2023 05 08

G.Landsbergis: vokiečiai neatverčia visų kortų, o mes patys nesuvokiame grėsmės

„Negalėčiau prisiminti konkretaus atvejo, kai būčiau kritikavęs prezidentą ar krašto apsaugos ministrą. Turbūt daugiau esu pasiūlęs veikimo kryptį“, – interviu 15min sako valdančiųjų konservatorių lyderis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jo vertinimu, Vokietija neatskleidžia visų kortų dėl brigados Lietuvoje, todėl papildomų karinių dalinių reikia prašyti kitų sąjungininkų. G.Landsbergis pripažįsta, kad su namų darbais vėluoja ir Lietuvos politikai, tačiau sako nežinantis, ar bloga situacija pasikeis.

15min studijoje apsilankęs G.Landsbergis taip pat įvertino sprogimus Kremliuje, Vakarų paramą Ukrainai ir partijos planus dėl kitų metų rinkimų.

Interviu temos

  • Sprogimai Kremliuje
  • Vokietijos brigada Lietuvoje
  • Lietuvos namų darbai dėl gynybos
  • Ukrainos narystė NATO
  • Partijos pasirengimas rinkimams

– Iš Rusijos sulaukėme netikėtų vaizdų – virš Kremliaus, panašu, sprogo dronai, nors nėra aišku, kas juos paleido. „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas iškoneveikė Rusijos karinę vadovybę, paskelbė, kad išves savo samdinius iš Bachmuto miesto. Kokia jūsų versija, kas vyksta?

– Rusija desperatiškai baiminasi ukrainiečių kontratakos pradžios. Ukrainiečiai, nepasakydami niekam, kada jie pradės ir kokia ta kontrataka bus, veda iš proto.

Man įspūdis, kad ta netikros vėliavos ataka prieš Kremlių buvo bandymas apkaltinti ukrainiečius, bandant juos išprovokuoti mūšiui, kuris būtų ne tokiomis idealiomis sąlygomis, kokių ukrainiečiai nori.

Ataka prieš Kremlių atrodo gana apgailėtinai. Net jeigu tai būtų tiesa, kaip bando teigti Kremliaus virtuvės virėjai, kiltų klausimas – o kur jūsų oro gynyba? Nesugebate net savo sostinės apginti. Tai toks baltais siūlais siūtas faktas.

Manau, kad tai desperatiškas būdas bandyti iškrapštyti ukrainiečius iš jiems dabar patogios situacijos, kai jie pasirenka ir vietą, ir laiką, ir formą, kada jie atakuos.

PLAČIAU APIE SPROGIMUS KREMLIUJE SKAITYKITE ČIA: ES įspėja Maskvą nenaudoti įtariamos dronų atakos karui eskaluoti

– Pereikime prie Lietuvos saugumo situacijos. Viena iš karštų temų – Vokietijos brigada Lietuvoje. Jūs ne kartą esate viešai kritikavęs tiek Vokietiją, tiek ir Lietuvos politinius veikėjus – turėjote pastabų ir prezidentui, ir krašto apsaugos ministrui dėl to, kaip vyksta procesas dėl brigados dislokavimo.

Jūsų kritikai sako, kad toks viešas kalbėjimas gali duoti daugiau žalos negu naudos. Ar ne geriau būtų susitelkti prioritetus pirmiausia į vėluojančius Lietuvos darbus rengiant infrastruktūrą, suderinti šalies viduje derybinę poziciją tarp prezidento, premjerės, ministrų, kariuomenės vadovybės ir tada su vokiečiais darbiniu lygiu siekti didesnio vokiečių buvimo?

– Turbūt negalėčiau prisiminti konkretaus atvejo, kai būčiau kritikavęs prezidentą ar krašto apsaugos ministrą. Turbūt daugiau esu pasiūlęs veikimo kryptį arba atkreipęs dėmesį į tam tikrą nuomonių išsiskyrimą arba, tiksliau, komunikacijos išsiskyrimą tarp to, ką mes girdime Lietuvoje, ir to, kas viešai pasakoma Vokietijoje.

