– Kiekvienas turime atspirties tašką. Kokia jūsų pirmoji patirtis su fotoaparatu?
– V.Makovskaja: Anksčiau daug fotografuodavau su mažu skaitmeniniu fotoaparatu, kurį turėjo mano sesuo. Pradėjau fotografuoti gamtą, o į fotografiją kaip į meną nežiūrėjau rimtai. Būdama gimnaziste, mokykloje pradėjau dirbti su nuotraukų redagavimu ir supratau, jog man tai labai patinka.
Būtent dėl to po mokyklos baigimo stojau į Koventrio universitetą Anglijoje, baigiau fotografijos studijas ir taip prasidėjo mano istorija.
T.Juknevičius: Mano istorija irgi – labai panaši į Viktorijos. Fotografuoti pradėjau vaikystėje: patikdavo įamžinti gamtą. 11-oje klasėje nusipirkau droną, kuris tuo metu buvo retas dalykas, nebuvo toks išpopuliarėjęs – juo pradėjau filmuoti ir fotografuoti. Vėliau susitaupiau ir nusipirkau rimtesnį fotoaparatą, su kuriuo pradėjau fotografuoti žmones.
– Šiais laikais fotografuoti madinga ir paprasta. Kaip manote, ar dėl to menininkui nėra sunkiau išsiskirti?
– T.Juknevičius: Manau, kad atvirkščiai. Tikram menininkui yra didesnės galimybės atsiskleisti ir kurti kažką unikalaus – idėjas, kurios išsiskirtų iš minios ir patrauktų žmonių dėmesį, formuotų išskirtinumą, pabrėžtų fotografo braižą.
Fotografuoti tapo labai lengva, paprasta, telefonai dažnai fotografuoja geriau nei senos kameros: kūrybine prasme visas tavo procesas – lengvesnis, tačiau tikram kūrėjui svarbu ieškoti unikalių sprendimų ir tai – labai rimta užduotis.
V.Makovskaja: Yra toks posakis, kuris tinka visur: „Kiekvienas gali fotografuoti, bet ne kiekvienas gali fotografuoti gerai.“
Konkurencija tikrai buvo ir bus, abu norime padaryti geriau.
– Visi anksčiau ar vėliau išgyvena kūrybinę krizę. Ką darote, jeigu daugiau nebesinori kurti, galvoti naujų idėjų?
– T.Juknevičius: Kiekvienais metais pasireiškia nenoras kurti, o ypač rudenį, kai ištinka rudeninė kūrybinė krizė. Atrodo, jog visiškai nesinori nieko daryti, net paprastų kasdienių darbų. Tačiau pastebėjau, jog tokiu metu labai padeda sportas ar kitos veiklos. Tad būtina save „įdarbinti“ ir išlikti veikliam.
V.Makovskaja: Tam labai padeda galvojimas apie asmeninius kūrybinius projektus, kuriuos norėtum padaryti dėl savęs. Tai darom būtent rudenį arba žiemą. Neseniai įgyvendinome Tautvydo „degančios sofos“ idėją, apie kurią jis galvojo apie dvejus metus. Viskas pavyko puikiai, išėjo puikus rezultatas. O atsiliepimai iš žmonių, kurie mato tokius darbus, mus motyvuoja ir vėl sugrąžina į ritmą.
– Užsiminėte apie motyvaciją. Kaip motyvuojate vienas kitą?
– T.Juknevičius: Tikrai būna tokių dienų, kai kažkuris iš mūsų nenori dirbti: tada vienas kitam padedame su nuotraukų redagavimu, kitais darbais, idėjomis, vizijų išpildymu. Abu stengiamės vienas kitą stumti geresnio darbo link.
Jeigu fotografas nėra pilnai atsidavęs savo darbui, nuotraukoje tikrai matysis, ar jis darė darbą dėl pinigų, ar tiesiog, nes reikėjo.
