„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 04 17

Felixas Ackermannas: Kalėjimų ateitis

Felixas Ackermannas – istorikas, miesto antropologas, Rytų Euro­pos žinovas, apgyventojas ir išmaišytojas, ginčų dėl praeities tyrėjas. Lietuvoje žinomiausias dėl iš dalies NŽ-A puslapiuose užsimezgusios (žr. „Laišką redaktoriui“, 2015, nr. 8) ir vokiškai parašytos knygos Mein litauischer Führerschein: Ausflüge zum Ende der Europäischen Union (Berlin: Suhrkamp, 2017; liet. adaptacija: Labai blogai, arba Liuks: Aštuonios pamokos apie Lietuvą, vertė Nerijus Šepetys, Vilnius: Lapas, 2018). Skelbiamas tekstas „Die Zukunft der Gefängnisse“ buvo publikuotas kultūros mėnraštyje Merkur (2020, Dezember, p. 75–80), iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Volungevičius.
Pravieniškių pataisos namai
Pravieniškių pataisos namai / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Sankt Peterburgas

Jau trejus metus ant Nevos kranto tuščias stovi didžiausias 1937–1938 m. Leningrade vykdyto Didžiojo teroro paminklas. Sankt Peterburgo Kresty (Кресты) kalėjimas su žymiaisiais kryžių sudarančiais raudonų plytų fligeliais yra tikras valstybinio teroro prieš savo piliečius įsikūnijimas. Suprojektuotos 1150 žmonių „talpos“ statinyje stalinistinių valymų metu čia būdavo laikoma daugiau nei 10 000 kalinių, daugybė kurių, sulaukę pripažinimo liaudies priešais, buvo išvežti ir nužudyti. 2017 m. Kolpine, netoli Sankt Peterburgo, buvo baigta statyti viena didžiausių įkalinimo vietų Europoje, Kresty II, kur gali būti saugoma iki 4000 kalinių. Kaip aliuzija prisimenant pirmavaizdį, miesto pakraštyje įsikūrusio aštuonių aukštų pastato planą taip pat sudaro kryžius su ovalo formos centrine dalimi. Nuo to laiko istorinis pastatų kompleksas prie Nevos stovi tuščias, mat bet koks tolesnis jo panaudojimas verstų atsakyti į klausimą, kaip XXI a. Rusijoje dera interpretuoti šios vietos prievartos istoriją?

Dar 2013 m. Kresty įkalintos grupės Pussy Riot narės po paleidimo į laisvę pranešė apie priverčiamąjį darbą ir prastas kalinimo sąlygas. Viena kalinimo istorijos tyrimų instituto prie Teisingumo ministerijos darbuotojų apie tolimesnį Kresty panaudojimą teigė: „Šiuo metu pirmiausia ten saugomi dokumentai, o dalis kamerų naudojamos kaip biuro patalpos“. Beje, 1890 m. tarptautiniame kalėjimų suvažiavime tuo metu kaip tik pradėjęs veikti šis pastatų kompleksas tapo vizitine civilizuotos ir modernios Rusijos kortele, taip visam pasauliui pademonstruojant, kad, modernizuojant kalėjimų sistemą, Rusija yra pažangos lokomotyvas.

Perkeliant kalėjimą iš Kresty į naujai pastatytąjį Kresty II, Putino Rusijoje aiškiai atsiskleidė du esminiai valdžios bruožai: valstybės pareigūnų korupcija ir smurtas. Dėl biudžeto pinigų iššvaistymo naujojo pastato atidarymas užtruko. Kai audito komisijos įtarimai dėl 700 milijonų rublių siekiančių kyšių pasitvirtino, į viešumą iškilo pačioje kalėjimo vadovybėje įvykdyta užsakomoji žmogžudystė. Federalinės penitenciarinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Sankt Peterburgui Sergejus Mojsejenko, kuriam buvo patikėta prižiūrėti didįjį Kresty II projektą, 2017 m. kovą nusamdė profesionalų žudiką, kad šis nušautų jo pavaldinį Nikolajų Černovą, atsakingą už statybos darbų įgyvendinimą. 2020 m. liepą Leningrado srities Aukščiausiojo teismo sprendimu Mojsejenko buvo nuteistas penkiolika metų kalėti lageryje.