Negalėčiau prisiminti konkretaus atvejo, kai būčiau kritikavęs prezidentą ar krašto apsaugos ministrą

Kartais nenorima išgirsti Vokietijos ir kartais mes atsiduriame gan keblioje situacijoje, kuomet neva kaip ir turime tą brigadą – tokia Šriodingerio brigada, kuri kaip ir bus Lietuvoje, bet, kita vertus, mes matome, kad vokiečių planų dislokuoti brigadą Lietuvoje, be keturiolikos kareivių, kurie yra atvykę į Lietuvą nuo karo pradžios papildomai, nėra.

Kebli situacija kodėl? Todėl, kad mes tarsi pametame savo nacionalinio saugumo interesą. Koks mūsų nacionalinio saugumo interesas? Lietuvos nacionalinio saugumo interesas, mano vertinimu, kas yra sutarta visais lygiais, Valstybės gynimo taryboje ir tarp ministerijų, yra fizinis sąjungininkų buvimas Lietuvoje. Ne gebėjimas atvykti atsitikus pavojui ar incidento atveju, bet buvimas.

SU VOKIETIJOS POŽIŪRIU Į BRIGADĄ GALITE SUSIPAŽINTI ČIA: Vokietijos gynybos ekspertas: visos brigados Lietuvoje artimiausiais metais nebus

Istorijoje tų atvejų, iš kurių mes mokomės, yra gausybė. Pietų Korėja, kurioje yra, rodos, dvi amerikiečių divizijos – be galimybės treniruotis, nes teritorija yra tokia maža.

Bet tai yra atgrasymo priemonė, siunčianti signalą priešininkui, kad nuo pirmos sekundės, nuo pirmo centimetro tektų kautis ne tik su Lietuvos kariais, bet ir su realiomis sąjungininkų pajėgomis, belaukiant, kol papildomos jų dar atvyks į Lietuvą.

Kadangi neturime atsakymo, ar mes turėsime tas kažkokias pajėgas, ar ne – galbūt dalis Lietuvos vadovybės mano, kad taip, dalis – ne – mes negalime spręsti uždavinio: o jeigu nebus, ką mes darome tokioje situacijoje?

Dėl to aš pasiūliau labai aiškiai pasakyti, ar mes NATO susitikime išsakysime poreikį turėti Lietuvoje sąjungininkų brigadą ar kokį kitą padalinį, ar nesakysime, nes manome, kad yra suderėta?

Čia iš tikrųjų yra tokia kebli situacija, iš kurios aš siūlyčiau išeiti ir atsitraukti keletą žingsnių, įvertinant ir tai, ką mes girdime iš savo partnerių, ir iš pačios Vokietijos, suprasdami, kad dabar jie eina per labai didelį reformos ar restruktūrizacijos procesą. Jiems gali būti keblumų padėti Lietuvai net, sakyčiau, vidutiniu laikotarpiu.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vokietijos kariai Pabradėje
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vokietijos kariai Pabradėje

Tuomet reikia atsakyti į klausimą – ką mes darome? Ar kol kas laukiame, be jokios datos, be jokio aiškaus įsipareigojimo ar pažado, ar kažkaip bandome spręsti kitaip?

Kokie yra galimi būdai? Aš esu teoriškai užsiminęs, kad galbūt, kol mes laukiame Vokietijos, gal mes galime prašytis kitų pagalbos? Dėl to, kad pavojus šiandien Lietuvai, mano vertinimu, nėra sumažėjęs nuo praėjusių metų vasario 24-osios dienos.

Jis, žiūrint į Rusijos planus, yra netgi išaugęs. Ypač jeigu dar pridėtume prie to liepos mėnesį potencialiai dislokuotiną taktinį branduolinį ginklą (Baltarusijoje). Aš suprantu, kad galbūt kariniai ekspertai pasakytų, jog brigada tiesiogiai dėl branduolinio taktinio ginklo nepadės, bet atgrasymo elementas, reakcija vis dėlto yra svarbu.

Ar mes einame ieškoti, ar mes darome savo, ar darome kažkokius kitus žingsnius? Dėl to reikia apsispręsti. Man rodos, čia yra labai svarbus mūsų pačių vertinimas. Tas kažkoks stumdymasis ar, nežinau, kaip tai pavadinti, neapsisprendimas – laukiam ar nelaukiam, tinka ar netinka – mūsų saugumo nepadidina.