– Esate pora. Normalu, jog padedate vienas kitam, tačiau drauge dirbant tokį darbą privalo atsirasti vietos ir konkurencijai. Pasidalinkite, kas jums yra konkurencija.
– T.Juknevičius: Pradžioje buvo labai sudėtinga pasiskirstyti darbus. Tai vienam kažkas netinka, tai „tu padarysi, o ne aš“. Viktorija pradžioje mokėsi iš manęs, tačiau su laiku ji atrado savo kūrybinį braižą, pradėjo žvelgti į įvairias situacijas kitu kampu, priiminėti savo kūrybinius sprendimus, atsirado jos išskirtinumas, o galiausiai – dar didesnė konkurencija: kuris padarys geriau ar panašiai.
Tačiau stengiamės suprasti ir palaikyti vienas kitą labiau nei konkuruoti.
V.Makovskaja: Būdavo, jog anksčiau renginiuose tiesiog eidavau paskui Tautvydą, nes tiesiog nesuprasdavau, kaip viskas veikia. Pavyzdžiui, eidavau iš galo ir norėdavau padaryti tokią pačią gerą nuotrauką kaip Tautvydo. Konkurencija tikrai buvo ir bus, abu norime padaryti geriau.
– Paminėjote išskirtinumą. Kuo fotografijos pasaulyje skiriatės vienas nuo kito?
– T.Juknevičius: Mano ir Viktorija fotografijos braižas tikrai – panašus, labai sunku pasakyti, kuo skiriamės vienas nuo kito.
V.Makovskaja: Jeigu reiktų padaryti kokį reportažą, mes galėtume jį įamžinti labai panašiai, tačiau jei darome kūrybinius projektus, pastebėjau, jog Tautvydas labiau mėgsta siauresnio kampo nuotraukas, o aš – platesnio.
Lietuvoje vyrauja stereotipas, kad daugiausia pinigų galima uždirbti iš vestuvinės fotografijos, tačiau renginiuose, komercijoje slepiasi dar didesni pinigai.
– Kaip fotografo atsidavimas savo darbui atsispindi jo nuotraukoje?
– V.Makovskaja: Tai labai jaučiasi. Pavyzdžiui, jeigu vieną dieną labai blogai jaučiuosi ir einu dirbti, aš vėliau matau, kad kažko nepadariau iki galo. Manau, jog jeigu fotografas nėra pilnai atsidavęs savo darbui, nuotraukoje tikrai matysis, ar jis darė darbą dėl pinigų, ar tiesiog, nes reikėjo.
– Daug jūsų profesijos žmonių fotografuoja vestuves. Kodėl jūs tuo neužsiimate?
– T.Juknevičius: Didelė dalis fotografų dirba tik dėl pinigų, o vestuvinė fotografija yra labai nišinė – dažnai daroma vos ne tas pats per tą patį. Kiekvieną kartą tu kaip fotografas turi priimti sprendimus, kad nepadarytum to paties. Jeigu viskas būtų daroma vienodai, tai labai greitai atsibostų.
Pridursiu, jog Lietuvoje vyrauja stereotipas, kad daugiausia pinigų galima uždirbti būtent iš vestuvinės fotografijos, tačiau renginiuose, komercijoje slepiasi dar didesni pinigai. Beje, vestuvės neša labai didelę atsakomybę – privalai atsakyti už tą dieną.
Jeigu komerciniame renginyje neužfiksuosi tam tikrų momentų, niekas kaip ir nesupyks, arba „supyks ir praeis“, o vestuvių dienos – nepakartosi.
V.Makovskaja: Dažniausiai, kai pasakai žmogui, jog fotografuoji renginius ir tavęs nedomina vestuvės, jie klausia: „Kodėl? Taigi čia vestuvės, čia didžiausi pinigai.“ Iš tiesų taip tikrai nėra.
Man atrodo, jog vestuvėse – kaip tik labai daug darbo, nes fotografai privalo apgalvoti, ką darys, kaip darys. Jie praleidžia daug laiko keliaujant, pavyzdžiui, yra pasiruošimas, bažnyčia, kita lokacija, sveikinimai ir t.t.
– Ar dažnai fotografuodami pranokstate savo pačių lūkesčius?
– T.Juknevičius: Į kiekvieną naują projektą žvelgiu kaip į galimybę padaryti geriau nei vakar. Iš visų padarytų klaidų atsinešu didesnes ar mažesnes patirtis ir kas kartą bandau pranokti savo paties lūkesčius. Tai įgyvendinus, visuomet apima džiaugsmo pojūtis.
V.Makovskaja: Būna, kad susidėlioja aplinkybės ir viskas „žiauriai“ gerai išeina. Pavyzdžiui, fotografavome Justino Jaručio koncertą Vingio parke: buvo ryškus mėnulis, padariau kadrą, nežinojau, kaip išėjo, bet pats J.Jarutis buvo labai gerai apšviestas, o dar iš minios ėjo tarsi dūmai. Netyčia išėjo puikus kadras.
Iš visų padarytų klaidų atsinešu didesnes ar mažesnes patirtis ir kas kartą bandau pranokti savo paties lūkesčius. Tai įgyvendinus, visuomet apima džiaugsmo pojūtis.
– Ką darote, jeigu viskas nesusidėlioja taip, kaip norėtųsi? Pavyzdžiui, stipriai lyja, o jūsų fotosesija turi vykti lauke.
– V.Makovskaja: Čia – geriausios sąlygos. Vieną dieną svajoju padaryti labai šlapią fotosesiją: daryti portretus, kuriuose, pavyzdžiui, sušlaptų mergina, plaukai būtų šlapi, o makiažas – nubėgęs. Manau, jog atrodytų labai gerai.
T.Juknevičius: Priklauso, iš kurios pusės pažiūrėsi. Vienas kūrėjas gali nukelti, kitas gali bandyti savaip išnaudoti susidariusią situaciją. Viktorijos svajonių fotosesija – lietuje, taigi, visiems skirtingai. Mes dažniausiai tokias sąlygas išnaudojame.
– Kaip keliate savo fotografijų kartelę?
– V.Makovskaja: Po fotosesijos su degančia sofa supratome, jog, norint vėl šokiruoti, stebinti žmones, kurie seka mūsų darbus, turime kelti kartelę. Reikia labai apgalvoti, nes, jeigu tu tiesiog darysi paprastas nuotraukas, nieko nenustebinsi. Turime priversti galvoti, kaip mes tam tikrą projektą padarėme.
T.Juknevičius: Pritariu Viktorijai. Klientai ar žiūrovai taip pat galvoja, jog kitąkart padarysime geriau. Taigi, yra kartelė, kurią reikia kelti – negali daryti kažko blogiau, nei buvo prieš tai.
– Kaip ir kiekviena darbo sritis, fotografija turi savo atstovų bendruomenę. Ar sulaukiate joje esančių žmonių pagalbos, patarimų, siūlymų?
– T.Juknevičius: Fotografai turi tokį stereotipą, jog dažnai vienas į kitą žiūri ne į kaip kolegas, o – kaip į konkurentus. Dauguma nėra linkę dalintis idėjomis, bet mano požiūris yra toks, jog svarbu palaikyti kontaktą ir ryšį su tos pačios srities žmonėmis. Mes esame iš tų, kurie priima kitus ir nori būti priimti.
V.Makovskaja: Vienas į kito kaip į konkurentus žiūrėjimas man neatrodo smagiai. Pavyzdžiui, kai studijavau Anglijoje, ten buvo kuriama visiška bendruomenė – visokie fotografų renginiai, kad jie susibendrautų, pasikonsultuotų, gautų patarimų. Mūsų dauguma draugų filmuotojai arba fotografai – labai smagu, kai gali su kažkuo pasidalinti savo idėjomis ar išgirsti kitų.
