K.Czyzewskis – garsus lenkų intelektualas, priklausantis tai retai kategorijai žmonių, kurie mano, kad tokios sąvokos kaip centras ar periferija priklauso nuo žmonių, kurie gyvena konkrečiose vietovėse. Jau 1991 m. jis savo „Paribių“ fondo būstine pasirinko provincialų Lenkijos miestelį Seinus, o 2011 m. persikėlė į pačių lėšomis atgaivintą Czeslawo Miloszo giminaičiams kadaise priklausiusį dvarą Krasnogrūdoje.
Gyvendamas ir dirbdamas Dievo užmirštame kampelyje jis pelnė tarptautinį pripažinimą. K.Czyzewskis apdovanotas įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos valstybiniais apdovanojimais, 2000 m. buvo vienas projekto „Krokuva-Europos kultūros sostinė“, 2010-2011 m. „Liublinas – Europos kultūros sostinė, 2016 m. – „Vroclavas – Europos kultūros sostinė“ vadovu.
Seinus žinojo iš pasakojimų
„Seinai mums buvo tolimi, tačiau žinojome apie juos iš literatūros, pasakojimų. Tad vienas ir motyvų buvo toks – augau su paribio mitu. Apie Vilnių skaitėme paryžietiškoje „Kultūroje“ (šį žurnalą leido Jerzy Giedroycas – red.past.). Klausimas kilo, ar galima tą paribio mitą paliesti. Lenkijoje po 1989 metų mums tas klausimas buvo svarbus dėl dviejų priežasčių.
Vienas – kad tai yra turtingas paveldas, kurio komunizmo laikais negalėjome paliesti, vadinasi, tam tikra prasme buvo antikomunistinis. Aš pogrindyje Poznanėje dirbdamas, kurdamas žurnalą „Kultūros laikas“, ėmiau domėtis tautinėmis mažumomis, santykiais tarp lenkų ir lietuvių, lenkų ir žydų ir t.t. Tai buvo uždraustos temos, kurios, kaip mums atrodė, naujajai Lenkijai turi būti svarbios ir būtina domėtis tuo paveldu.
Kita priežastis – jautėme, kad tvyro kažkoks nesaugumas, kad Jugoslavija yra arti, kad tuose paribiuose gali kilti problemų, provokacijų šituose regionuose ir kad reikia čia bandyti sustabdyti tai. Kad reikia kurti institucijas, centrus. Tai buvo mūsų galvose, o kuprinėse – knygos ir mes patraukėme į Rytus. Nežinojome, kur mūsų laukia, bet žinojome – turime surasti sau vietą“, – kalbėjo K.Czyzewskis, paklaustas, kaip Poznanės A.Mickevičiaus universiteto absolventas atsidūrė, atrodytų, nykiausiame Lenkijos miestelyje, kur nieko nevyksta.
Dar viena priežastis – noras bendrauti su paprastais žmonėmis. Tai K.Czyzewskis darė kurdamas avangardinį teatrą, kai važiavo į kaimus, ten, kur senoji kultūra buvo gyva, norint surasti meninės medžiagos, dainų, šokių ir išversti tai į avangardinę kalbą. „Norėjome iš tikrųjų eiti pas žmones. Seinai šia prasme buvo toks sprendimas, kuriame liksime gyventi. Kad tai tai nebus į festivalį atvykęs teatras, kuris viešės savaitę ir išvažiuos toliau. Sprendimas buvo toks – liekame (šiandien jau 30 metų) ir kuriame kultūrą kasdienai, kartu su žmonėmis“, – sakė jis.
Su šalia Seinų esančia Krasnogrūda tampriai susijęs Czeslawas Miloszas, kuris K.Czyzewskiui buvo ypač svarbus.
Mažieji pasaulio centrai
K.Czyzewskis ne kartą yra išsakęs idėją, kad pasaulio centrus reikia kurti mažuose miestuose ir gerbti mažus dalykus. „Mažojo pasaulio centro koncepcija gimė po kelių dešimčių metų darbo, nuo pradžių to nebuvo. Mes įpratome, kad žinome po kažko – po holokausto, po tolitarizmo, po komunizmo. Ir kažkuriuo momentu žmogų pasiekia mintis, kad esame prieš kažką ir kad tai visiškai nauja perspektyva.
