Nors keli G.Nausėdos pirmtakai – Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus – buvo nepartiniai, prezidento rinkimuose bei po jų jie jautė tam tikrų politinių jėgų palaikymą.
D.Grybauskaitė – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio, V.Adamkus – liberalcentristų.
1993 metais prezidentu tapusį a.a. Algirdą Brazauską iškėlė Lietuvos demokratinė darbo partija, kuriai jis vadovavo.
Politologai prognozuoja, kad iš pradžių darbą pradėjusiam G.Nausėdai partinio užnugario nebuvimas nekliudys ir jam pavyks sutarti tiek su valdančiosiomis, tiek su opozicinėmis partijomis. Vis dėlto tai netruks amžinai.
Reikės ieškoti atramos
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius mano, kad G.Nausėdos veikla panašės į V.Adamkaus bendradarbiavimą su kitomis valdžios institucijomis.
Anot jo, pirmą kadenciją V.Adamkus aiškaus politinio užnugario neturėjo. Tačiau jį, kaip mažesnę blogybę, rėmė tuomečiai valdantieji konservatoriai ir krikdemai. Bent jau pradžioje jų santykiai buvo konstruktyvūs ir dalykiški.
„Prezidentas nebuvo ignoruojamas kaip buvo atsitikę su A.Brazausku toms partijoms laimėjus Seimo rinkimus, kai iš esmės su prezidento institucija ir pačiu prezidentu buvo beveik nesikalbama ir muziką užsakė bei ją atliko Seimo dauguma ir Vyriausybė. Santykiai tarp prezidento V.Adamkaus ir Seimo daugumos pablogėjo, tik kai 1998 metų antroje pusėje prasidėjo Rusijos finansų krizė ir Vyriausybė niekaip nesusitvarkė su Rusijos krizės poveikiu“, – priminė politologas.
A.Krupavičiaus teigimu, dabartinė valdančioji koalicija neturi labai gerų scenarijų, išskyrus vieną – ieškoti sutarimo su G.Nausėda. Modus operandi turėtų būti bandymas surasti kompromisus, siekti dialogo, tartis.
„Dabartinė situacija, kai valdančioji koalicija nėra pakankamai populiari visuomenėje, prezidentas reikalingas kaip tam tikra papildoma atrama, kad jų valdžia būtų ganėtinai stabili. Šioje dėlionėje prezidentas savotiškai net yra stipresnė pusė. Bet, aišku, jam visais atvejais trūks atramos, jos reikės ieškoti. Pasakyčiau, kad didžiosios dilemos G.Nausėdos, kaip prezidento, laukia 2020 metų Seimo rinkimų šviesoje. Jiems artėjant jis turės susidėlioti scenarijus ir galimybes, kaip jam reikėtų ir vertėtų elgtis“, – pabrėžė VDU profesorius.
Šioje dėlionėje prezidentas savotiškai net yra stipresnė pusė. Bet, aišku, jam visais atvejais trūks atramos, jos reikės ieškoti.
Keli scenarijai
Tų scenarijų, kaip sakė A.Krupavičius, yra ne vienas ir ne du. Jo nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kaip jis bando formuoti savo atramas parlamente. Taip pat – į Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris pats bando surasti ir paskatinti tam tikrų politinių jėgų, kurios jį galėtų remti, atsiradimą.
„Tiesą sakant, tokie scenarijai nėra nauji. Ir Lietuvoje mes matėme, turėjome Naujosios politikos bloko suformavimo pavyzdį ir pastangas 2000 metais artėjant Seimo rinkimams. Tačiau tuomet tas scenarijus nebuvo iki galo įgyvendintas dėl to, kad socialliberalai, liberalai ir centristai nesugebėjo sudaryti jeigu ne vienos, tai bent jau poros koordinuotų koalicijų, kurios galėtų dalyvauti rinkimuose.
Jie dalyvavo atskirai. Centro sąjunga katastrofiškai pralaimėjo rinkimus ir tada buvo suformuota vadinamoji Naujosios politikos koalicija, bet jos mandatų užteko išrinkti Seimo pirmininką Artūrą Paulauską ir paskirti Vyriausybę su Rolandu Paksu premjero poste. Toliau iš esmės liko mažumos Vyriausybė ir mažumos parlamento koalicija“, – priminė A.Krupavičius.
Vis dėlto, pasak politologo, kol kas ženklų, kad G.Nausėda svarstytų kažkokius panašius scenarijus, nėra. Jo organizacinė struktūra prezidento rinkimuose buvo maža, jos negalima lyginti su E.Macrono ar V.Zelenskio turėta organizacine parama. E.Macronas politinę organizaciją kūrė palaipsniui artėjant prezidento rinkimams, prieš valstybės vadovo rinkimus Ukrainoje atsirado partija „Tautos tarnas“.
Tiesa, kaip pastebi A.Krupavičius, G.Nausėda turėjo savanorių tinklą, kuris galėtų būti įgalintas ir tapti viena dedamųjų, jeigu išrinktasis prezidentas ieškotų konkretesnės politinės atramos ir ją pirmiausia matytų atskiroje politinėje organizacijoje.
„Dar vienas galimybių laukas yra irgi nepolitiniai judėjimai, kurie vadinasi visuomeniniais komitetais, kurie tikrai sėkmingai dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Tarp G.Nausėdos ir visuomeninių komitetų gali atsirasti tam tikras neformalus sąryšis, nes jis ir komitetai yra nepartiniai. Tas nepartiškumas galėtų būti tam tikra jungiamąja grandinėle. Tačiau apskritai toks scenarijus irgi kol kas yra akivaizdžiai teorinis“, – pripažino jis.
Pagrindinis G.Nausėdos paskelbtas orientyras – gerovės valstybė. A.Krupavičius svarstė, kad norėdamas prezidentas artėjant Seimo rinkimams galėtų kurti koaliciją iš organizacijų, kurios galėtų paremti gerovės valstybės programinį tikslą.
Pradžioje vengs konfrontacijos
A.Krupavičiaus nuomone, pradžioje tarp G.Nausėdos ir pagrindinių politinių partijų turėtų būti medaus mėnuo. Jo trukmė priklausys nuo daugelio aplinkybių.
„Tai reiškia pradinę atramą pirmiausia, matyt, iš valdančiosios koalicijos. Lygiai taip pat ir opozicija bus linkusi pritarti daugumai naujo prezidento veiksmų. Toliau, be abejo, nuomonės gali išsiskirti dėl programinių nuostatų, jų įgyvendinimo. Antra sritis, kur prezidento ir parlamento partijų požiūriai ne visada sutampa, yra paskyrimai į įvairias institucijas, kur savo požiūrius ir sprendimus turi suderinti prezidentas ir parlamentas“, – kalbėjo politologas.
Toliau, be abejo, nuomonės gali išsiskirti dėl programinių nuostatų, jų įgyvendinimo. Antra sritis, kur prezidento ir parlamento partijų požiūriai ne visada sutampa, yra paskyrimai į įvairias institucijas.
Vertindamas artimiausią perspektyvą, A.Krupavičius nemano, kad dėl galimų tam tikrų sankirtų tarp G.Nausėdos ir valdančiųjų mūsų politinė sistema galėtų būti paralyžiuota ar panašiai. Tačiau iššūkių bus. Jie pirmiausia esą gali būti susiję su galbūt nepakankama G.Nausėdos politinės komandos patirtimi.
„Kita vertus, yra gera žinia, kad vienaip ar kitaip parlamentinės partijos – tiek iš opozicijos, tiek iš pozicijos – bent kurį laiką tikrai bus linkusios labiau bendradarbiauti su išrinktu prezidentu, neis su juo konfrontuoti. Jeigu viską vertintumėme pakankamai apibrėžiamoje perspektyvoje, tokių tendencijų reikėtų laukti“, – komentavo VDU profesorius.
Parama svyruos
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pabrėžė, kad formaliai tiek V.Adamkus, tiek D.Grybauskaitė, tiek ir G.Nausėda yra toje pačioje kategorijoje – visi nepartiniai.
„Ta partijų parama arba iškėlimas galbūt netgi labiau techniniai dalykai. Vargu, ar jie galėtų labai smarkiai, sakykime, atskirti tuos visus kandidatus, prezidentus vieną nuo kito. Po rinkimų vienaip ar kitaip ta partijų parama nepriklausomiems kandidatams iš esmės labai greitai dingsta ir prezidentams tenka elgtis kaip nepartiniams žmonėms. Šiuo požiūriu G.Nausėda tikrai nebus kažkuo labai išskirtinis, lyginant su D.Grybauskaite ar V.Adamkumi“, – akcentavo politologas.
Po rinkimų vienaip ar kitaip ta partijų parama nepriklausomiems kandidatams iš esmės labai greitai dingsta ir prezidentams tenka elgtis kaip nepartiniams žmonėms.
Pasak T.Janeliūno, G.Nausėdai iš esmės teks daryti tai, ką darė ir D.Grybauskaitė. Tikriausiai jam teks bendrauti su visomis partijomis bandant pagal savo įsivaizduojamus principus ir vertybes užsitikrinti tokią paramą, kuri atitiktų konkretaus klausimo sprendimą arba konkrečią jo viziją.
„Jis to ir tikėjosi, tą akcentavo savo rinkimų kampanijoje. Ir jam dabar būtent tai ir teks bandyti pasiekti jau po rinkimų. Kaip praktiškai tai seksis, iš tikrųjų yra jau žymiai sudėtingesnis klausimas. Visiems prezidentams būdavo tikrai daug iššūkių ir anaiptol nebus tų iššūkių mažiau ir G.Nausėdai. Parama greičiausiai vienaip ar kitaip tikrai svyruos ir labai priklausys nuo konkrečių klausimų. Čia, matyt, nebus kažkokių griežtų koalicijų, prezidentinių partijų arba prezidentinių blokų“, – svarstė VU TSPMI dėstytojas.
Partijos, kaip galima suprasti iš jų dabartinių reakcijų, T.Janeliūno teigimu, nėra nusiteikusios iš karto konfliktuoti ar atmesti G.Nausėdą kaip netinkamą prezidentą, kurio vertybės, nuostatos jiems netiktų. Anot jo, pradinė situacija yra tokia – ganėtinai baltas popieriaus lapas, kuriame gali atsidurti bet kas.
Tačiau realiai viską įvertinti bus galima, kai susidurs konkrečios pozicijos, vyks tam tikri nuomonių išsiskyrimai dėl kažkokių interesų ir panašiai. „Tada jau bus galima matyti, kiek tos paramos G.Nausėda gali turėti“, – pažymėjo politologas.
Partijų lūkesčiai
T.Janeliūno manymu, bemaž visos partijos tikėsis, kad galės daryti kažkokią įtaką prezidentui arba sieks jo paramos, pritarimo jų iniciatyvoms. Todėl ankstyvasis G.Nausėdos darbo laikotarpis turbūt bus labai panašus į D.Grybauskaitės pirmuosius kadencijos metus.
„Bet čia, matyt, jau priklausys nuo paties prezidento, kaip jis reaguos į tokį ar švelnų, ar grubesnį spaudimą priimti vienos ar kitos partijos nuostatas, prašymus, reikalavimus – žiūrint, ko ten bus sulaukta ir kaip jis ryžtingai ar, sakykime, ieškodamas kompromisų, reaguos į tokį bandymą jį prisivilioti arba bandyti jį įtraukti į savo partinius ar ideologinius interesus.
Aš manau, kad kažkuriuo momentu tas konfliktas neišvengiamas, nes tikrai ateis tas laikas, kai prezidentas nepritars kažkokiems valdančiųjų pasiūlymams, ar koalicijos, ar šiaip kažkokioms iš partijų ateinančioms iniciatyvoms. Tai tas konfliktas bus ir, matyt, po tų pirmųjų konfliktų nusistovės kažkoks aiškesnis santykis, kaip tie konfliktai atsiranda, kaip jie sprendžiami ir kas reaguoja jautriau į tuos konfliktus: ar prezidentas, ar partijos“, – dėstė T.Janeliūnas.
Konfliktas bus ir, matyt, po tų pirmųjų konfliktų nusistovės kažkoks aiškesnis santykis, kaip tie konfliktai atsiranda, kaip jie sprendžiami ir kas reaguoja jautriau į tuos konfliktus: ar prezidentas, ar partijos.