Pradedantieji dažnai galvoja, kad jiems reikia nusipirkti visą naujausią įrangą. Bet jeigu nemokėsi ja naudotis, tikslo jos turėti nebus.
– Kodėl fotografijos pasaulyje svarbu būti įžūliam?
– V.Makovskaja: Jeigu tu sėdėsi ir lauksi, kol tave visur pakvies, tu nieko nesulauksi. Turi save parduoti, piršti, pradėti rašyti, jeigu neatsako, rašyti kitur. Jeigu tu to sieksi, anksčiau ar vėliau tave pastebės.
– Dažnai pateikiate savo nuotraukas „rėmas rėme“ stiliumi. Kuo jums tokios nuotraukos – ypatingos?
– V.Makovskaja: Pastaruoju metu pastebėjau, jog tai darau labai dažnai. Anksčiau žmonės sakydavo, jog nuotrauka atrodo žymiai geriau, kai fotografuoji per kažką, pavyzdžiui, krūmus. Man tai šiuo metu labai patinka, o Tautvydas sako, jog „rėmas rėme“ nuotraukai prideda gylio ir fotografija paprasčiausiai atrodo įdomiau, sudėtingiau.
– Kokia geros technikos reikšmė fotografui?
– T.Juknevičius: Pradedantieji dažnai galvoja, kad jiems reikia nusipirkti visą naujausią įrangą. Bet jeigu nemokėsi ja naudotis, tikslo jos turėti nebus. O sukurti kažką unikalaus gali ir išnaudodamas visas jau turimos įrangos galimybes.
V.Makovskaja: Manau, jog geras rezultatas dažnai priklauso ne nuo įrangos, o nuo idėjos. Žinoma, kažkada iš senos technikos bus išaugta ir bus norima kažko daugiau.
– Kodėl jums nėra ypatinga nuogų žmonių fotografija, seksualus turinys?
– V.Makovskaja: Šiais laikais tai labai populiaru, tačiau yra labai plona riba tarp nuogumo, kur dar – estetiška, seksualu, o kur jau – pornografija. Tokios nuotraukos turi būti apie meno objektą, o ne apie nuogą žmogų.
T.Juknevičius: Labai patiko viename konkurse išgirsta citata: „Fotografas savo darbais parodo savo mąstymą, pasaulėžiūrą“. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nėra atviras įvairioms idėjoms, susijusioms su nuogumu, tai jis savo darbais to irgi neparodys. Kiekvienas fotografas parodo savo pasaulį taip, kaip jį mato.
-
Fotografas Virgilijus Usinavičius-Augulis parodoje kviečia žengti į sapnų pasaulį
-
Niujorke atidaryta trijų lietuvių fotomenininkų paroda apie karo pabėgėlius iš Ukrainos
-
Lietuvos nacionaliniame muziejuje steigiamas Fotodokumentikos centras
-
Muziejaus rinkinius papildė išskirtinė XIX a. vertybė – fotografo Vilhelmo Zacharčiko „Vilniaus albumas“
– Kokia yra svarbiausia pamoka, kurią išmokote per savo patirtis?
– T.Juknevičius: Išmokau neskubėti daryti. Kai visur bėgioji, tai nespėji „išbūti“ reikalingame momente, o vėliau dėl to nudegi.
– V.Makovskaja: Supratau, jog privalai nebijoti dalintis savo darbais. Ilgą laiką nesidalinau savo nuotraukomis, nes galvodavau, jog „čia nesąmonė, niekam nepatiks, nėra prasmės“. Kai galiausiai pradėjau kelti nuotraukas į instagramą, feisbuką, supratau, jog žmonėms patinka net ir tokios, kurios, galbūt, nepatiko man pačiai. Taigi, pamoka – dalintis darbais, net jeigu tau jie nėra tokie patinkantys.