Geriausia būtų šalia vykstančio karo akivaizdoje, kad tiek tarpusavyje, tiek su partneriais žaistume atviromis kortomis. Pasakytume, ką iš tikrųjų turime, ko mums iš tikrųjų reikia, ir kad tikėtumėmės, jog mūsų partneriai pasakys tą patį.

– Įdomiai užsiminėte apie galimybę ieškoti alternatyvų – kitų pagalbos...

– Paralelinių, sakykime, krypčių. Ne pakeičiančių, bet – paraleliai dirbti.

– Ar vyksta kokie nors preliminarūs pokalbiai ar šalies viduje, ar su sąjungininkais, kad tą vokiečių nebuvimo laikotarpį kažkas atsiųstų papildomus dalinius negu dabar yra? Dabar turime praktiškai nuolatinį amerikiečių batalioną, turime vokiečių vadovaujamą tarptautinį batalioną. Turite omenyje, kad būtų galima derėtis dėl dar kažkokio dalinio?

– Jeigu mes esame įsitikinę, kad tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo intereso kertinis akmuo arba vienas iš kertinių akmenų, ant kurio mes dedame savo saugumą arba atgrasymo strategiją, tuomet – taip. Tokie signalai yra perduoti.

– Kam?

– Sąjungininkams.

– Amerikiečiams? Lenkams?

– Iš esmės, jiems taip pat. Beveik visuose savo susitikimuose aš esu perdavęs signalą, kad Lietuvai tai, aš vertinu ir remiuosi bendru sutarimu, būtų gerai, kad ir kiti tai įgarsintų, kad mums tai yra nepaprastai svarbu, kad turėtume kuo didesnį skaičių partnerių.

Kuomet man sakoma, kad laikai kiti, kad galime kariuomenes greitai perkelti, sakau, kad viską aš suprantu, logistika keičiasi, bet, kita vertus, atstumai didėja. Šaltojo karo metu tas įsivaizduojamas konfliktas galėjo vykti Vakarų Berlyne, kitur, kur logistiniai taškai buvo kitokie, nei jie yra dabar. Baltijos šalys yra toli nuo logistinių grandinių linijų.

Todėl tą reikia turėti galvoje, kaip mes čia būtume stiprinami, kokios galimybės atkirsti nuo to pastiprinimo. Daug įvairių kitų klausimų, kurie padaro Lietuvos su Suvalkų koridoriumi situaciją ganėtinai išskirtinę ir ypatingą.

Suvalkų koridorius
Suvalkų koridorius

– Lietuvos politinis elitas sutaria dėl to, jog sąjungininkų buvimas yra kertinis Lietuvos nacionalinio saugumo akmuo, klausimų turbūt iškyla dėl taktikos.

Ar šita pozicija, kad belaukiant Vokietijos brigados reikėtų siekti papildomų dalinių iš kitų sąjungininkų, yra suderinta aukščiausiu lygiu, ar tai yra bendra pozicija prezidento, krašto apsaugos ministro, užsienio reikalų ministro, kariuomenės vado, ar tai dar daugiau jūsų asmeninis požiūris?

– Matote, aš kartais pasiūlau tam tikrą kryptį matydamas iš ganėtinai arti ir dalyvaudamas daugelyje diskusijų apie tai, kokia yra reali situacija. Kaip ir minėjau pradžioje, tai, kad mūsų partneriai neatverčia visų kortų ir jie nepasako...

Na, kitaip tariant, taktika pasakyti, kad mes pritariame dokumentui, susitarimui, kuris yra tarp prezidento Gitano Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo, bet mes jį skaitome skirtingai. Na, ir ką tada reiškia? Lietuva jį (susitarimą) skaito, kad Vokietijos brigada bus. Vokietija sako, kad mano, jog jau įgyvendino visus savo įsipareigojimus. Kitaip tariant, nieko daugiau be tų 14-os karių tikėtis neverta.

Suprasti akimirksniu

  • Lietuvoje nuo rugsėjo pradžios yra dislokuotas Vokietijos brigados valdymo elementas. Nuo spalio šios brigados kariai reguliariai vyksta į Lietuvą pratyboms. Lietuva siekia, kad mūsų šaliai priskirta Vokietijos brigada ateityje būtų čia dislokuota visa apimtimi.