O būnant prieš kažką kyla baimė, nauja ideologija gimsta baimėje. Jeigu tai priimtume kaip biblinę metaforą, kad tai Galijoto jėga, kuri auga priešais mus, su kuria turime susiremti, tai didžiausias pavojus mums būtų įtikėti, kad tik kitas Galijotas gali ją įveikti. Vadinasi, patys turime tapti didele jėga, mes patys turime tikėti tik didžiuliais projektais ir didžiuliais sprendimais, nes visa kita neturi prasmės, yra per silpna, neveiksminga. (…) Galijotas to norėtų, jis kito Galijoto nebijo, žino, kaip su juo susitvarkyti. Jis bijo to, kas mažas. Pasaulį keičia mažieji ir tame yra kažkokia jėga, kuria vis aiškiau suvokiau. Kaip ir tą ironiją, kurią jutau iš savo draugų, dirbusių politikoje, kurie žiūri su gailesčiu į mažuosius, nes jie esą neturi prasmės.
Jeigu leisime, kad mums įrodytų, jog tokie susitikimai kaip šios dienos, neturi jokios prasmės – jis nėra didelis, nerodo jo televizija, apie jį nebus daug diskutuojama, situacija taps grėsminga. Taip nutinka mūsų pasaulyje, kad leidžiame sau įrodyti, kad tai nesvarbu, kad mažas yra silpnas. Tą įrodė mums rinka ir naujasis Galijotas“, – kalbėjo K.Czyzewskis.
Norint tam nepasiduoti, reikia kurti naują kultūrą – nes kultūra yra dabar būtent masėms. „Mūsų kultūra tai festivaliai ir renginiai, didžiuliai. Ne vienerius metus dirbau fonde Amsterdame ir vykdėme tyrimą, kaip leidžiami pinigai kultūrai Europoje. Nepatikėsite, bet per 80 proc. yra išleidžiama festivaliams ir renginiams. Tad neturime mes kultūros. Yra festivalis, smagu, bet ateina kita diena ir mes turime kažkaip dirbti su žmonėmis. Tokį darbą ir pradėjome dirbti pasienyje“, – teigė jis.
K.Czyzewskio teigimu, tai buvo visiškai kitoks darbas. Tą patį jis sako pajutęs ir dirbdamas didžiuosiuose Lenkijos miestuose, kurie buvo tapę Europos kultūros sostinėmis. Ten irgi norėta milijonus leisti žvaigždėms, nes tai pasiteisins ir bus populiaru. Tačiau nenorėta patikėti, kad didelius dalykus galima sukurti ir su žmonėmis.
Gavo laisvę, neliko solidarumo
K.Czyzewskio teigimu, tai buvo visiškai kitoks darbas. Tą patį jis sako pajutęs ir dirbdamas didžiuosiuose Lenkijos miestuose, kurie buvo tapę Europos kultūros sostinėmis. Ten irgi norėta milijonus leisti žvaigždėms, nes tai pasiteisins ir bus populiaru. Tačiau nenorėta patikėti, kad didelius dalykus galima sukurti ir su žmonėmis.
„Mažasis pasaulio centras nesiekia monopolio, kaip didysis, kuris nori dominuoti, tave valdyti. Mažasis centras džiaugiasi tavo sėkme, džiaugiasi partneryste su kitu centru. Tai visiškai kitokia filosofija. Tu nori, kad pasaulis turėtų daug centrų, tai tave džiugina. Jeigu tave domina didysis centras, nori, kad provincija liktų provincija, kad silpnieji liktų silpni, nes tai tave stiprina. Gyveni lyg siurbdamas energiją iš kitų. O mažieji centrai nori tai sugriauti, išardyti, leisti tikėti solidarumu“, – kalbėjo K.Czyzewskis.
Jis pabrėžė, kad laisvės niekada nebuvo be solidarumo – lietuviai ir lenkai buvo laisvi, kai buvo solidarūs. Tuo tarpu atėjus 1989 metams, kai įvyko demokratiniai rinkimai Lenkijoje, laisvės buvo gauta, bet solidarumo neliko. „Mane mažiau domina artistas, kuris rūpinasi savo laisve, savo saviraiškos laisve. Bet labiau domina tas, kuris kuria solidarumo su kitais kultūra, galvoja, kaip kitus paversti kūrėjais“, – teigė K.Czyzewskis.
Šių metų gegužės 9 d. Tautų, kultūrų ir menų fondas „Paribiai“ skyrė profesorei Irenai Veisaitei „Paribio žmogaus“ apdovanojimą. Tai vienas garbingiausių Lenkijos įvertinimų.
Šį titulą yra pelnę lenkų poetas Jerzy Ficowskis, lietuvių poetas, eseistas Tomas Venclova, estų kompozitorius Arvo Pärtas, ukrainiečių eseistas, istorikas ir publicistas Bohdanas Osadčiukas ir italų rašytojas Claudio Magris.
Plačiau apie pokalbių ciklą skaitykite čia: Pradedamos lietuviškosios Atlantidos paieškos: pokalbių ciklas apie regioną aplink Lietuvą
