Vokietijai jos gynybos ministro Boriso Pistoriuso lūpomis nurodžius, kad dėl brigados dislokavimo Lietuvoje turėtų spręsti NATO, G.Landsbergis tokioje pozicijoje įžvelgia gudravimo.
„Mūsų sutarimas su Vokietija yra nepakeistas, jis yra galiojantis. O girdint tokius pareiškimus turbūt susidaro įspūdis, kad viena iš pusių nori dabar naujo susitarimo arba kitokio susitarimo, arba galbūt netgi gailisi, kad anksčiau kažką susitarė“, – LRT televizijos laidai „Dienos tema“ ketvirtadienį sakė G.Landsbergis.
„Asmeninės interpretacijos“
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė socialdemokratė Dovilė Šakalienė sakė nematanti prasmės komentuoti vis naujų G.Landsbergio asmeninių interpretacijų dėl Vokietijos vyriausybės pozicijos.
„Nėra jokių naujų faktų, Vokietija buvo ir yra vienintelė valstybė, geranoriškai įsipareigojusi Lietuvai skirti visą brigadą. Be to, ji šiame procese tebėra pažengusi gerokai toliau už Jungtinės Karalystės ir Kanados veiksmus pas mūsų kaimynus estus ir latvius“, – pabrėžė ji.
-
Ambasadorius: reiškiamas nepasitenkinimas neprivers Vokietijos į Lietuvą atsiųsti nė vieno papildomo kario
-
Politologai įspėja politikus: ginčai dėl vokiečių brigados atsisuks kitu galu
-
A.Anušauskas: apie vokiečių brigadą, trintis su G.Landsbergiu ir savo populiarumą
-
G.Landsbergio šokdinimai vokiečiams nepatiko: D.Šakalienė – apie tai, ką išgirdo Berlyne ir kur tai veda
-
I.Šimonytė: Lietuva laikosi pozicijos, kad dėl brigados su Vokietija sutarta
-
Belaukiant vokiečių: pusės milijardo investicijos – kareivinėms, poligonams, amunicijos sandėliams
Blogas vertinimas
Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) vicepirmininkas „valstietis“ G.Surplys G.Landsbergio pareiškimą įvertino labai blogai.
Pirmiausia dėl to, kad kaip tik ketvirtadienį Seimas priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos pagrindinių tikslų NATO viršūnių susitikime Vilniuje, už kurią balsavo dauguma parlamentarų.
Pasak parlamentaro, šio dokumento esmė, kad visi mūsų šalyje sutaria dėl 5 dalykų, kurių reikia siekti Aljanso viršūnių susitikime, vyksiančiame liepos viduryje.
„Ir kad visi, kurie derėsis Lietuvos balsu prieš NATO summitą, kalbėtų vienu balsu apie tai, ko mums reikia. Tos rezoliucijos paslėpta ar tarp eilučių mintis ir buvo, kad nustotų mūsų ministrai tarpusavyje matuotis, kas labiau myli Lietuvą, kad nustotų prieštarauti Seimo NSGK vadovas, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir užsienio reikalų ministras savo kalbose.
Ir jeigu mes tą pačią dieną girdime tokius pareiškimus, tai kaip gali įvertinti? Taip ir gali įvertinti – kad valdantieji labai mėgsta susitarimus, bet labai nemėgsta jų laikytis“, – mano Seimo URK vicepirmininkas.
Galbūt po tam tikrų Vokietijos pareigūnų pareiškimų G.Landsbergiui gali susidaryti įspūdis, kad vokiečiai nenori dislokuoti brigados mūsų šalyje?
G.Surplys sakė, kad kiekvienam politikui, ypač ministrui, gali susidaryti koks tik nori įspūdis. Tačiau tam jis ir tampa ministru, ypač užsienio reikalų, atsakingu už visą šalies diplomatiją, kad ne viską, ką galvoja, pasakotų.
„Ne vieną kartą jau yra sakyta, kad mes tą Olafo Scholzo ir Gitano Nausėdos susitarimą vertiname taip, mes darome visus darbus, kas mums priklauso, mes padedame Vokietijai daryti tuos darbus, kurie jai priklauso. Taip pat tiesiog darome savo darbus. Ypač kai artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, kuriame mes tikrai išsikėlėme didesnę ambiciją nei NATO sąjungininkai iš mūsų norėtų.
Dabar esmė yra tiesiog laikytis vieningai, kalbėti tuos pačius 5 punktus ir tikėtis geriausio. Bet jeigu mes vėl pradedame dvejoti savo sąjungininkais, jeigu mes vėl pradedame galvoti: gal ne vokiečiai, o kažkas kitas turėtų tą brigadą pas mus siųsti, jeigu mes pradedame viešai diskutuoti, kad gal mums reikia ne brigados, kurios neturime, bet jau divizijos, tai taip ir bus žiūrima į mūsų vienybę ir į mūsų argumentus tose derybose“, – pažymėjo politikas.
