„Kartu su broliu pateikėme dokumentus prieš metus – kovą ar balandį – ir iki šiol laukiame“, – sekmadienį interviu portalui 15min.lt sakė Vilniuje šiuo metu viešinti O.Mekas.
Moteris, pati esanti aktorė ir režisierė, sakė šį procesą pradėjusi kone prieš 10 metų. „Netrukus kažkas pasikeitė įstatymuose ir reikėjo pradėti iš naujo. Mums teko įrodyti, kad tėtis yra iš Lietuvos – kad vis dar gyvas vienas garsiausių šalies kultūros žmonių gimė šioje šalyje. Tai visiškai juokinga. Bet taip viskas vyksta.
Gretos Skaraitienės nuotrauka/Jono Meko vaikai: Oona ir Sebastijonas |
Esu kantri. Tikėjausi gauti pasą dabar atvykusi, bet abejoju. Greičiausiai dabar turėsi jį nusiųsti į JAV. Biurokratija vargina visur…“
Atmeta tik vieną kitą prašymą
Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vedėja Daiva Vežikauskaitė portalui 15min.lt pirmadienį teigė, kad abiejų filmininko vaikų prašymai gauti ir iki šiol nagrinėjami.
„Mes patys archyvų klausėme apie (J.Meko) turėtą pilietybę, nes jokių dokumentų nebuvome gavę. Suradome senuosius dokumentus“, – sakė ji.
Pernai 90-metį atšventęs J.Mekas yra vienas garsiausių šių laikų lietuvių kilmės menininkų. Jis gimė 1922 m. Semeniškių kaime netoli Biržų. 1944-aisiais brolius Joną ir Adolfą naciai įkalino priverstinio darbo stovykloje Vokietijoje. Po karo J.Mekas studijavo filosofiją Mainco universitete, o 1949 m. apsistojo Niujorke, kur gyvena iki šiol.
Kad menininkas kilęs iš Lietuvos, niekam nekyla abejonių, savo biografiją jis yra išdėstęs memuaruose „Žmogus be vietos“. Tačiau, kaip pabrėžė D.Vežikauskaitė, vien tokių žinių nepakanka.
„Dokumentai privalo būti – vienareikšmiškai. Pilietybės įstatyme smulkiai išvardyta, ko reikia. Šiuo atveju pirmiausiai reikia įrodyti, kad žmogus iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis, – kalbėjo ji. – Vien pagal vardą negalime atkurti pilietybės. Suprantu, kai kuriems tai gal įžeidu, bet nieko nepadarysi.“
Lietuvos pilietybę įstatymas leidžia atkurti kitos valstybės pasą turintiems asmenims, kurie buvo mūsų šalies piliečiai tarpukariu iki okupacijos ir pasitraukė į užsienį iki 1990 m. kovo 11 d., tai pat jų vaikai, anūkai ir proanūkiai. Norėdami atkurti ar gauti Lietuvos pilietybę, jie turi pateikti ne tik prašymą, bet ir dokumentus, kad iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pasą. Jei pilietybės prašo palikuonys, reikia dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su tėvais (seneliais, proseneliais).
Anot D.Vežikauskaitės, archyvuose dažnai tenka ieškoti papildomų dokumentų, ypač jei paso prašo ne buvęs Lietuvos pilietis, o juo palikuonys. Tuomet reikia žinoti ir daugiau duomenų – kada tėvai ar seneliai gimė, tuokėsi, mirė ir pan. Šių dokumentų paieška ir nagrinėjimas dažnai užtrunka.
„Vien pernai gavome daugiau nei 5 tūkst. prašymų suteikti pilietybę, maždaug du trečdaliai jų – dėl pilietybės atkūrimo, – pasakojo pašnekovė. – Prašymų nagrinėjimas užtrunka keletą mėnesių – nebūtinai metus, bet ilgiau nei pusmetį.“
Atvejai, kai antras pasas lietuvių kilmės asmenims neišduodamas, reti – pernai tokių buvo apie 10. Neigiamas atsakymas nebūtinai yra galutinis – jei, pavyzdžiui, pilietybė neatkurta/nesuteikta dėl dokumentų trūkumo, o juos vėliau pavyksta rasti, prašymą galima kartoti.