A.Mickūno manymu, valstybės pamatas yra mokykla, kuri turėtų iš pradžių išmokyti žmogų, o vėliau jį išlaisvinti, kad jis galėtų priimti autonomiškus sprendimus ir dalyvauti viešajame gyvenime.
„Atėniečiai teigė, kad jeigu žmogus nedalyvauja viešuose reikaluose, respublikoje, tai jis negali būti žmogus. Jis neturi būties kaip žmogus“, – kalbėdamas apie politinio gyvenimo ištakas sakė vienas iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų.
„Kaip pilietis žmogus turi būti viešumoje ir visi viešumos reikalai turi būti sprendžiami diskusijose. Tukidido darbuose matomos didžiulės senovės graikų diskusijos apie Peloponeso karą“, – pastebėjo jis.
Filosofo teigimu, viena iš atsakingo visuomenei žmogaus savybių yra supratimas, kad žmonės gali klysti.
„Joks individas negali sakyti, kad jo tiesa paskutinė. Tai būtų gryna monologija, kuria bandoma išaiškinti visus kitus. Nepamirškime, kad Sokratas, basas vaikščiodamas, reikalavo atsakomybės. Jis neieškojo tiesos, o kvietė visus elgtis atsakingai, diskutuoti visas viešas problemas. Taigi, respublikos prigimtis yra tokia, kad mes esam atsakingi už savo klaidas“, – teigė A.Mickūnas.
„Dialogas ir polilogas yra vienas iš esminių dalykų. Graikai Platono ir Aristotelio ginčą vadino „milžinų kova“, bet jie kovėsi taip, kad vienas teigė, kitas užginčijo ir niekas nesakė, kad turi paskutinę tiesą. Tai yra viešoji erdvė, kurioje kiekviena tezė turi būti patikrinta, racionaliai argumentuota. Taigi, dialogas ir polilogas yra liberalūs“, – pabrėžė Ohajo universiteto profesorius.
„Nesvarbu, kas toks esi – respublikonas, demokratas ar dar kas kitas... Jei priklausai viešajai erdvei, tai tavo pareiga ir atsakomybė yra pateikti savo teiginius ir, jei kas parodo, kad jie klaidingi, tai padėkoti, o ne sakyti, kad mano pozicija pati geriausia, o jūs visi klaidingi“, – dėstė jis.
Laisvės autonomija
A.Mickūno manymu, painiava atsiranda dėl neteisingai suprantamo principo, kad laisvė ir lygybė yra tapačios. „Jei esi laisvas, tai turi laisvus sprendimus, bet tie sprendimai gali būti klaidingi, tai kiti yra lygūs savo sprendimus pateikti, o tu gali ginčytis“, – sakė filosofas.
„Laisvė yra autonomiška. Jei tik įvedi kokią priežastį, tai tą autonomiją sugriauni, jos nebėra, nebelieka atsakomybės. Jei tik yra kokia priežastis, tai galima atrasti ir pasiteisinimą – aš neatsakingas, nes mane privertė taip. Teko dėstyti kalėjime ir ten visi buvo nekalti, visi buvo priversti padaryti savo nusikaltimus“, – ironizavo A.Mickūnas.
Niekas mumis nebegali pasirūpinti, tad tenka patiems pragyventi, ir nupuolame į tą lygį, kad rūpinamės savo pragyvenimu.
„Todėl laisvės klausimą reikia kelti iki autonomijos. Jei nori būti laisvas, turi būti autonomiškas ir elgtis diskursyviai. Autonomija reiškia tai, kad mes esame lygūs įstatymų davėjai be jokių priežasčių. Įvesi vieną priežastį ir dingsta atsakomybė. Sokratas už tai ir mirė, demonstruodamas, kad yra atsakingas viešumai“, – teigė filosofas.
Pasak A.Mickūno, dabartyje vis labiau rūpinamasi lygybės klausimu. „Kodėl lygybė dingsta?“, – retoriškai klausė filosofas.
„Po moderniųjų revoliucijų pranyko visi luomai. Tapome visi lygūs. Niekas mumis nebegali pasirūpinti, tad tenka patiems pragyventi, ir nupuolame į tą lygį, kad rūpinamės savo pragyvenimu. Visi lygūs, tad aš galiu pradėti savo prekybą ir tame klode patampame ekonomiškai, bendruomeniškai nebelygūs. Įsigalioja Hobbeso principas – visi priešai visiems. Autonomijos lygybė dingsta, tampa natūralizuota ir privatizuota. Dabartiniame pasaulyje daugiausiai skundžiamasi dėl valstybės įsikišimo. Atlaisvinkim įstatymų varžtus ir viskas bus tik geriau, bet matome, kad be įstatymų nelygybė tik auga“, – kalbėjo filosofas.
Jis priminė, kad senovės graikai polius kūrė tam, kad sutramdytų bendruomenės jėgas. Viešumoje, o ne karaliaus ar pavaldinių santykyje nutariama, kaip turėtų būti sprendžiamos bendros problemos.
„Respublikoje turi dalyvauti nori to ar ne. Tai tavo pareiga ir atsakomybė. Kartais ir man taip norisi miegoti vakare, bet mano Atėnų miestelyje, Džordžijos valstijoje, vyksta bendruomenės susirinkimas ir reikia keltis, eiti ir diskutuoti mokyklų ar kitus klausimus“, – juokėsi jis.