Tad ta diskusija gali užtrukti. Turint galvoje, jog NATO partnerių pasitikėjimas yra ypatingai svarbus aspektas ir jį išsaugoti yra vienas iš kertinių NATO aspektų ir mes siekiame, kad tai būtų suprantama universaliai... Tai gali užtrukti ir tai gali užtrukti labai ilgai. Dėl to, kad kokių nors poslinkių mes stipriai nejaučiame.

Ir tada klausimas – ką mes darome? Ar mums toliau yra svarbu ar ne? Mano siūlymas yra pripažinti, kad tai yra svarbu. Ir tada visiems vienu balsu visiems pasakyti, kad tai yra ne tik svarbu, bet tai yra mūsų gyvybinis interesas.

Tuomet diskutuojant, pavyzdžiui, dėl NATO gynybos planų tą verta paminėti. Diskutuojant dėl NATO būsimos deklaracijos, kuri bus Vilniuje priimta, lygiai taip pat, kaip mes diskutavome Madride dėl Madrido deklaracijos, priminti, kad Lietuvos nacionalinio saugumo gyvybinis interesas nėra pasikeitęs ir jis nėra išpildytas.

– Perklausiu. Mano klausimas buvo, kiek dabar pozicija yra suderinta tarp Valstybės gynimo tarybos narių ir jūsų, kiek tai, ką jūs pasakojate, yra partijos pirmininko ir užsienio reikalų ministro pozicija?

– Kad Lietuvai reikia daugiau...

– Kad reikia ieškoti paralelinio kelio kažkokiam laikotarpiui.

– Aš manau, kad jeigu jūs paklaustumėte, nemanau, kad būtų paneigiančių.

– Pratęsiant mintį apie mūsų pačių namų darbus. Nuo karo pradžios jau praėjo 14 mėnesių su viršum. Politinio sprendimo Lietuvos parlamente dėl visuotinio šaukimo per tiek laiko priimti nesugebėjome. Gynybai skiriame 2,5 proc. nuo BVP, o lenkai skiria 4 procentus. Ar nevėluojame, ministre?

– Pradėsiu nuo pasidžiaugimo, kad yra postūmio ir yra suvokimo visuomenėje, ir sutarimo tarp politinių partijų, kad šie metai, 14 mėnesių, buvo neeiliniai. Ir kad jie reikalavo kitokio valstybės požiūrio, negu mes jį turėjome iki vasario 24-osios dienos.

Kaip jis realizavosi? Pirmiausia realizavosi per finansus. Sunku man pasakyti, kieno nuopelnas tai yra. Pirmiausia aš sakyčiau, kad tai yra Vyriausybės in corpore ir pirmiausia premjerės. Vis dėlto jos uždavinys yra paskirstyti finansus, skirti tam tikroms sritims tiek, kiek jinai mano, kad tai sričiai yra reikalinga, turint galvoje, kad ji mato visą valstybės ūkį, kuris turi būti finansuojamas. Manau, kad čia yra jos lyderystės išraiška.

Jūsų klausimas yra teisingas ir atsakymo lengvo į jį, deja, nėra. Turbūt galiu pasakyti, kad kito laiko, aš noriu tikėti, kad nereikės sulaukti kitos krizės, kuri būtų dar arčiau prie mūsų sienų, dar pavojingesnė, kad mes padarytume žingsnius, kurie, mano vertinimu, yra neišvengiami.

Kaip kad jūsų paminėtas šaukimas. Visada pasisakiau už, kalbėjau už, mėginau įkalbėti kitus imtis šio klausimo. Man pačiam, kaip piliečiui, sunku suprasti, ko reikia dar, kad mes suprastume, kad jeigu ateitų diena X, mes visi turėsime ginti valstybę. Pirmiausia tai bus mūsų uždavinys. Ar tai būtų dešimt dienų, ar keturiolika... Tiek, kiek reikėtų, mes turėtume ginti mūsų šalį.

Man rodos, kad žadintuvas nuskambėjo labai labai garsiai. Kitas, garsesnis, būtų dar pavojingesnis. Ir klausimas, kodėl mes tų žingsnių dar nepadarėme. Ar yra dar dabar galimybė apversti tą laikrodį ir, besiruošiant rinkimų laikotarpiui, pasakyti, kad dabar mes padarysime tuos namų darbus, aš nežinau. Būtų labai apmaudu žiūrėti atgal ir pasakyti, kad buvo praleista, ko gero, viena svarbiausių progų.