G.Surplys mano, kad tai, jog G.Landsbergis yra ne tik užsienio reikalų ministras, bet kartu ir valdančiosios partijos pirmininkas, jam sudaro klaidingą įspūdį, kad jis yra ne Lietuvos delegatas, o vyriausiasis derybininkas be mandato.
Jam keista, kiek G.Landsbergis gali „nuleisti į kanalizaciją“ patikėtą pasitikėjimą.
„Aš kažkaip buvau įsitikinęs, kad ta Seimo rezoliucija, kurią vakar priėmėme labai vieningai, kurią labai vieningai ruošėme (taip, kaip turbūt yra tikimasi, kad bus pasiektas partijų susitarimas dėl užsienio politikos), bus vadovaujamasi aklai, jeigu galima taip pasakyti.
Bet jeigu tą pačią dieną užsienio reikalų ministras leidžia sau parodyti, kad jam nesvarbūs visi susitarimai ir visi Lietuvos bandymai būti vieningiems užsienio politikoje, tai nežinau, čia yra labai blogai“, – įsitikinęs Seimo URK vicepirmininkas.
Didina spaudimą Vokietijai
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė pastebėjo, kad toks G.Landsbergio pareiškimas nėra kažkas nauja pastarojo meto ministro pasisakymų šiuo klausimu serijoje.
Jis skeptiškiau žiūri į Vokietijos pažado dėl brigados vykdymą bei būsimą šios šalies įsitraukimą.
„Panašu, kad dabar yra nuosekli pozicija iki NATO viršūnių susitikimo didinti spaudimą Vokietijai, jog ji išsakytų kažkokius tvirtesnius pasižadėjimus.
Kita vertus, man atrodo, kad dabar ganėtinai aiškiai matyti ir viešojoje erdvėje, jog tas vokiečių pažadas, kurį mes labai optimistiškai priėmėme, gal net per daug optimistiškai dėl brigados iš karto atsiradimo, slūgsta. Tai greičiausiai labai smarkiai susiję ne tik su politinių įsipareigojimų sumažėjimu – nes iš tikrųjų neaišku dabar, kartu ir turbūt su paties to proceso strigimu Vokietijos viduje bei tų politinių procesų ir ginčų, kurie vyksta, išraiška.
Šia prasme G.Landsbergis tarsi bando didinti viešą spaudimą“, – komentavo VU TSPMI dėstytoja.
G.Landsbergis tarsi bando didinti viešą spaudimą.
Kiek tas viešas spaudimas ar kritika Vokietijai produktyvūs?
Pagal tai, kaip viskas atrodo iš šalies, D.Jakniūnaitės nuomone, vidinis kalbėjimas su partneriais yra produktyvesnis nei tokia vieša kritika ir Vokietijos gėdijimas. Mat nelabai aišku, kiek tai gali padėti.
„Galbūt yra spėjama, kad be jo išvis nieko nevyktų. Bet aš manau, kad kyla tokių pagrįstų klausimų, ar tikrai to viešo kategoriško kalbėjimo reikia norinti pasiekti tikslą. Ar jau iš tikrųjų manoma, kad jis nebus pasiektas ir tokiu būdu tiesiog norima parodyti, kaip buvo bandoma daryti tai“, – svarstė ji.
G.Landsbergis – šiuo klausimu radikalesnis politikas.
Tam tikrais vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje klausimais jam atitardavo ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Tuo metu prezidento Gitano Nausėdos, krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko vieša laikysena kitokia.
D.Jakniūnaitė aiškino, kad šalies vadovas laikosi pozicijos, jog jis pats susitarė su O.Scholzu ir, panašu, kad jam kritikuoti neatrodo padoru.
Todėl laikomasi dialogo pozicijos, nes reikia ir bendradarbiauti su Vokietija įvairiuose kontekstuose.
Krašto apsaugos ministerija, politologės vertinimu, užima visai kitokią poziciją nei G.Landsbergis.
„Ji dar savo linija, panašu, siekia kažkokių kitokių tikslų, kurių aš negalėčiau kaip nors garsiai įvardyti. Bet panašu, kad jie nesitiki, kad ta Vokietijos brigada bus greitai. Taip pat jie nelabai suinteresuoti jos greitu atsiradimu.
Aišku, mes turime neatmesti tos versijos, kad yra šiokia tokia konkurencija tarp dviejų ministrų. Nežinau, kokia, bet kuri irgi turbūt pasireiškia tokia išraiška, kuri gal net nėra labai produktyvi Lietuvos saugumo politikos kontekstui“, – pažymėjo VU TSPMI profesorė.