„Tai mus padaro žmonėmis. Jei mes tik nulemti priežasčių ir nesprendžiame patys, tai esame tik gyvūnai ir daugiau nieko“, – pridūrė filosofas.
„Liberalizmas nėra ideologija, tai yra sąlyga. Gali būti respublikonas ar kas kitas, bet jei ta viešuma uždrausta, tai visavertiškai veikti negalėsi“, – sakė A.Mickūnas.
Ohajo universiteto profesorius užginčijo politikos filosofo Alvydo Jokubaičio teiginį, kad sovietinė demokratija taip pat galima.
„Ko norėjo marksizmas? Nelygybė iškilo ir jie turėjo pakeisti pasaulį, viską sulyginti. Bet laisvės jiems nereikėjo. Buvo istorijos krypties žinovai, kurie žinojo, kur istorija eina ir ko ji siekia, o mužikėliai to nežinojo, tai su viešuma tvarkėsi tie krypties žinovai, o kiti neturėjo kištis, nes nieko neišmanė. Visi lygūs buvo, bet nė vieno laisvo. Kalbėjo tik revoliucijos elitas, o piliečiai negalėjo dalyvauti viešuose nutarimuose, nebuvo autonomiški, tai ir nebuvo už juos atsakingi“, – dėstė jis.
Vakarų mokykla vis labiau atmetama
A.Mickūno teigimu, pasaulyje vis labiau pastebima autoritarinio valdymo plėtra ir nusivylimas demokratija yra susiję su pažiūra, kad Vakarų minties istorija ir mokykla yra blogio virusas.
„Kinijoje technika galinga, auginanti technokratus, bet vakarietiškos diskursyvinės mokyklos jiems nereikia. Artimuosiuose Rytuose blogiausias dalykas yra Vakarų mokykla. Ta Platono vieša mokykla, kurią visi turi praeiti yra atmetama. Mokykla yra žmogaus konkretizavimas per santykius su disciplinomis, santykius su kitais, o tada ateina kitas etapas – laisvinimas“, – kalbėjo filosofas, apibrėždamas vakarietiško ugdymo principus.
„Mano universitetas buvo sukurtas labai įdomiais reikalavimais. Jei kokia valstija norėjo jungtis prie Jungtinių Amerikos Valstijų, tai pirmas dalykas, ką turėjo sukurti, buvo aukštojo mokslo įstaiga, nes neišsilavinę žmonės negali būti laisvi. Mokykla yra respublikos pagrindas“, – teigė jis.
„Jei neišmanau viešųjų reikalų, tai negaliu daryti autonomiškų sprendimų, nesu kvalifikuotas būti pilietis, mane gali apmauti bet koks retorikos meistras“, – pastebėjo filosofas.
Jo manymu, valstybės pagrindinis principas turėtų būti jaunimo auklėjimas dalyvavimui viešųjų reikalų sprendime.
„Auklėti, kad kiekvienas žinotų, jog, nors ir pasiekęs aukščiausią lygį, neturi absoliučios tiesos. Jis privalo gyventi su kitais ir įnešti įnašą į bendrus reikalus. Mokytojas tampa svarbiausiu elementu respublikoje, nes jis paruošia žmones. Jis ruošia žmones, kurie gali spręsti reikalus autonomiškai, logiškai, racionaliai“, – kalbėjo A.Mickūnas.
„Mūsų mokyklos turi pareigą. Mes stumiam techninius mokslus, konkuruojam, kas geriausi matematika, fizikai, technokratai, bet niekas neklausia, kokios yra mūsų diskusijos apie mūsų viešus reikalus, kaip mes galime nutarti, kokie įstatymai bus“, – pastebėjo jis.
Aptardamas respublikos temą A.Mickūnas pabrėžė, kad tai turi būti nuolatinis projektas. Jo teigimu, iš prigimties mes nežinome to, ar esame laisvi, lygūs, bet jei norime tokiais tapti, tai privalome veikti viešuosiuose reikaluose.
„Demokratijos yra tol, kol mes išsaugome viešą erdvę, tuo išsaugome autonomiją ir lygias teises dalyvauti viešuose reikaluose. Atsisakydami patampame gyvūnais, kurie priežasčių nulemti. Todėl kova tarp viešumos ir privatumo yra viena iš pagrindinių kovų tarp lygybės, laisvės ir nelygybės ir priežastingumo“, – apibendrino jis.
A.Mickūno teigimu, sunkiausia žmogaus gyvenimo našta yra būti atsakingu. Visada galima rasti daugybę priežasčių, kurios pateisintų vieną ar kitą veiksmą.
„Visame pasaulyje girdžiu tą patį – valdžia taip padarė, ekonomika prispaudė, psichologiniai veiksniai... Bet tada atsisakai būti žmogumi“, – teigė filosofas.
„Kai teisme Sokrato paklausė: „Jeigu turėtum pasirinkimą tarp Atėnų ir tavo atsakomybės ieškoti tiesos, ką pasirinktum?“. Sokratas atsakė: nėra skirtumo. Jei atsisakai ar tau neleidžia įgyvendinti savo atsakomybės, tai ir Atėnai dingsta“, – užbaigė kalbą jis.