Šaukimas yra tik vienas iš pavyzdžių. Brigada yra tik tai vienas simbolis to suvokimo apskritai apie tai, kas yra mūsų nacionalinio saugumo interesas.

Ar yra dabar galimybė apversti tą laikrodį ir, besiruošiant rinkimų laikotarpiui, pasakyti, kad dabar mes padarysime tuos namų darbus, aš nežinau.

Valstybėse, kurios neturi 5-ojo (NATO) straipsnio, kurios nėra transatlantinio aljanso dalis, kaip kad Izraelis ar Pietų Korėja, išreikštas nacionalinio saugumo suvokimas ir grėsmės suvokimas yra tam tikra gija, kuri apipina ir tuo metu valdančiąją partiją, ir opoziciją, ir politiką, ir visuomenę, ir žiniasklaidą... Tai tiesiog gija, kad esame grėsmės zonoje, kad ta grėsmė reali ir mes turime padaryti viską, kad pirmiausia patys nuo jos apsigintume.

Man rodos, kad šitas dalykas Lietuvoje dar nėra iki galo suvoktas. Savo galvose įsivaizduojame, kad pagalvių padėtų kritimo atveju yra labai daug, ir mes esame ganėtinai saugūs. Norėčiau, kad jaustume didesnį suinteresuotumą padaryti daugiau.

– Neskamba raminančiai, kai valdančiosios partijos pirmininkas atsako „aš nežinau“ apie tai, kada gi bus priimti kertiniai sprendimai, stiprinantys saugumą.

Jūs nesate tiesiog stebėtojas. Ką darys konservatorių partija, ką darys konservatorių pirmininkas, kad sprendimai dėl visuotinio šaukimo būtų priimti, ir kad gynybos biudžetas augtų greičiau?

– Mes turėjome diskusiją, kada netgi paprastas klausimas, kuris yra partijų susitarime, dėl tam tikrų kontrmobilumo priemonių, įtvirtinimo pasienyje, sulaukė nemažo pasipriešinimo, nesulaukė susidomėjimo iš institucijų, kurios turėtų tuos dalykus statyti. Ta diskusija man pačiam labai netikėtai virto gan politine.

Atsakant į jūsų klausimą, atsakymas yra labai paprastas – sprendimus galima priimti, kai yra pakankamai balsų. Jeigu tų balsų nėra...

– Nėra šiuo metu?

– Manau, kad nėra, ir, tiesą sakant, to sutarimo per partinį spektrą...

– Kalbame apie visuotinį šaukimą?

– Visuotinis šaukimas yra tam tikras pavyzdys bendro grėsmės suvokimo.

Grįžkime prie brigados diskusijos, kaip ji vyksta, žvalgomės atgal – „niekada nestatėm infrastruktūros, pasibaksnokime pirštais, kas yra kaltesnis“. Manau, kad ne metas tai daryti. Tada, vadinasi, mes nesuprantame grėsmės, kuri stovi kitoje pusėje sienos.

– Pakalbėkime dar apie NATO viršūnių susitikimą...

– ...linksmesnius dalykus...

– Pažiūrėsime, ar viršūnių susitikimas bus linksmesnis. Greta Švedijos, Suomijos narystės, gynybos finansavimo, yra dar du kertiniai klausimai – NATO rytinio flango stiprinimas ir Ukrainos narystės perspektyva.

Ar matote galimybę, kad Ukraina Vilniuje konkrečiais žingsniais – ne vienu ar kitu žodžiu deklaracijoje – realiai priartėtų prie narystės NATO?

– Situacija yra labai aiški.

Dažnai girdžiu kaltinimus sau, vizituose užsienyje ar kalbant su užsienio žiniasklaida sakoma, kad „jūs labai simplifikuojate situaciją, viskas nėra taip paprasta, viskas yra labai sudėtinga“. Kartais viskas yra ganėtinai paprasta.

Ukraina paprašė būti priimta į NATO, išpildyti 2008 metais jai duotą pažadą, kad ji bus NATO narė. Atkentėjusi du karus, tebekenčianti antrą valstybė turi, manau, teisę paprašyti pažadų ištesėjimo.

