Antonas Lukoszevieze'ius ir Paulas Lucasas (Antanas ir Paulius Lukoševičiai), kurių pavardės buvo pakeistos dėl tuo metu Škotijoje vyravusios neapykantos lietuviams, KGB bylose Vilniuje rado prašymą susisiekti su Rimvydu Gladkausku, jei kas nors ieškos jo mamos pavardę turinčių prapuolusių artimųjų.
„Senelio brolis Jonas iš Škotijos buvo išsiųstas kovoti į Rusiją, tačiau jis iš ten pabėgo, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie laisvųjų karių. Juodąjį birželį, prasidėjus trėmimams, praradome ryšį su visa gimine. Dalis jų buvo nužudyti, dalis – mirė Sibire. Ėmiausi ieškoti savo artimųjų ir 2012-aisiais radau“, – pasakojo P.Lucasas.
70 metų nežinojo turintis pusbrolių Škotijoje
R.Gladkauskas, ieškojęs savo senelio, nė nežinojo, kad turi pusbrolių Škotijoje. Nors jo mama kartkartėmis užsimindavo, kad ten gali būti giminių, vyras manė, kad tik senelis.
„Mane rado Antonas. 1991 ar 1992-aisiais, per Sąjūdį, buvo renkami dokumentai tų, kurie ieško giminių Sibire ar kitur užsienyje. Užpildžiau dokumentus, kad ieškau senelio. Tai buvo įdėta į Lukoševičiaus bylą. Ten Antonas ir atrado mano duomenis.
R.Gladkauskas, ieškojęs savo senelio, nė nežinojo, kad turi pusbrolių Škotijoje.
70 metų nežinojau, kad turiu pusbrolių Škotijoje. Jiems atvykus apsiverkiau, kaip kitaip jausiesi. Mama, amžiną jai atilsį, būdavo, pašnekėdavo, kad gal Anglijoje likę giminių. Bet kaip jūs galvojat, koks tai jausmas? Grįžau po malkų skaldymo, o žmona sako – tavęs ieško Lukoševičiai. Nustebau, kokie dar Lukoševičiai, nemaniau, kad turiu daugiau giminių. Pakalbėjome telefonu, o kitą dieną susitikome. Kaip jie sakė, ieškojo vienos grandelės, o radę mane sujungė visą grandinę“, – graudinosi R.Gladkauskas.
Radę vienas kitą, pusbroliai pirmiausia patikrino, ar jie tikrai susieti kraujo ryšiais.
„Romas turėjo mano močiutės ir senelio nuotrauką kartu. Aš irgi turėjau tą pačią močiutės nuotrauką, tik joje buvo iškirptas senelis. Neretai svarstau, ar tikrai radau savo gimines, bet radome nepaneigiamų faktų, kad ir ta močiutės nuotrauka“, – pasakojo P.Lucasas.
Jam antrino ir R.Gladkauskas, prisiminęs, kaip pirmą kartą susitikę jie peržiūrinėjo škotų pusbrolių atvežtas senovines fotografijas, o palyginęs jas su savo turimomis pamatė, kad šios – vienodos: „Aš angliškai nemoku, tai reikia vertėjos. Atvykę jie paprašė parodyti šeimos nuotraukų, mat Lukoševičių yra daug ir, galbūt, mes ne giminės. Paaiškėjo, kad iš visų Lukoševičių aš tebuvau vienintelis Lietuvoje likęs jų giminaitis.“
Bendrauja intensyviai
Pasak P.Lucaso, giminaičių jie aptiko ir Brazilijoje, Kanadoje bei Amerikoje: „Kai kurie dar išlaikė lietuviškas pavardes, kiti – pasikeitė. Vieninteliai gerai kalbantys emigrantai mūsų giminėje yra gyvenantys Brazilijoje. Organizavome visų susitikimą Vilniuje, buvo be galo įdomu.“
Jiems atvykus apsiverkiau, kaip kitaip jausiesi.
R.Gladkauskas džiaugėsi, kad nors Brazilijoje gyvenantis mamos pusbrolis puikiai kalba lietuviškai. Nors jis gimęs San Paule, o jo vaikai nemoka nė vieno lietuviško žodžio, emigrantui bendraujant su lietuviais nereikia vertėjo, mat prieš daugybę metų gimtosios kalbos jį išmokė seneliai.
Atradę vienas kitą, pusbroliai nenustojo bendravę, P.Lucasas keliauja į Lietuvą kas keletą mėnesių, apsilanko per šventes bei pusbrolio šeimai svarbias progas. R.Gladkauskas taip pat lankėsi Škotijoje, pas tuomet dar gyvą dėdę.
Škotai broliai nebuvo pirmieji, norėję susisiekti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais. Jų senelis dar 1950-aisiais kreipėsi į Sovietų Sąjungos ambasadą ir prašė pagalbos, tačiau greitai šios minties atsisakė. „Jam buvo pasakyta aiškiai – jei dar kada čia sugrįši, išžudysime visą tavo giminę, likusią Lietuvoje“, – sakė P.Lucasas.
Šeimos paieškų istorijos – lyg iš filmo
Pasak pašnekovo, lietuviškų šaknų turinčių škotų, kurie daugybę metų ieško savo giminaičių, nemažai. Mat per pasaulinius karus į Škotiją emigravę lietuviai išsibarstė. Vieni kariavo britų kariuomenėje, kiti išsiųsti į rusų armijos gretas, mažai iš jų grįžo pas šeimas.
Dar kitus lietuvius ištrėmė į Sibirą, tad daugybės šeimų likimai – tragiški. Kai kurie škotai sužinojo turintys lietuviško kraujo tik po tėvų ar senelių mirties, tvarkydami dokumentus ir išvydę tikrąsias jų pavardes.
Paieškų istorijos labai skirtingos ir kol vieni džiaugiasi per keliolika metų išsiaiškinę paslaptį, kiti sužino tokių naujienų, kokių verčiau būtų nežinoję.
Savo šeimos ieškojusi moteris buvo šokiruota, kai sužinojo, kad jos mama ir senelis dirbo priešingose barikadų pusėse.
„Vienos moters istorija ypač įdomi. Jos senelis 1917-aisiais deportuotas iš Škotijos į Lietuvą. Jis buvo komunistas, buvo paskirtas regiono komisaru ir deportavo žmones į Sibirą. Tos moters mama 1930-aisiais atvyko į Angliją ir pradėjo dirbti britų armijai, slaptojoje tarnyboje ji vertė koduotą priešų informaciją ir perdavinėjo britams. Tuo tarpu senelis dirbo išvien su rusais. Savo šeimos ieškojusi moteris buvo šokiruota, kai sužinojo, kad jos mama ir senelis dirbo priešingose barikadų pusėse. Pastarasis dar ir atsakingas už tūkstančių žmonių mirtis“, – pasakojo P.Lucasas.
Škotijos lietuvių bendruomenėje pasaulinių karų metais žmonių skaičius siekė iki 20 tūkst., emigrantai ten buvo įkūrę parduotuves, leido laikraščius, turėjo savo politinę partiją, rinko lėšas bei siuntė jas į Lietuvą.
Tačiau Rusijai bei Jungtinei Karalystei pasirašius bendradarbiavimo sutartį viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vyrai buvo priversti kariauti, šeimos liko be tėvų ir jokių pajamų. Bandydami kuo greičiau integruotis, lietuviai ėmė keistis pavardes, tuokėsi su vietiniais ir natūralizavosi.