Vilnius

Kad net ir tušti kalėjimų kompleksai kaip viešosios erdvės visada turi simbolinį krūvį, šiandien liudija 700 kilometrų į pietus/pietvakarius nuo Sankt Peterburgo nutolęs Lukiškių kalėjimas Lietuvos sostinėje Vilniuje. 1904 m. čia pat, šalia miesto baigto geltonų plytų statinio projekto autorius buvo tas pats imperatoriaus vyriausiasis inžinierius Antoninas Tomiška, pastatydinęs ir Kresty. Šalia vadovavimo tiltų, kelių ir kanalų projektavimo darbams, Tomiška žavėjosi sudėtingais kalėjimų projektais, virtusiais jo aistra. Lukiškės turėjo tapti parodomuoju imperinės valdžios pažangumo projektu.

Tai buvo pirmasis viešas pastatas Vilniuje su centriniu šildymu, ventiliacija, sava kanalizacijos sistema ir ligoninės korpusu. Kad būtų galima apžiūrėti visą šios architektūros grožį, 1905 m. vadovas po miestą netgi siūlė pasivaikščiojimą po Lukiškių priemiestį. Siekiant išreikšti įspūdį, kad kalėjimas, nepaisant išorinio efekto, pirmiausia buvo sumanytas gubernijos gyventojams bausti, ties įėjimu, šalia impozantiškos rusų stačiatikių Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės, kamerų korpuso palėpėje Tomiška suprojektavo žydų maldos vietą, o apvalaus centrinio koridoriaus viduryje – katalikų koplyčią. Kalėjimo kapelionas galėjo laikyti mišias pastato viduryje taip, kad kaliniams nereikėjo palikti savo kamerų.

Už tų pačių ketaus grotų, už kurių galėdavo sustoti maldai įkalintieji Antrojo pasaulinio karo metais, praėjus metams po Lukiškių kalėjimo uždarymo 2019 m. liepą, žiūrovai galėjo išvysti naują pjesės Čia nebus mirties pastatymą. Pirmoji vilnietiška Rimo Tumino inscenizacija Mažajame teatre 1990 m. tapo sensacija, nes apie sovietinius lietuvių trėmimus buvo prabilta dar nematytomis meninės raiškos formomis. 2020 m. teatro trupė su aktore Agne Šataite priešakyje priminė ne tik apie Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius Lietuvai. Spektaklis parodė, kaip Lietuvos visuomenė prakalbina rusiškąją praeitį menantį kalėjimą kaip viešąją erdvę. Po paskutinių kalinių iškeldinimo į kitas įkalinimo įstaigas prasidėjo atvira diskusija, apimanti aplinkinių gyventojų, menininkų, piliečių iniciatyvų, verslininkų ir istorijos politikos formuotojų interesus.

Jano Zappnero nuotr./Felixas Ackermannas
Jano Zappnero nuotr./Felixas Ackermannas

Lukiškių kalėjimo panaudojimui ateityje iškyla ypatingas iššūkis, nes visas kompleksas yra įtrauktas į saugomų Kultūros paminklų registrą, jame buvo palikti tamsiausi XX a. istorijos pėdsakai: 1905 m. revoliucijos nuslopinimas, du vokiški okupaciniai režimai, Lietuvos žydų genocidas, prievartinė sovietinė Lietuvos aneksija ir Vilniuje likusių lenkų gyventojų persekiojimas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lukiškių kalėjimas tebestovėjo miesto pakraštyje. Po keturis dešimtmečius trukusios sovietinės miestų plėtros pastatų komp­leksas, juosiamas mūro sienos, stovi Vilniaus centre, visiškai šalia Seimo rūmų, Nacionalinės bibliotekos, Vilniaus biržos ir Lietuvos istorijos instituto.

Šiandieniniam praeiviui gali susidaryti įspūdis, lyg čia būtų sustojęs laikas: prižiūrėtojų poilsio kambaryje ant stalo tebestovi dubenėlis, lietuviški ir rusiški kamerų sienų įrašai liudija įkalintųjų kasdienybę, o atvirame kadaise čia dirbusio direktoriaus seife šalia sovietinių dalykinių žodynų dar gulėjo užsilikę keli žurnalai esperanto kalba. 1934 m. Heroldo de Esperanto leidimas kalėjime pergyveno vokiečių ir sovietų valdžias. 2019 m. šie leidiniai nebeturėjo tokios vertės, kad juos kas nors pasiimtų. Paskutinieji šio pastato gyventojai esperanto nebekalbėjo.