Suprantame, kad kelias į NATO nėra paprastas, reikalauja konsensuso, reikalauja pasirengimo ir iš aljanso, ir iš valstybės, kuri nori įstoti. Tai suprantama ir Ukrainai, ir visiems kitiems.

Vis dėlto tai yra padėta ant stalo, lygiai kaip padėtas Suomijos jau dabar išpildytas prašymas, Švedijos vis dar laukia savo eilės, tikiuosi, kad Vilniuje pavyks tą išspręsti. Ukrainos padėtas taip pat. Situacija sudėtingesnė, bet teisės požiūriu viskas yra panašu.

Ko galima tikėtis ir ko galima pasiekti? Ukrainos prezidentas, jeigu atvažiuos į Lietuvą, nusifotografuoti ir išgirsti gražių žodžių nėra jo tikslas. Ukraina yra politinė bendruomenė, demokratinė sistema, kurioje yra keliami reikalavimai rinktiems politikams net ir karo metu.

Visuomenei reikia teikti atsakymą, visuomenė turi lūkestį, rodos, 90 proc. Ukrainos gyventojų nori, kad jų valstybė taptų NATO nare. Jie prezidentui kelia tokį lūkestį. Tą aiškiai išgirdome ir iš jo paties, ir iš užsienio reikalų ministro, kad lūkesčiai Vilniui egzistuoja. Čia yra nemažas spaudimas visam NATO ir ypač toms valstybėms, kurios labiausiai nenori matyti to kelio ir nori jį atidėti galbūt iki kito vadovų susitikimo arba kitokios istorinės ar politinės realybės.

PLAČIAU APIE NATO VIRŠŪNIŲ SUSITIKIMĄ SKAITYKITE ČIA: Trys Lietuvos rūpesčiai ruošiantis NATO Vilniaus viršūnių susitikimui

Vis dėlto aš noriu tikėti, kad yra galimybė Vilniuje pasiūlyti algoritmą Ukrainai, kuris reikštų NATO narystės neišvengiamumą Ukrainai. Mes galime diskutuoti apie laiką, mes galime diskutuoti apie žingsnius, mes galime daugelį kitų likusių klausimų dar pasilikti ateičiai atsakyti, tačiau turime pradėti suvokti, kad tai atsitiks, ir laiko klausimas, kada kokiomis sąlygomis. Čia turbūt būtų didžiausia sėkmė Vilniuje.

Bet norėdamas valdyti lūkesčius, kol kas negaliu pasakyti, kad Vilniuje mes tokią sėkmę turėsime. Derybos vyksta, jos nėra lengvos. Lietuva įvairiais lygiais tose diskusijose dalyvauja, kaip ir vietą susitikimui pasiūliusi valstybė, bet kaip ir aktyvi politinė dalyvė saugumo klausimais, kurie stipriai siejasi su mūsų regionu.

Turime nuomonę ir tose diskusijose dalyvaujame. Kol kas jos yra sudėtingos. Kol kas tikiuosi geriausio.

– Geriausio tikimės visi ir fronto linijoje, visi laukiame kontrpuolimo. Bet nebūtinai kontrpuolimas užbaigs karą, kad ir kiek ukrainiečiams pavyktų ar nepavyktų atsiimti teritorijų. Ar matote iš Vakarų lyderių aiškesnį vaizdą, o kas po to, kaip turėtų baigtis karas? Ar dabar tiesiog visi planuoja nuo vieno kontrpuolimo iki kito?

– Jeigu pradedama planuoti jau ir iki kito kontrpuolimo, tai jau yra žingsnis į priekį.

Labiausiai nuogąstavome, kad Ukraina atsidurs situacijoje, kuomet šis kontrpuolimas yra lemiamas ir vos ne nominaliai paskutinis. Tokių neoficialių signalų girdėjome. Manau, kad tai yra pavojinga taktika.

Pirma, teisingai sakote, kad mes negalime būti įsitikinę, ar tai yra paskutinis puolimas, ar jis bus sėkmingiausias, lemiantis strateginį pokytį karo lauke. Ar taip atsitiks, ar ne, mes negalime to pasakyti.

