– Du paaugliai akmeniu uždaužė kitą paauglį. Visi jie žinomi policijai. Kaip jūs visą šią situaciją matote?
– Apie šį įvykį galime kalbėti labai įvairiai. Galime kalbėti apie policijos darbą, apie socialinių tarnybų, kurios turėtų rūpintis, sakyčiau, asocialiais paaugliais, darbą. Galimi įvairūs aspektai, bet, kadangi visko neapšnekėsime, siūlyčiau truputėlį pakalbėti apie agresiją.
Pradėčiau nuo psichologinių agresijos teorijų, nuo psichologinio agresyvumo apibrėžimų, kurių tikrai gana daug, bet visi jie pabrėžia, jog tai yra pranašumo demonstravimas, siekimas psichologiškai ir / arba fiziškai pakenkti kitam.
Turime tokias kaip ir pagrindines teorijas. Pirmoji – biologinės agresyvumo paskatos. Tvirtinama, kad agresija įgimta ir iš to nuosekliai daroma išvada, kad žmogus yra agresyvus, pavadinčiau, kaip gyvūnas. Tai jo esminė savybė. Tai teigia tokie žymūs tyrėjai, kaip Zigmundas Freudas ir Konradas Lorenzas.
Pagrindinis Z.Freudo tvirtinimas – asmenybės siekiai, mintys kyla iš biologinių postūmių, o visuomenė tuos postūmius apriboja. Suvaldyti agresijos neįmanoma. Nors žmonės ir gali teigti, kad jie yra geri, linkę rūpintis kitais, bet kartu jie yra ir agresyvūs, nori kitiems suteikti skausmą, sunaikinti. Taigi žmogų apibrėžtų posakis „žmogus žmogui – vilkas“.
Žinoma, šią teoriją galima kritikuoti kaip ir bet kurią kitą, tačiau dabartiniai moksliniai tyrimai atskleidžia, kad galbūt agresyvumas yra paveldimas. Tai būtų vienas požiūris.
Yra kitas požiūris, kad agresyvumo išmokstama dviem būdais – arba žmogus elgdamasis agresyviai pasiekia savo tikslų, arba jis stebi kitų agresyvumą, gauna apie tai informacijos. Turbūt šią sritį mes, kaip visuomenė, galime labiausiai kontroliuoti. Yra duomenų, kad ši teorija irgi patvirtinta.
Nereikia šių teorijų pastatyti vienos prieš kitą. Pavyzdžiui, kone visi nepilnamečiai JAV, kurie įvykdė itin sunkius smurtinius nusikaltimus, pavyzdžiui, nušovė kitus mokinius ar mokytojus, patys ilgą laiką patyrė tyčiojimąsi, priekabiavimą, prieš juos buvo smurtaujama.
Priminčiau turbūt visiems žinomus faktus, kad šiandien didelė dalis tėvų vis dar fiziškai baudžia vaikus. Tik neseniai priimtas įstatymas, draudžiantis fizines bausmes. Neišvengiamai tikrai daug vaikų patiria smurtą, patyčias ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Turime kaip ir du požiūrius, kurie, kaip sakiau, vienas kito neneigia, gal tik labiau akcentuoja vieną ar kitą aspektą.
– Kyla klausimas, ar dabar susidaro sąlygos, kad tų paauglių agresija gali labiau atsiskleisti? Turbūt daug kas pasakytų, kad anksčiau tokių dažnų ir tokių agresyvių atvejų nebuvo tiek daug.
– Tuoj atsakysiu į jūsų klausimą, bet prieš tai noriu pasakyti apie paauglius. Tyrimų metodai gerėja, šiandien galima skanuoti smegenis, daryti įvairias smegenų tomografijas, duodant tam tikras užduotis galima žiūrėti, kaip keičiasi smegenys.
Šiandien galima jau gana tvirtai sakyti, jog kai kurios paauglių smegenų sritys menkai skiriasi nuo psichinėmis ligomis sergančių žmonių smegenų. Ką tai reiškia „menkai skiriasi“? Tai reiškia, kad paaugliams smegenyse tiesiog trūksta gebėjimo valdyti impulsyvumą, kad paaugliai emociškai mažiau stabilūs. Bet tai nėra blogo auklėjimo pasekmė, kaip mes dažnai linkę galvoti. Tai tiesiog jų smegenų savybė. Tos savybės šiek tiek skirsis kiekvienam paaugliui, tiek kalbant apie visus paauglius kaip grupę.
Dabar kalbėkime apie tai, ko jūs paklausėte. Visuomenė negali gyventi be pokyčių. Kartais tie pokyčiai kai kuriose srityse per lėti, kartais per greiti. Paminėsiu vieną paprastą pavyzdį. Jeigu paieškotume per visus televizijos kanalus (ypač pas tuos žmones, kurie turi kabelinę ar kitą televiziją), galiu lažintis, rastume kokį nors kovinį filmą. Vargu ar mudu labai žiūrėsime šiuos filmus. Turbūt didelė dalis žmonių nemanys, kad tai įdomi pramoga, bet paaugliai tikriausiai domisi labiau.