Daugiapakopiame procese Valstybės įmonės Turto bankas iniciatyva prie vieno stalo susėdo kiek įmanoma daugiau interesų grupių atstovų ir Šv. Mikalojaus cerkvėje buvo viešai išdiskutuoti įvairūs pasiūlymai. Prieita prie idėjos, kad ateityje kalėjimas turėtų būti kuo įvairiapusiškiau įveiklintas švietimo, meno, verslo ir atminties kultūros projektuose. Visa tai bus pasiekiama tik tada, kai pertvarkymo procese viešasis interesas ir privatūs investuotojai veiks išvien. Užuot visą komp­leksą pavertus muziejumi, jis turėtų tapti urbanistinio gyvenimo centru. Miestiečiai didžiuojasi, kad pereinamuoju laikotarpiu čia vyksta Netflix serialo Stranger Things kito sezono filmavimai. Kadangi formaliai teritorija tebėra saugoma zona, priklausanti Teisingumo ministerijai, prie įėjimo stovi du uniformuoti kalėjimo pareigūnai. Kiekviena tuščio kalėjimo diena valstybei kainuoja keletą tūkstančių eurų, todėl rekonstrukcija turėtų prasidėti kaip įmanoma greičiau.

Varšuva

Tiesioginis palyginimas, kaip sprendžiamos istoriniu požiūriu sudėtingų įkalinimo vietų problemos, prieš akis iškyla žvelgiant į 435 kilometrus į pietvakarius nuo Vilniaus nutolusią Lenkijos sostinę. Mokotówe, Rakowieckos gatvėje, stūkso kalėjimas. Kaip ir Lukiškių kalėjimas, buvo pastatytas tais pačiais 1904-aisiais tuometinėje Rusijos imperijoje kaip baudžiamojo kalinimo įstaiga, ir lygiai taip pat liko paženklintas daugkartinės valstybinės prievartos abiejų pasaulinių karų metais. Prasidėjus Varšuvos sukilimui, 1944 m. rugpjūčio 2 d. Rakowieckos gatvėje SS suplanavo skerdynes, kurių metu visi kaliniai turėjo būti išžudyti vidiniame kalėjimo kieme. Po pirmosios masinės egzekucijos likusieji kaliniai pasipriešino. Su kaimyninių gyventojų pagalba keliems šimtams jų pavyko pabėgti. Karui pasibaigus, čia buvo įkalinti ir vokiečių karo nusikaltėliai, ir Armios Krajowos kovotojai. 1948 m. gegužės 25 d., po parodomojo stalinistinio teismo proceso, Mokotówo kalėjime buvo nužudytas buvęs Aušvico konclagerio kalinys ir tenykščio lenkų pogrindinio sąjūdžio įkūrėjas, Vilniaus universiteto alumnas Witoldas Pileckis.

Uždarius kalėjimą 2016 m., pastatas liko Teisingumo ministerijos kontrolėje. Lenkijos kalėjimų tarnybos cent­rinė administracija dalį viso komplekso toliau naudoja ir kaip viešbutį tarnautojams. Pastaruoju metu kruopščiai atrinkta tautiškai konservatyvių istorikų grupė brandina idėją Lenkijos Liaudies Respublikos laikais persekiotų karių ir politinių kalinių muziejaus, kuris pirmiausia turėtų priminti pokario komunizmo aukas. Dauguma buvusių politinių kalinių, kurie 1980 m. pradžioje ten buvo kalinami kartu su disidentu Adamu Michniku, nepritaria tokiam muziejui kaip politinės kovos projektui.

Lyginant su atviru ir aktyviu procesu Vilniuje, skirtumas yra tas, kad dabartinė Varšuvos valdžia neplanuoja visiškai jokios idėjas kildinančios diskusijos. Štai į tikslinę konferenciją susirenka tik vieningos dešinės šalininkai, tarpusavyje sutariantys, kad kalėjimas turįs tapti sakralia nacionalinės atminties vieta – prabangiai sanuotas istorijos politikos bastionas. Čia neapsieita ir be ironijos, kadangi kaip tik tiesioginėje kaimynystėje, pasiturinčiame Mokotówo rajone, gyvena daugybė politinio radikalo, teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro oponentų.

Lukiškių kalėjime vokiečių nurodymu lietuvių dvasininkas vienu metu buvo atsakingas už daugiau nei trijų šimtų čia įkalintų seselių ir vienuolių sielovadą.

Lenkijoje ir Lietuvoje kalėjimų kompleksai panaudojami interpretuojant politines represijas prieš įkalintuosius kaip svetimųjų valdžios įrankį. Tačiau tokiu atveju šie aktyvistai ignoruoja, kad kiekviena valstybė pasitelkia baudžiamąją teisę politiniams nusikaltėliams persekioti. Po 1918 m. Antrojoje Lenkijos Respublikoje kalėjimai buvo pilni politinių oponentų: komunistų, socialistų, ukrainiečių, baltarusių ir žydų nacionalistų. Lygiai taip pat nutylima, kad svetimųjų valdžios kalėjimo personalą pirmiausia surinkdavo iš vietinių gyventojų.

Antai šitaip vokiečių okupacijos metu Lukiškių kalėjimas tapo aktyvaus ir prievartinio Vilniaus sulietuvinimo vieta. 1942 m. kovą iš katalikiškų Vilniaus vienuolynų buvo išvaryti visi lenkų tautybės vienuolinio luomo asmenys. Lukiškių kalėjime vokiečių nurodymu lietuvių dvasininkas vienu metu buvo atsakingas už daugiau nei trijų šimtų čia įkalintų seselių ir vienuolių sielovadą. Pagrindinė priežastis, kodėl tokie tamsūs savos istorijos puslapiai net ir šiandien rengiamose ekspozicijose nėra atskleidžiami, yra ta, kad nors įdėmesnis ištyrimas aiškiau išryškintų valstybinės prievartos masto ir pobūdžio skirtumus, vis dėlto iš kalėjimų funkcionavimo longue durée perspektyvos pastebimas stulbinantis tęstinumas. Prieš ir po 1989 m. Lietuvoje ir Lenkijoje pagrindinius darbus bausmės vykdymo kasdienybėje atliko tie patys prižiūrėtojai.

Gardinas

Kaimyninėje Baltarusioje tęstinumas yra pasididžiavimo pagrindas. 350 000 gyventojų Gardine, maždaug pusiaukelėje tarp Varšuvos ir Vilniaus, yra vienintelis veikiantis įkalinimo muziejus regione. XVIII a. pabaigoje, po ATR Antrojo padalijimo, ant Nemuno kranto įsikūręs miestas atiteko Rusijos imperijai. Prie pat turgaus aikštės įsikūręs jėzuitų vienuolynas buvo uždarytas, bažnyčia performuota į parapijinę, o vienuolyno ansamblis – paverstas kalėjimu. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų turgaus aikštė vadinama Sovietų aikšte. Čia pat šalia istorinės vaistinės yra įėjimas į muziejų, kuriame visuomenei eksponuojamas sklandus institucinis ir personalinis perėjimas nuo sovietinio prie baltarusiško kalėjimo. Du uniformuoti ir ūsuoti manekenai saugo Gardino kalėjimo Nr. 1 direktorių protėvių port­retų galeriją.

2020 m. rudenį seniausios tebeveikiančios Baltarusios institucijos istorijos paroda buvo pristatyta lankytojams. Joje demonstruojama rusiškojo kamerų korpuso statybos projektai, kadaise kieme stovėjusios stačiatikių koplyčios modelis ir keliolika garsiausių kalinių portretų. Tarp jų būta ir didžiojo 1863 m. sukilimo dalyvių bei baltarusių komunistų, kurie Tarpukariu buvo persekiojami slaptosios lenkų tarnybos Defensywa. Čia rasime ir lenkų rašytoją Gustawą Herling-Grudzińskį, savo biografijoje Inny świat (1951) aprašiusį nelaisvės metus Gardine.

Pervartų laiku kalėjimai funkcionuoja kaip įspėjamųjų sig­nalų sistema, nes ir kaliniai, ir prižiūrėtojai akylai stebi karinių dalinių judėjimą anapus sienų.

Kitaip nei numatyta Varšuvoje ir Vilniuje, ekspozicijos rengėjai ignoravo abiejų pasaulinių karų metais vykusių valdžių pasikeitimų kritinius momentus. Pervartų laiku kalėjimai funkcionuoja kaip įspėjamųjų sig­nalų sistema, nes ir kaliniai, ir prižiūrėtojai akylai stebi karinių dalinių judėjimą anapus sienų, idant nepražiopsotų tinkamos akimirkos, kai atsiras galimybė palikti įkalinimo įstaigą. Kaip kad tai būta Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Gardine ne kartą keitėsi galios santykiai. 1939 m. rugsėjį vokiečių bombos apgriovė kalėjimo sienas ir sudarė galimybes pabėgti įprastiems kriminaliniams kaliniams ir čia kalintiems apylinkių komunistams. Todėl pastarieji, Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkijos Respubliką, jau dalyvavo kovose Gardine dar prieš sovietams užimant miestą.

1939–1941 m. sovietinės okupacijos metu, iki kol nebuvo išvežti į Katynę, miesto kalėjime buvo kalinami dešimtys Lenkijos armijos karininkų. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, NKVD valdomas kalėjimas vėl neišvengė bombardavimų, kurių metu žuvo daug kalinių. Kartu dalis sienų buvo taip sugriautos, kad 1941 m. birželio 23 d. įvyko masinis kalinių pabėgimas.

Neilgai trukus to paties kalėjimo kieme vokiečių okupantai įvykdė atrinktų žydų kilmės asmenų žudynes. 1944 m. vasarą, prieš pat atsitraukimą, aukų kūnai paskubomis buvo išplėšti iš žemės ir sudeginti, o visos sudegintų palaikų liekanos pakartotinai užkastos toje pačioje vietoje. Sovietams pakartotinai užgrobus miestą, kalėjimas buvo dar kartą panaudotas vykdant „valymo“ operacijas. Kalėjimo muziejuje visi šie pamatiniai miesto istorijos įvykiai liko nepaminėti, nes jo tikslas yra šiandieninės Baltarusios kalinimo sistemos legitimacija. Šiame muziejuje nevyksta aktyvi diskusija dėl sovietų ir vokiečių nusikaltėlių, pavertusių kalėjimą smurto šerdimi Gardine.

Tačiau abejonės kalinimo sistemos legitimumu Baltarusioje kyla ne dėl spragų kalėjimo muziejaus pasakojime, o dėl sisteminės valstybės prievartos po suklastotų 2020 m. prezidento rinkimų. Rugpjūčio 9–12 d. specia­lūs Vidaus reikalų ministerijos daliniai be skrupulų mieste medžiojo praeivius. Vėlesnių kankinimų Vidaus reikalų ministerijos tardymo izoliatoriuje viena iš aukų tapo žurnalistas Ruslanas Kulevičius, dirbantis reporteriu interneto portale Hrodna.life. Kai Kulevičius po paleidimo iš įkalinimo pranešė apie ten sulaužytus riešus, valstybinėse medijose prasidėjo kampanija, kad jokių kankinimų nebūta.

Pranešimai apie valstybinę prievartą kalėjime paskatino rastis „solidarumo grandines“, kurios nuo rugpjūčio 13 d. pasklido visoje šalyje. Gardine, palei didžiuosius magistralinius kelius šitaip protestavo moterys ir medikai. Kitą dieną į miesto centrą iš savo fabrikų plūstelėjo tūkstančiai didžiųjų valstybinių įmonių АЗОТ ir ХИМВОЛОКНО darbininkų, reikalaujančių jų kolegas paleisti į laisvę. Vienu pagrindinių Piliečių komiteto reikalavimų tapo reikalavimas Gardine paleisti visus politinius kalinius, tarp kurių būta septyniolikos АЗОТ darbininkų.

Naujas Gardino istorijos puslapis buvo atverstas pasiekus susitarimą tarp Piliečių komiteto ir miesto valdžios, kuri ne tik sutiko su minėtu reikalavimu paleisti į laisvę suimtuosius, bet ir pirmą kartą garantavo susirinkimų laisvę senamiestyje. Tai sukėlė keturias dienas trukusią visaliaudinę šventę. Tūkstančiai žmonių, nešini balta-raudona-balta vėliavomis, traukė Gardino gatvėmis.

Iš nenutrūkstamos švenčiančių protestuotojų vaizdų tėkmės, plūstančios per socialinius tinklus iš Gardino į pasaulį, išsiskiria vaizdas priešais sienas Sovietų aikštėje. Pro dviejų šimtmečių senumo kalėjimą taikiai plaukia tūkstančiai žmonių. Netrukus čia pat išlaisvinami politiniai kaliniai. Tačiau jau rugpjūčio 18 d. miesto valdžia susitarimą sulaužo. Gardino centre demonstracijos uždraudžiamos, o specialiosios Vidaus reikalų ministerijos pajėgos vėl pradeda sekmadieninių eisenų dalyvių medžiokles. Tuo metu 2020 m. pabaigoje Gardine tebeveikia ir kalinimo sistemos istorijos muziejus, ir yra gyva dabartis, kurioje kiekvieną sekmadienį dešimtys žmonių yra įkalinami, nes kovoja prieš valstybinę prievartą.

Tekstas publikuotas Naujiojo Židinio-Aidų žurnalo 2021 m. nr. 2

https://nzidinys.lt/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų