangas dėl to paminklo. Aš suprantu, kad žydų bendruomenė Vilniuje nori pastatyti paminklą juos gelbėjusiems žmonėms, bet nuo 2004-ųjų jau 12 metų susiduria su kažkokiu nesuvokiamu pasipriešinimu, nes to paminklo iki šios dienos nėra?
– Aš nesakyčiau, kad susiduria nuo 2004 metų, aš sakyčiau – 70 metų. O jeigu Icchokas Meras, kuris irgi buvo išgelbėtas, šio klausimo nekeltų? Tai niekam ir neateitų į galvą mintis, kad reikėtų pakalbėti ne tik apie žudikus, apie kuriuos irgi vengiama kalbėti, bet pakalbėkime bent apie gelbėtojus. O kas yra gelbėtojas?
Aš dabar kartais galvoju, kad ne visi žmonės supranta, kas yra gelbėtojas. Tas laikotarpis tarp 1941 ir 1945 metų daugeliui Lietuvos gyventojų neiškrito iš gyvenimo: žmonės ėjo į kinus, į teatrus, mokėsi mokyklose. Ir jie net negali įsivaizduoti, suprasti to, kad iki 1941 metų lapkričio mėnesio didžioji dalis žydų jau buvo nužudyta savo miesteliuose, kuriuose jie gyveno. O tie laimingieji, kurie liko, buvo sukišti į getus. Laisvų žydų, kurie galėtų vaikščioti gatvėmis, legalių žydų nebuvo. Įstatymas to nenumatė. Tai ar gali žmogus apskritai suvokti ir suprasti, kuo rizikavo gelbėtojai, gelbėdami bent vieną žmogų? Aš nekalbu, kad pasiimdavo vaikus, augindavo juos, ir kokios tragedijos lydėjo tas šeimas. Jūs įsivaizduojate vienerių ar dvejų metų vaiką atiduoti į svetimą šeimą?
Vaikas 4 metus gyvena kitoje šeimoje ir – staiga! – pasibaigus karui, pas jį ateina tėvelis iš Dachau koncentracijos stovyklos. Iš jo žmogaus jau nėra: jo visa šeima žuvusi, jis pats badavęs, ant išprotėjimo ribos ir jis tą vaiką tempia pas save, nes tai yra jo vaikas.
Vaikas 4 metus gyvena kitoje šeimoje ir – staiga! – pasibaigus karui, pas jį ateina tėvelis iš Dachau koncentracijos stovyklos. Iš jo žmogaus jau nėra: jo visa šeima žuvusi, jis pats badavęs, ant išprotėjimo ribos ir jis tą vaiką tempia pas save, nes tai yra jo vaikas. Tas vaikas nenori gyventi su tuo išprotėjusiu dėde, jis turi kitus tėvus.
Tai yra tiek tragedijų, bet aš nekalbu apie tokius dalykus, kaip vaiko slėpimas, bet koks padėjimas – nurodymas takelio, kuris yra saugus miške, perkėlimas per upę valtele, duonos gabalėlis, pieno stiklinė – tai buvo gelbėjimas, dėl kurio žmonės galėjo prarasti gyvybę. Šiuo metu mes kalbame net ne apie paminklą, o apie vietą, nes yra paruoštas akmuo, ant kurio yra parašyta, kad „čia bus paminklas gelbėtojams“, tą akmenį mums parūpino Gyventojų genocido ir rezistencijos centras, atvežė į Vilnių, nes mums žadėjo, kad šiemet jau tikrai ta vieta mums bus suteikta.
– Čia Vilniaus savivaldybė jums žadėjo?
– Taip, be abejo. Mes prašėme Misionierių sodo pakalnėje, nes pagal visus dokumentus 1943 metais, likvidavus getą, Misionierių soduose (yra net toks paveikslas – visas kalnas nusėtas žmonėmis) buvo atlikta paskutinė selekcija. Vienus žmones nukreipė į Panerius, jų jau nebėra, kitus žmones nukreipė į koncentracijos stovyklas, kai kurie iš jų dar gyvi.
– Jums pasakė, kad ta vieta netinkama?
– Nežinau. Vakar buvo komisijos posėdis, klausimas yra atidėtas. Merai keičiasi, klausimas atidedamas. Manęs asmeniškai nė viena komisija, niekada, niekas nebuvo pakvietęs. Aš noriu pasakyti, yra tokie parodomieji aktai Lietuvos valstybėje, kai ateina kareiviai su gėlėmis, kai susirenka daug žmonių miestelyje, praeina pompastiškai, mes daug kalbame, daug rašome, bet yra tokie dalykai kaip paminklėlis arba bent vieta gelbėtojams, kuri parodo, kad žmonės nesuprato nei kas įvyko, nei kas vyksta.
– Ar jūs kalbėjotės tik su miesto savivaldybe, galvoju, ar jūs, pavyzdžiui, kalbėjotės su vyriausybės atstovais?
– Aišku, kalbėjau. Kiekvienais metais kalbu su visais ir visaip. Ir šiemet aš esu pasiryžusi po gelbėtojų apdovanojimo, nes turėsiu progos pamatyti jos ekscelenciją LR prezidentę, aš tiesiog paprašysiu priėmimo.
Jeigu žmonės negalvoja, kad gelbėtojai yra tie, kurie iš jūros traukia skęstančius, o kalbama apie tuos, kurie karo metais gelbėjo žydus, ir per šitiek metų jiems vietos vis tiek neatsiranda, man kyla visiškai natūralus klausimas: gal jie negerai darė, neteisingai elgėsi gelbėdami tuos žydus, todėl jiems ir paminklo nereikia. Kodėl mes, išgelbėti – o kitokių nėra, yra tik evakuoti ir išgelbėti – negalime to padaryti? Ir mes sutinkame, galų gale, tai padaryti savo lėšomis, tegu mums nors vietą duoda, nors šiaip tai yra valstybės reikalas, aš dar kartą kartoju.