Kas tuose koviniuose filmuose (kurių didelė dalis, sakyčiau, rodo azijietiškus kovos menus), yra, kas neatitinka mūsų tapatybės? Kad būtų aiškiau, paminėčiau lietuviškų autorių knygas. Pavyzdžiui, Vienuolio „Kova su kryžiuočiais“. Ten vaizduojamas kilnios riteriškos kovos vaizdelis, kai išmušamas kardas ir kitas riteris mirtinoje kovoje leidžia priešininkui jį paimti.
Dar senesnis posakis – gulinčio niekas nemuša. Ką matome kitos kultūros vaizdiniuose? Kad kaip tik reikia gulinčiam suduoti pribaigiantį smūgį. Mums tai gal yra įdomus pokalbis apie kultūrinius skirtumus, bet paaugliui tai tiesioginis vaizdas.
Šiandien galima jau gana tvirtai sakyti, jog kai kurios paauglių smegenų sritys menkai skiriasi nuo psichinėmis ligomis sergančių žmonių smegenų.
Dar vienas šiuolaikinis elementas, kurio seniau nebuvo ir daug vyresnių žmonių to gali nesuprasti, įvairūs šaudymo ir kitokie žaidimai internete. Tai puikus dalykas – lavina greitį, intelektą, reakciją, tačiau formuoja ir nuostatą, kad žmogus turi devynias gyvybes, o gal dešimt ar dvylika.
Visai kitoks būtų žaidimas ir visai kitoks pasaulio suvokimas, jeigu aš žinau, kad ir aš, ir jūs turite vieną ir vienintelę unikalią gyvybę. Jeigu aš daug kartų žaidžiau žaidimą, kuriame jūs, kaip mano žaidimo partnerė, turėjote dešimt gyvybių, bet dvi praradote, tai liko aštuonios. Mums tik dar smagiau žaisti.
Dar vieną bendresnį dalyką norėčiau pastebėti, kuris neišvengiamas kalbant šia tematika. Reikėtų kalbėti apie bendrą ugdymo kryptį. Juk ji neatsiejama nuo tos visuomenės, jos struktūros, kurioje mes gyvename. Kitaip sakant, nuo rinkos ekonomikos. Ji Lietuvoje turbūt kiek atgyvenusi ir greičiau orientuota į XIX a. ar XX a. pr., o ne į XXI a., nes tai yra ekonomika, kuri ragina agresyviai konkuruoti dėl išteklių. Tai vienaip ar kitaip pasireiškia visoje ugdymo sistemoje.
Gal nukrypstant nuo tos tragedijos, tokie žodžiai, kaip bendradarbiavimas, empatija, laimės ekonomika, šių dalykų ugdymas vis dar yra naujiena. Kodėl mes apie tai kalbame? [...] Šiandien nemažai žmonių turbūt ir patys suvokia kad yra daugybė būdų ugdyti laimingo žmogaus savybes. Laimingas žmogus turbūt netranko kitam galvos akmeniu.
Yra sukurtos psichologinės savireguliacijos, psichohigienos metodai, yra joga, meditavimas, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bet atkreipkite dėmesį – visi jie yra už formalaus ugdymo ribų. Formalus ugdymas jų tarsi nepastebi.
Todėl galbūt yra viltis, kad iš to įvykio mes, visuomenė, pasimokysime, kreipsime daugiau dėmesio, bandydami ugdyti laimingą paauglį, nes laimingas paauglys užaugs laimingu žmogumi.
– Žiūrint į šią situaciją plačiau, ar visuomenė galėjo užkirsti tam kelią? Tiek įtariamieji, tiek nužudytas paauglys buvo žinomi policijai.
– Kai žvelgiame į panašius įvykius, visada randame, kad kažkas nepadarė savo darbo, bet pradėčiau ir nuo šeimos. [...] Nužudytasis paauglys, vaikas yra kiek kartų buvęs policijoje? 30 kartų. Gal kartais tiesiog negirdime, ar kažkas buvo daroma, bet, jeigu ir buvo, akivaizdu, nesėkmingai.
Vyresnieji paaugliai, kurie, įtariama, padarė nusikaltimą, taip pat ne pirmą kartą minimi policijos įskaitose. Tai susiečiau su tuo, kaip išvis dirbama ir kaip iš esmės ugdomas dorovingumas, altruizmas ir kaip bandoma riboti agresyvumą.
Šiandien sistema, pradedant mokykla, siūlo diskusijas šiomis temomis, kad nėra blogai, bet į ką tai pavirsta? Mes mokome vaikus ir paauglius diskutuoti dorovės temomis, ruošiami tarsi etikos filosofus, bet dorovingas elgesys yra kuriamas savikontrolės pagrindu. Tai ne tik tam tikrų taisyklių žinojimas, bet ir gebėjimas (pabrėžčiau) jų laikytis.
Net galėčiau patikėti, kad su šiais nusikaltimą padariusiais paaugliais buvo kalbamasi apie tai, kaip reikėtų elgtis. Bet jie nebuvo treniruojami dorai elgtis, padoriai elgtis. Tai yra faktas, nes tai yra bendra tendencija, kad mes norime kalbėti, bet nenorime ugdyti.