Vadinasi, užkrauname ukrainiečiams krūvį ir vos ne laužiam ranką, sakydami, arba jums pasiseka, arba ne. Dar pavojingesnis dalykas – mes siunčiame signalą Putinui – žiūrėk, mes pavargome. Tai yra viskas, ką mes galime dabar padaryti, taigi (jam) belieka sutelkti visus pajėgumus, apsiginti nuo šito kontrpuolimo.

Diskusija šiek tiek kinta, ir tai, ką jūs pasakėte, kad pradedama kalbėti ir apie būsimus kontrpuolimus, jau yra gerai. Esu ne kartą pasisakęs visuose ministrų formatuose – kalbėkime apie rudenį, kalbėkime apie tolimesnius įsipareigojimus. Europos Sąjungos įsipareigojimas įgyti milijoną vienetų pabūklų šaudmenų yra geras aspektas, kad Europa yra įsipareigojusi ilgesniam laikui.

Derybų klausimas taip pat yra labai svarbus. Nuolat girdime įvairias sostines: būkite realistai, vis tiek turi būti derybos. Kol kas man yra nesuvokiama, kaip tos derybos galėtų atrodyti, nesvarbu, kas jas pasiūlo – ar tai būtų Kinijos prezidentas, ar popiežius, ar bet kas kitas.

Mano vertinimu, esminė sąlyga šio karo baigčiai turi būti Rusijos pralaimėjimas – taip pat ir politinis. Turi būti pripažintas pralaimėjimas.

Viena ataka atsiimti kilometrai yra nepaprastai svarbu kariniu požiūriu, bet mums reikia, kad Rusija susivoktų, kad tokie veiksmai kainuos ir ilgalaikę politinę kainą turės jos viduje.

Politikų galvose turi būti pagrindinis klausimas: ar Vakarai, padėję tašką kažkada su pagalba Ukrainai, suprastų, jeigu Rusija nėra pralaimėjusi, kad pradeda tiksėti naujo karo, naujo konflikto laikrodis?

Rusija nepasimokė, tiktai sustojo sekundei, ir ta sekundė netruko prabėgti. Kitas karas gali būti dar arčiau mūsų, dar pavojingesnis, dar brangesnis. Todėl šiandien taip gyvybiškai reikalinga Ukrainos pergalė ir Ukrainai, bet taip pat mums ir, tiesą sakant, NATO ir Vakarams.

– Įžangoje minėjau, kad pakalbėsime ir apie vidaus politiką. Jūsų partija mini trisdešimtmetį. Kokie yra planai partijos dėl kito rinkiminio ciklo – kaip ir iš ko bus renkami partijos pirmininkas, kandidatas į premjerus, kandidatas į prezidentus?

– Pirmiausia pradedame nuo prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, kadangi jie ir kalendoriuje artimiausi. Dar neturime tvarkų Seimui, dar nėra aktyvaus svarstymo apie partijos pirmininko rinkimus, dabar tik prasideda politinė diskusija.

Tiek, kiek priklauso nuo partijos, mes pradėsime nuo pasirengimo prezidento rinkimams. Skelbsime išankstinius atvirus rinkimus.

Situacija yra kiek kita, negu buvo 2019 metais, kada partija buvo opozicijoje. Dabar esame valdančioji partija su koaliciniais partneriais, trijų dešiniųjų partijų koalicija vadovauja Lietuvai trečius metus.

Numatome galimybę neatmesti galimybės, kad partijos gali susitarti ir dėl bendrų kandidatų arba bendrų pozicijų, kuriose galėtumėme dalyvauti drauge.

Parengėme lauką ganėtinai plačiam spektrui variantų: partija gali turėti ir savo kandidatą, gali turėti išorės kandidatą, kurį rems, gali sutarti ir su kitomis partijomis, su kuriomis sėkmingai dirba Vyriausybėje, remti bendrą kandidatą.

– Kada bus aišku, kas bus konservatorių kandidatas arba konservatorių remiamas kandidatas prezidento rinkimuose?

– Patys procesai turėtų prasidėti vėlyvą rugpjūtį – turiu galvoje (kandidatų) kėlimai.

Remiantis 2018 metų patirtimi, debatai buvo apie lapkričio mėnesį. Manyčiau, kad šių metų pabaigoje turėtumėme jau galėti įvardinti kandidatą, kurį rems Tėvynės sąjunga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų