1933 metais Kriklinių kaime gimęs A.Mickūnas pasitraukė iš Lietuvos dar būdamas vaikas, 1944 metais. 1949 metais jis iš Vokietijos atvyko į JAV. Po metų, tam, kad galėtų lengviau patekti į universitetą, užsirašė į kariuomenę ir dalyvavo Korėjos kare, kuriame buvo sužeistas.
Grįžęs iš karo studijavo inžineriją Ilinojaus technologijos institute, filosofiją De Paulo universitete. Nuo 1969 metų dėstė Ohajo universitete, nuo 1986 m. – šio universiteto profesorius, vizituojantis profesorius Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kitų šalių universitetuose.
Kalbėdamas apie „Santaros-Šviesos“ veiklą išeivijoje A.Mickūnas teigė, kad svarbiausi buvo du principai.
„Judėjimas palaikė lietuvybę, savo kūrybingumą, savo knygas, bet taip pat parodė, kad galime pritapti prie pasaulinio masto gyvenimo. Mokslininkai, poetai, rašytojai per lietuvybės prizmę suprato ir pasaulį“, – pabrėžė profesorius.
Tautiečiai nepasitikėjo
Kultūros ministerijos garbės ženklą gavusio profesoriaus emerito A.Mickūno teigimu, dalies Amerikos lietuvių požiūris į „Santaros-Šviesos“ atstovus buvo labai atsargus, o kai kurie neslėpė ne tik nepasitikėjimo, bet ir neapykantos.
„Mūsų ne per daug mėgo, nes mes buvome veidu į Lietuvą. Man tai smagu, kad mes veidu į Lietuvą, nes tai mūsų tėvynė, mūsų gimtinė. Kartą buvome pakviesti į susitikimą Klivlande, atvyko daug santariečių...
Bet per parapiją buvo paskelbta, kad publika neitų į susitikimus, nes ten ne mūsų žmonės, ten Lietuvos ir lietuvybės išdavikai“, – pasakojo jis.
„Salė buvo didelė, mūsų dvylika, o atėjo tik septyni žmonės. Aš apstulbau. Negalvojau, kad esu kažkoks blogas žmogus, kažką blogo padaręs“, – apie lietuvių požiūrį į liberaliai mąstančius išeivijos intelektualus kalbėjo A.Mickūnas.
Neleido net paskambinti
Dar griežtesnio požiūrio „Santaros-Šviesos“ judėjimo atstovas sulaukė susidūręs akis į akį su vietinės lietuvių bendruomenės atstovu.
„Atvažiavau anksti į tuos Lietuvių namus. Pilnas džiugesio nuėjau į vietinį restoraną. Galvoju, na dabar tai jau prisivalgysiu visokių kukulių, gal net kugelio bus. Nueinu, atsisėdu ir prie manęs prieina žmogus. Jis man prisistato, pasakoja, kad yra vietos bendruomenės vicepirmininkas, pasakoja, kad labai daug veiklos čia turi, o tada klausia manęs, o kas pats toks... Sakau, mane čia pakvietė į susitikimą, labai malonu būti tarp lietuvių. Jis tik nustėro: ach, tai tu vienas iš tų?!“ – pasakojo filosofas.
„Vėliau norėjau nueiti paskambinti į namus. Visada taip darau, kai kažkur toliau išvažiuoju. Ten buvo toks baras ir tas pats ponas sėdėjo. Aš prieinu ir klausiu: ar būtų galima paskambinti? Jis: tau negalima“, – lietuvių neapykantą prisiminė A.Mickūnas.
Panašių reakcijų „Santaros-Šviesos“ atstovai sulaukė iš kai kurių lietuvių ir jau grįžę į Lietuvą. Dalis žurnalistų ir kitų viešosios erdvės atstovų įtariai žvelgė į liberalius intelektualus, manydami, kad šie atstovauja paslaptingiems interesams arba turi kažkokių piktų kėslų.
Sąjūdis dėkojo už išlaikytą ryšį su pasauliu
Tuo metu Sąjūdžio atstovai santariečius laikė bendraminčiais ir atvykę į JAV visų pirma susitiko būtent su jais.
„Atvyko pas mus Sąjūdžio atstovai, sulėkė ir visų kitų Amerikos lietuvių organizacijų nariai. Kas atsitiko tada? Atsistojo Sąjūdžio atstovai ir viešai padėkojo „Santarai“, nes ji išlaikė ne tik mūsų lietuvybę, bet ir padėjo sužinoti apie viso pasaulio intelektualinį gyvenimą per „Santaros“ žmones.
Mes skleidėme žinias, kaip gyvena mokslininkai, literatai, tyrinėtojai, filosofai, kokie svarbiausi klausimai nagrinėjami mokslo pasaulyje“, – sakė A.Mickūnas.
„Tada atsistojo vienas toks buvęs mūsų engėjas ir sako: tai gal ta „Santara“ ir gerai pasielgė“, – juokėsi filosofas, prisimindamas, kad pasaulyje žymus Vytautas Kavolis tada pareiškė, kad pagaliau ir jie sulaukė įvertinimo.
Mokė kalbėti savo balsu
Sugrįžus į Lietuvą, pasak A.Mickūno, „Santara-Šviesa“ tapo mokykla. Pirmųjų susitikimų metu sovietinių laikų išmokyti tylėti ir nesakyti savo nuomonės lietuviai buvo labai kuklūs ir bijojo pasireikšti.
„Horstas Žibas buvo vienos iš sesijų moderatorius. Po pranešimo iš priešakinės eilės atėjo žmogelis ir padavė lapuką, atsiųstą iš kažkur kitur. Horstas pažiūrėjo į tą lapuką, pavartė ir išmetė į šiukšlių dėžę. Sako: mes esam laisvi žmonės ir kiekvienas turi ne tik pareigą, bet ir teisę kalbėti savo balsu. Turi klausimą – sakyk viešai!“ – apie pirmąsias pamokas Lietuvoje pasakojo 83 metų profesorius.
Žmonės susižvalgė ir pradėjo suprasti, kad metas mokytis būti viešu žmogumi, būti demokratišku, laisvu ir atsakyti už savo žodį, – pabrėžė jis.
„Žmonės susižvalgė ir pradėjo suprasti, kad metas mokytis būti viešu žmogumi, būti demokratišku, laisvu ir atsakyti už savo žodį“, – pabrėžė jis.
A.Mickūnas prisiminė, kad pirmą kartą dėstyti į Lietuvą atvyko Leonido Donskio kvietimu, į Klaipėdos universitetą.
„Jo žmona Jolanta mane bardavo, kad prisikviečiu studentų, vaišinu juos, susėdę kambary apie dvidešimt žmonių, rūkom ir diskutuojam. Pro duris kaip iš kamino dūmai rūkdavo“, – juokėsi filosofas.
„Studentai pradžioje labai bijojo... Atvažiavo čia iš Amerikos profesorius. Kad ir ko klausdavau, visi bijodavo, akis nudelbdavo, užsirašinėdavo tik viską. Vieną kartą pabandžiau patikrinti, ar jie bent klauso, ką kalbu. Pradėjau sakyti, kad Aristotelio teorijoje yra taip ir taip, nes dangus yra baltas, o pekla raudona... Jie toliau užsirašinėja! Sakau, vaikai, sustokit, jūs turit pareigą mane sustabdyti ir sakyti: pradėjai kliedėti, dieduk!“ – kvatojo A.Mickūnas, ir pridūrė, kad mokykloje mokiniai privalo tikrinti ir profesoriaus žinias.
„Tai jie galiausiai įgudo. Paskui negalėjau užčiaupti, nes visi norėdavo kalbėti“, – šypsodamasis pridūrė jis.
„Santara-Šviesa“ kaip lietuviškumo mokykla
Jo teigimu, „Santaros-Šviesos“ dėka daugelis išeivių sužinojo apie Lietuvos istoriją žymiai daugiau, nei būtų išmokiusi bet kuri mokykla.
„Ji mane stūmė į lietuvybės gelmę, tą praeitį, iš kurios semiamės viską. Bet ta praeitis kartu yra ir mūsų ateitis. O ateitis priklauso mums todėl, kad galime kalbėti bet kokia tema, ginčytis, nesutikti, bet dėl to nekariauti“, – sakė jis.
„Kai buvau susitikime Gvatemaloje, tai pasakojau apie „Santarą“ kaip apie mokyklą, kurioje nieko nemoko, bet visko išmoksti: kaip gyventi, kaip bendrauti, nereikia jokių stažų ar titulų“, – pasakojo didelę dalį pasaulio apkeliavęs mąstytojas.
Jo teigimu, toks santariečių sukurtas modelis gali būti suprantamas ir pritaikomas visoms pasaulio tautoms, nes jis remiasi pagarba kitam žmogui.
Ragina prisiminti lietuvišką gyvenimo džiaugsmą
Filosofas pastebėjo, kad sovietiniai laikai privertė lietuvius pamiršti, kad jų kultūra turi daug gyvenimo džiaugsmo. Grįžęs į Lietuvą jis dažnai sulaukdavo pastabų, kad nuolat šypsosi, juokiasi.
„Lietuviai labai džiaugsmingi. Pamenu, kai dainuodavom kaime dainuškas, viskas atrodė smagu ir paprasta. Ir to mes negalim prarasti, reikia išmokti džiaugtis viskuo. Atsiminkit, rytoj gali būti per vėlu arba kaina pakils“, – juokavo vienas „Santaros-Šviesos“ senbuvių.
Jis priminė, kad lietuviai turi ypatingą dainų ir šokių tradiciją. Mūsų tautinėje kultūroje iš viso apie 500 tūkstančių dainų.
„Tai nėra nacionalizmo klausimas. Jei Ispanija džiaugiasi savo bulių kautynėmis, tai kodėl mes negalim džiaugtis savo dainomis, Tai yra pasaulio praturtinimas. Kuo įvairiau ir kuo įdomiau“, – sakė A.Mickūnas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Filosofas Algis Mickūnas: „Žmogaus esmė – myliu, todėl esu“
