LSDP Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje liko ketvirta, į priekį užleidusi ne tik konservatorius bei „valstiečius“, bet ir „darbiečius“.
G.Paluckas pripažįsta, kad rezultatas ne toks, kokio tikėtasi. Jis sako prisiimantis atsakomybę, bet trauktis iš partijos pirmininko pareigų nesirengia.
Jeigu bičiuliai išreikš pasitikėjimą, jis ketina dalyvauti kitąmet vyksiančiuose LSDP pirmininko rinkimuose.
Interviu su G.Palucku įrašą galite žiūrėti čia:
Kur „nutekėjo“ balsai?
– Rinkimai LSDP susiklostė prasčiausiai nuo Nepriklausomybės atkūrimo, skaičiuojant ir Lietuvos demokratinės darbo partijos daugiamandatėje apygardoje gautus balsus.
Socialdemokratai tikėjosi daugiau nei tie 8 mandatai, pelnyti pirmajame ture. Kas atsitiko?
– Iš tikrųjų tikėjomės šiek tiek daugiau. Lūkesčiai buvo didesni ir, matyt, nepaisant to, jog įvairūs reitingai, sociologinės apklausos tikrai rodė, kad mes rikiuojamės toje trečioje plius minus vietoje ir, manau, kad pagal mandatų skaičių mes galų gale ir būsime toje trečioje vietoje po antro turo. Bet lūkesčiai buvo šiek tiek didesni.
Čia reikės, aišku, truputį gilesnės analizės dėl komunikacijos poveikio, pasirinktų temų, kurias mes mėginome atskleisti kaip lyginamąjį pranašumą su kitomis partijomis.
Bet akivaizdūs yra ir keletas kitų dalykų. Tai yra kintanti politinė aplinka ir mūsų rinkėjų bazės slinkimasis.
Turiu galvoje, kad mes tikrai pralaimėjome nemažai vyresnių žmonių balsų regionuose. Tačiau laimėjome šiek tiek ir tų pažangiųjų, progresyviųjų balsų ir miestuose taip pat.
Kitaip tariant, ta bazė šiek tiek pasislinko. Bet, kaip aš sakau, iš vienos pusės susitraukė daugiau negu kitoje pusėje išaugo.
Tai mes turime tokį tranzitinį periodą, kai einame nuo buvusios, kaip mus mėgindavo vadinti, nomenklatūrinės LSDP prie europietiškos kairiosios socialdemokratų partijos.
Mes turime tokį tranzitinį periodą, kai einame nuo buvusios, kaip mus mėgindavo vadinti, nomenklatūrinės LSDP prie europietiškos kairiosios socialdemokratų partijos.
Ir tame tranzite mes esame tam tikrame taške, kai su turiniu viskas gerai – turiu galvoje, programą, idėjas, bet su įvaizdiniu dalyku dar žmonės pasigedo šiuose rinkimuose tokio tvirtumo, aštrumo ir rinkosi kitas partijas.
Vieni dėl didesnių pažadų, sakykime, Darbo partijos atveju, kiti rinkosi Laisvės partiją, kur sako, nesvarbu, kad jie ten liberalai ekonominėje srityje, bet už tai kultūrinėje srityje tikimės pažangumo, progresyvumo.
Kitaip tariant, mes taip truputį tarp tų kitų politinių jėgų ir rinkėjų šiuose rinkimuose šiek tiek įstrigome.
– Ne, aš tikrai su tuo nesutinku, nes Gintautas, matyt, interpretuoja ar traktuoja kalbėjimą kaip jam patogu ir tam, kad pateisintų savo įsivaizdavimą.
Aš tikrai nematau socialdemokratų, kalbančių didžiųjų kapitalų ar, sakykime, tradicinės ekonomikos modelio gynybos vardu. Aš to nematau ir aš tai neigiu.
Mes visą šitą laikotarpį, rinkiminę kampaniją, atvirkščiai, kalbėjome apie didesnį solidarumą, apie didesnį perskirstymą, apie didesnį valstybės dalyvavimą ne tik viešojo valdymo srityje, bet taip pat ir ekonomikoje, siekiant užtikrinti reikalingų paslaugų prieinamumą ir panašiai.
Lygiai taip pat mes kalbėjome apie vadinamųjų dviejų greičių švietimo sistemoje panaikinimą ir paslaugų ir kokybės koncentravimą valstybiniame tinkle, o ne privačiose tiek ikimokyklinėse, tiek mokyklinėse įstaigose.
Taip kad aš manau, čia šiek tiek yra toks kūrybinis pritempimas.
Gali būti, jog mes nepakankamai drąsiai ir garsiai apie tai kalbėjome. Arba tas kalbėjimas nesulaukė pritarimo dėl, kaip ir minėjau, tokių prastų istorinių pasiekimų, tai yra dėl to, kokie buvo socdemai prieš tai.
Nes kiekvieną kartą, kai aš kalbėdavau apie, sakykime, švietimo sistemos krepšelizaciją ir žalą, kurią jis padarė, sako: „Jūs 2003 metais su Algirdu Brazausku priešaky šitą ir priėmėte.“ Ir tai yra tiesa.
Todėl visi dalykai yra persipynę. Bet dėl to, ką šneka G.Mažeikis apie ekonominį šalies modelį ir apie tas pažangias kairiąsias idėjas, aš tikrai nesutinku.
Gali būti visada dar kairiau, gali būti dar radikaliau, bet mes tikrai nekalbėjome kaip tradicionalistai.
Gali būti visada dar kairiau, gali būti dar radikaliau, bet mes tikrai nekalbėjome kaip tradicionalistai.
– Deklaravote atsinaujinimą, grįžimą prie socialdemokratinių vertybių, idealų, bet akivaizdu, kad tai nepasiteisino. Tai parodė šių rinkimų rezultatai bent jau daugiamandatėje apygardoje. Galiausiai ar visa tai nebuvo klaida?
– Ne, tikrai tai nebuvo klaida. Tai yra ėjimas iš vieno taško į kitą.
Kaip ir minėjau, dabar yra daugiau tranzitinis laikotarpis, kai mes esame pakeliui.
Strategija yra teisinga, kryptis yra teisinga ir pirmą kartą už socdemų partiją balsavo tikrai didelis būrys jaunų pažangių žmonių, kurie niekada nebalsuodavo už socdemų partiją ir niekada neišreikšdavo viešo palaikymo. Aš tai iš tikrųjų labai vertinu.
Tačiau kartais per rinkimus susiklosto tokios aplinkybės ir ta vadinama konjunktūra, kai iš vienos pusės vieni kažką geriau padaro, iš kitos – kiti kažką gražiau pažada ir atitinkamas yra tam tikras rezultatas.
Bet strateginė kryptis, atsinaujinimo kryptis yra absoliučiai teisinga.
Strateginė kryptis, atsinaujinimo kryptis yra absoliučiai teisinga.
Aš neįsivaizduoju LSDP išsižadančios kultūrinio kairumo, tai yra žmogaus teisių srityje, arba liekančios prie senosios ekonominės šalies struktūros, atmetant žaliąją transformaciją ir kitus dalykus.
Todėl tai, ką mes šnekame dabar, gali būti, kad šiuose rinkimuose nesulaukė palaikymo, bet tai yra pasvertas gerovės valstybės modelis, kuris atliepia tą laiko dvasią.
Aš net neabejoju, kad tai, ką šneka socialdemokratai, sulauks palaikymo per ateinančius ketverius metus ir kitų Seimo rinkimų kontekste.
Atsinaujinimo krypties nekeis
– Rinkimų naktį, jūsų partijos bičiulių veidai vis labiau tįso. Kokios nuotaikos dabar partijoje? Ar jūs asmeniškai sulaukėte kokių pastabų, pasipiktinimo?
– Ne, ne. Kovingos nuotaikos. Mes dalyvaujame antrame rinkimų ture ir turime 12 galimybių pagerinti savo rezultatą.
Be abejo, visi tikri socialdemokratai ir partijos nariai yra suinteresuoti, kad mums sektųsi geriau ir mes analizuojame padarytas klaidas arba aplinkybes.
Tų klaidų visokiausių yra. Kaip ir minėjau, ir komunikacijos, ir pareiškimų, ir sąrašų galbūt formavimo, ir energijos stokos rinkimų kampanijos metu.
Bet šitie dalykai bus nagrinėjami jau po rinkimų, kai pasibaigs visi tie dalykai, kai turėsime aiškiai apibrėžtą Seimo frakciją, jos dydį, jos įsipareigojimus ir galimybę įgyvendinti socialdemokratų programą.
Nes kur mes bebūsime Seime, mūsų tikslas nesikeičia. Mes stengsimės įgyvendinti tą programą, kurią pristatėme šių Seimo rinkimų metu.
– Kalbant apie tam tikras personalines atsakomybes, jūsų partijai tai ne pirmi pastarieji rinkimai, kurie susiklosto ne taip sėkmingai, kaip planuota. Kas už tai atsakingas ir kiek jūs pats asmeniškai prisiimate atsakomybę?
– Pirmininkas yra visada atsakingas už viską. Ir klausimas taip yra sprendžiamas dėl paprastos priežasties – tam, kad nebūtų partijos gretose vidinių karų arba savigraužos, arba saviniekos tam tikros.
Todėl partijos pirmininko užduotis yra visada prisiimti atsakomybę už bet kokius rezultatus ir atitinkamai ieškoti išeities, siūlyti tam tikras alternatyvas ar, sakykime, kažką keisti, ar, atvirkščiai, nekeisti ir laikytis krypties, jeigu tikima, kad tai duos rezultatą ir panašiai.
– Iš karto po rinkimų sakėte, kad atsistatydinimo variantas – ne variantas, jūs to nesvarstote.
– Todėl, kad aš esu įsitikinęs, jog ta kryptis, kuria mes judame, yra teisinga kryptis.
O ar ji yra teisinga, ar ne, partijos nariai įvertins eilinės konferencijos metu. Nes šiuo atveju mes, matyt, visi suvokiame ir suprantame, jog priežastys yra įvairios ir kompleksinės.
Tai kiek tai yra individualus indėlis kažkieno – sakykime, ar kandidatų, ar partijos pirmininko, o kiek yra kontekstas svarbus, visa tai reikia įsivertinti.
Svarbiausia nepulti į paniką ir valdyti emocijas. Nes, kaip ir minėjau, mes turime antrą turą.
Svarbiausia nepulti į paniką ir valdyti emocijas. Nes, kaip ir minėjau, mes turime antrą turą.
– Bet ar nesate per ramus? Jūs po kiekvienų rinkimų, kurių rezultatai galbūt ne tiek nudžiugina, taip labai optimistiškai, labai ramiai žiūrite. Gal jums trūksta kažkokio didesnio nikstelėjimo?
– Nežinau, kuo panika gali padėti.
Aš atvirkščiai manau, kad pasvertas, racionalus mąstymas leidžia priimti teisingus sprendimus.
Net jeigu kai kada atrodo, kad trumpalaikėje perspektyvoje tie sprendimai nelogiški arba, sakykime, prastai pasverti, tai aš tik priminsiu, jog lygiai tą patį daugelis šnekėjo 2017-ųjų pradžioje, kai mes pasitraukėme iš valstiečių-žaliųjų koalicijos.
Sakė: „Prapulsit ir kaip jūs galit išsižadėti nacionalinio masto politikų“ ir panašiai.
Tačiau aš priminsiu, kad tie, kas liko toje koalicijoje, jų nė vieno nėra parlamente. Turiu galvoje, visos tapo neparlamentinėmis partijomis.
Tai gal truputį reikia pasverti, reikia kantrybės, reikia mažiau blaškytis – pasirinkus kryptį reikia judėti. Kartais tai užtrunka.
– Pavasarį vyks LSDP suvažiavimas, bus renkamas pirmininkas. Ar jūs ketinate dalyvauti rinkimuose?
– Jeigu sulauksiu palaikymo, aš, be jokios abejonės, dalyvausiu. Nes yra kryptis, ta kryptis yra aiški. Jeigu mes tos krypties nekeičiame, galime kalbėti apie jos įgyvendinimo tam tikras klaidas ar kietesnį kalbėjimą, komunikaciją. Bet tai yra jau politinės vadybos ar panašūs dalykai.
Bet atsinaujinimo krypties aš tikrai nekeisiu, jai atstovausiu ir, jeigu sulauksiu palaikymo, tai važiuosime toliau ta pačia kryptimi.
Bet atsinaujinimo krypties aš tikrai nekeisiu, jai atstovausiu ir, jeigu sulauksiu palaikymo, tai važiuosime toliau ta pačia kryptimi.
Geriau daugiau „valstiečių“ nei konservatorių
– LSDP paskelbė antrajame ture remianti „valstiečių“ kandidatus. Tačiau iš karto partijoje radosi tam tikra opozicija. Liutauras Gudžinskas, Vaidas Navickas paragino balsuoti kaip tik atvirkščiai.
– Partijoje nėra jokios opozicijos.
– Ar negresia dar viena takoskyra tarp jūsų bičiulių?
– Žiūrėkite, partijoje nėra jokios opozicijos. Partijoje yra priimami sprendimai ir jų yra laikomasi.
Sprendimas priimti „valstiečių“ pagalbą antruose turuose yra absoliučiai logiškas ir aritmetiškas.
Priimdami jų paramą mes įsipareigojame paremti ir jų kandidatus, siekdami, jog daugiau būtų socialdemokratų Seime. Tai yra būtų didesnė socialdemokratų frakcija.
Tai yra ir partijos, ir kairiojo rinkėjo didesnis interesas. Tai, kad už tai yra tam tikra kaina, jog gali būti ir „valstiečių“ vienu kitu daugiau Seime, taip, tai yra tam tikra kaina.
Bet šiuo atveju, aš manau, kad geriau, jog būtų daugiau socialdemokratų ir papildomai vienas kitas „valstietis“, nei daugiau tiesiog konservatorių.
Aš manau, kad geriau, jog būtų daugiau socialdemokratų ir papildomai vienas kitas „valstietis“, nei daugiau tiesiog konservatorių.
– Bet kur logika remti „valstiečius“, kuriuos jūs palikote – išėjote iš koalicijos, suardėte koaliciją, palikote, pasakę, kad su jais dirbti negalite, o dabar remiate jų kandidatus, kad jų Seime būtų daugiau?
– Logika yra absoliučiai elementari. Aš nežinau, kas čia stebina. Tai, ką jie darė prieš trejus metus ir kokias klaidas darė, davė jiems blogesnius rezultatus šiandien.
Tai ar jie iš tų klaidų pasimokys, ar ne ir, ar naujoje kadencijoje jas tas pačias darys, ar ne, ar liks opozicijoje, čia yra kitas klausimas, po to, kai bus jau išrinktas Seimas.
O dabar mes kalbame apie paprastus ir elementarius dalykus – ar daugiau konservatorių, ar daugiau socdemų ir vienas kitas „valstietis“. Tai čia aš net nesuprantu, kur neįžvelgiama logika.
– Kodėl, tarkime, nesvarstėte to varianto, kad daugiau konservatorių, daugiau liberalų? Ideologiškai vien tik tai?
– Todėl, kad ideologiškai mes esame skirtingi.
Kiekvienas čia gali mėginti apsimesti kažkuo, bet jeigu jūs skaitysite tas programas, jūs pamatysite, kur yra užmaskuoti trūkumai arba kur užmaskuota atvira grėsmė.
Su liberalais kalbėti apie gerovės valstybę apskritai nėra įmanoma, nes jie mano, jog valstybės turi būti mažiau visomis prasmėmis ir visose srityse.
Konservatoriai mėgina šiek tiek manevruoti ir slepia savo dešiniąsias ekonomines nuostatas po įvairiomis abstrakcijomis arba „pasvarstysim, pažiūrėsim, pagalvosim“.
Tai čia vienareikšmiškai socialdemokratų didesnė frakcija sudaro galimybes atstovauti kairiajam rinkėjui ir įgyvendinti mūsų normalią, gerą europietišką kairiąją programą. Aš tame nematau jokių alogizmų.
Aš suprantu, kad rinkimų metu yra įvairių emocijų ir asmeniškumų, ir „mes mylim tuos, nemylim šitų“, bet lygiai po dviejų ar trijų savaičių, turėdami didesnę frakciją, mes galėsime kalbėti apie mūsų programą, o visos šitos emocijos, kurios šiandien tvyro, bus jau išblėsusios.
– Kitaip tariant, koalicijoje, jeigu tokia būtų formuojama, kur jūs galėtumėte dalyvauti, save matytumėte tik centro kairėje, į dešinę visai sakote „ne“?
– Aš atmetu dešinės koalicijos galimybę su socialdemokratais dėl programinių ir ideologinių skirtumų. Nežinau, kodėl mus vis kažkas mėgina prilipdyti.
– Na, Gabrielius Landsbergis mato tokią platesnę koaliciją.
– Aš nekomentuosiu pono G.Landsbergio. Kodėl aš turiu komentuoti dešiniųjų partijų lyderių poreikius? Ne man klausimas. Aš į jį neturiu jokio atsakymo.
– Bet jis kaip ir kviečia galbūt.
– Ačiū už kvietimą.
– Ir „ne“ tam kvietimui?
– Ačiū už kvietimą – ne.
Mes galime būti opozicijoje. Mes galime, jeigu tokia galimybė būtų, svarstyti, žiūrėti, derėtis dėl centro kairės kažkokios koalicijos. Tai yra lygiaverčiai du variantai ir mūsų partija dėl to apsispręstų.
Bet kryptis yra aiški: Lietuvoje turi išlikti pasirinkimas tarp dešinės ir kairės, dešiniosios ir kairiosios politikos. Ir ją užtikrinti kairėje gali tik socdemai, kurie tą kairiąją politiką supranta ir neša tą visą koncepciją kaip vienalytį dalyką – tai yra kultūrinė ir ekonominė kairė viename.
Tuo tarpu tokių, kurie fragmentų prisirankioja toje ekonominėje politikoje iš kairės, ir sako: „dosnios išmokos“, bet paskui sako: „žiūrėkite, jūs negalite būti tuo, kuo esate“, tai yra neperspektyvu.
– Jeigu centro kairės koalicija būtų formuojama, greičiausiai vėl didysis brolis joje būtų „valstiečiai“ pagal dabar surinktus mandatus ir tuos, kurie galbūt bus laimėti vienmandatėse. Ar nebūtų tokio varianto, kad socdemai vis tik negalėtų ten įgyvendinti visų savo programinių nuostatų?
– Nežinau, kodėl mes šnekame apie koalicijas. Aš tikrai neįsivaizduoju, kur kokios koalicijos kam gresia.
Aš matau šiandien, kad didesnė tikimybė, jog bus konservatorių koalicija. Nes jie ir taip pirmauja dabar 8 mandatais po pirmo turo. Tikėtina, kad po antro turo tą persvarą gali išlaikyti.
Aš matau šiandien, kad didesnė tikimybė, jog bus konservatorių koalicija. Nes jie ir taip pirmauja dabar 8 mandatais po pirmo turo. Tikėtina, kad po antro turo tą persvarą gali išlaikyti.
Tai kalbėti apie kažkokias galimas, menamas, lipdomas ir panašiai koalicijas, galima tik po antro turo.
Jeigu kažkas nori modeliuoti, tegul tai daro politologai ir sociologai. Politikai kovoja už galimybę įgyvendinti savo programą.
Man yra aktualiausia frakcijos dydis ir socialdemokratų programos įgyvendinimo perspektyvos. Visa kita man šiuo metu yra absoliučiai neaktualu.
Jeigu gausime pasiūlymą jungtis prie kažkokios koalicijos – ar iš dešinės, ar iš kairės, aš sakau, iš dešinės mes tokią galimybę iš karto atmetame dėl paaiškintų priežasčių.
Apie kairę, jeigu tokią galimybė bus, galėsime atskirai šnekėtis: koks tai būtų santykis, kokias programines nuostatas reikia aukoti arba nereikia aukoti, ką reikia ginti, kokios čia derybos galėtų būti, koks čia tas santykis būtų dėl dydžių ir panašiai.
Bet, aš sakau, šitas klausimas šiandien yra absoliučiai neaktualus. Čia galbūt politologų galvose jis aktualesnis.
Eina į pergalę
– Dvylikoje vienmandačių kovoja socialdemokratų kandidatai antrajame ture. Kiek, realistiškai žvelgdami, planuotumėte laimėti?
– Dvylika.
– Bet ar nebus čia vėl tas jūsų perdėm didelis optimizmas?
– Jūs klausiate, kiek jūs ruošiatės pralaimėti. Aš sakau: mes nieko nesiruošiame pralaimėti.
Kiekvieną kartą mes einame į pergalę. Ne visada sekasi, bet jeigu tu eisi į tuos antrus turus sakydamas: „Na, tai vat, pralaimėsime dabar šešis“. Tai kurie tie šeši pralaimėsite? Išsiskaičiuokite pirmais antrais?
Politikoje taip nevyksta.
– „Valstiečiai“ yra pasiskaičiavę ir jūsų galimybes, ir savo galimybes, ir „darbiečių“, ir Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos kandidatų.
– Tai aš labai džiaugiuosi, kad jie pasiskaičiavę ir jie kažką mėgina modeliuoti.
Aš tiesiog darau tai, ką turiu padaryti. Ir kiekvienas kandidatas daro tai, ką turi padaryti: eina ir šneka tai, kuo tiki. Tai yra mūsų programos nuostatas skleidžia ir kitus dalykus.
– Pats nutekėjote į Uteną, ten kandidatuojate. Į antrą turą patekote – kovosite su konservatoriumi Edmundu Pupiniu. Kaip įvertintumėte savo galimybes?
– Blaiviai. Blaiviai vertinu savo galimybes. Darau, ką galiu, stengiuosi, kalbu apie socialdemokratines vertybes.
Oponentas kalba apie savo vertybes ir kas kam bus priimtina labiau dėl kažkokių priežasčių, žmonės renkasi.
Taip kad aš sakau, pasirinkimas vienmandatėse antruose turuose kartais būna grįstas labai įdomiomis priežastimis.
Tai, kad vieno nepasirinka, o vieną pasirenka, dar nereiškia, kad kitas yra kažkuo netinkamas ar blogas.
Mes nuėję į parduotuvę imame vieną jogurtą, kito – ne. Bet kitą kartą atėję sakome: „Žiūrėkite, norime šito su sėlenomis ar su obuoliais. Atsibodo su persiku.“ Tai nereiškia, kad nors vienas iš jų blogas ir turi būti išimtas iš lentynų.
Žinokite, vienmandatėse yra įdomūs rinkimai ir įsipareigojimai tų kandidatų, kurie ten renkami, yra visai kitokio pobūdžio nei daugiamandatėje išrinktų Seimo narių. Daug intymesni ir daug gilesni.
Tragedijos nemato
– Nematote tragedijos – bent jau taip sakote, jeigu socialdemokratams tektų vėl dirbti opozicijoje. Sakykite, ar nebūtų šiek tiek pragaištinga partijai antrą kadenciją sėdėti ant atsarginių suolelio?
– O kas nutiko konservatoriams pasėdėjus dvi kadencijas?
O kas nutiko konservatoriams pasėdėjus dvi kadencijas?
– Na, pas juos partijoje vidinis nepasitenkinimas buvo gana didelis.
– O kam aktualu? Kam aktualu, kokie vidiniai nepasitenkinimai yra partijose?
Partijų populiarumas, palaikymas yra 7 procentai. Niekam neįdomu, kas vyksta partijose realiai. Yra įdomu tik tiek, kiek partija daro tai, ką žada, ir kaip ji sugeba pasiekti to, ką yra deklaravusi, sakykime, kokybiškai žmonių gyvenimo pokyčiuose arba viešųjų paslaugų.
Mes labai sureikšminame procesus, kurie vyksta partijose, tarsi nuo to kas nors priklausytų.
Svarbiausia – ką jos išspinduliuoja, kokį kokybišką turinį ir elgesį. Tai čia yra, matyt, svarbiausia.
Aš tikrai nematau tragedijų niekur gyvenime. Tikrai nematau.
Politiniame gyvenime tragedijų nematau: vieni nyksta, kiti – atsiranda, vieni stiprėja, kiti turi stiprėti opozicijoje galbūt.
Bet čia yra visiškai natūralus politinis ciklas. Mes jį kartais matome per savo gyvenimo prizmę, per tokius trumpus šuoliukus per kadencijas – nuo kadencijos iki kadencijos.
Bet kai kurie dalykai trunka ir dešimtmečius. Tai čia yra visiškai normalu.
– Konservatoriams pasakėte „ne“, sakote „taip“ centro kairės koalicijai. Geidžiama nuotaka visoje šitoje koalicijų dėlionėje tampa Darbo partija. Ją, kaip ir dešinė, galėtų priimti, pakviesti kairė – taip pat.
Koks jūsų santykis ir požiūris į galimą bendrą darbą su Darbo partija?
– Mūsų santykio su Darbo partija nėra jokio. Jeigu nėra galimybės kalbėti ar, sakykime, formuoti kažką į kairę, tai tas mūsų santykis yra visiškai neaktualus: jis geras ar blogas.
Visi esame opozicijoje ir visi dirbame pagal savo programas, pagal savo pažadus rinkėjams. Tai toks ir santykis. O visi kiti samprotavimai yra emocijomis grįsti ir laužti iš piršto.
Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad Darbo partija galėtų jungtis prie konservatorių ir kartu formuoti koaliciją.
Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad Darbo partija galėtų jungtis prie konservatorių ir kartu formuoti koaliciją.
Jeigu jie taip norės, jeigu taip pasirinks, gerai.
Mes dar darysime savo sprendimus: ar tiesiog liksime opozicijoje, nes taip susiklostė aplinkybės, ar kažkokius sprendimus reikės daryti dėl koalicijos. Tai dar darysime. Čia mes nesame dėl nieko kol kas apsisprendę, nes tai nėra aktualu dabar.
– Nesvarbu, kur dirbtų jūsų partija naujoje kadencijoje, – ar opozicijoje, ar valdančiojoje daugumoje, kokie svarbiausi darbai, kuriuos jūs stengtumėtės daryti Seime?
– Pirmiausia tai, ką mes ir šnekėjome. Tai yra valstybės įsipareigojimai, kurie buvo išdalinti Vyriausybės ar Seimo vardu, jų turi būti laikomasi.
Jeigu mes norime kurti gerovės valstybę, tai turi būti dengiama finansais. Tai turi būti didesnis perskirstymas.
Vadinasi, turi būti teisingesnė ir solidaresnė mokesčių sistema. Nes aiškinti, jog turime siekti didesnės švietimo arba sveikatos paslaugų kokybės, turint vienus skurdžiausių atlyginimų Europoje ir užmerkti akis prieš specialistų emigraciją ir panašius dalykus, tai tiesiog jau yra per didelė prabanga.
Aš nuoširdžiai tikiuosi, net jeigu mes liksime ir opozicijoje, sugebėsime palaikyti gerovės valstybės viziją taip tvirtai, kad jos negalėtų ignoruoti net ir dešiniųjų suformuota Vyriausybė.
– O kuo jūsų gerovės valstybės vizija skiriasi nuo, tarkime, konservatorių? Jie taip pat kalba apie gerovės valstybę. „Valstiečiai“ – irgi.
– Visi kalba apie gerovės valstybę. Apie blogovės valstybę niekas nekalba. Bet yra didžiulis skirtumas, kai mes pradedame kalbėti apie įgyvendinimus tų dalykų.
Aš jau minėjau – švietimo sistemoje matau didžiulę problemą, kai ji yra dviejų ar net trijų greičių, kai viešieji pinigai yra skiriami privačiam ugdymo įstaigų tinklui, kuris atitinkamai dar renka įmokas iš tėvų.
Atitinkamai ar tai būtų ikimokyklinės, ar mokyklinės įstaigos, yra silpnai kontroliuojama jų veikla ir teikiamų paslaugų kokybė. Vadinasi, mes turime paraleliai sistemą, kuri mums kainuoja dvigubai: tai yra ir per mokesčių mokėtojus, ir iš tėvų.
Mums, kaip visuomenei, tai yra tikrai brangu, kokybė tikrai nėra nė kiek geresnė ir nekontroliuojama iš esmės, ypač – jeigu kalbėsime apie ikimokyklinių įstaigų darbą.
Ar jūs nematote skirtumo čia? Aš tai labai didelius skirtumus matau apie tai, ką mes šnekame, ir ką siūlo kolegos. Bet kai nėra tikrų debatų, kai pakyli į tokias abstrakcijas...
Mes visi už gerovės valstybę – tikrai nesu girdėjęs, kad kažkas būtų už blogovės. Bet kai pradedi realizuoti, pradedi žingsnis po žingsnio eiti, pamatai krūvą iššūkių, kurie yra nesuderinami pagal pasaulėžiūrą.
Mes visi už gerovės valstybę – tikrai nesu girdėjęs, kad kažkas būtų už blogovės.
– Kaip manote, kaip pavyktų realizuoti jūsų tikslus, programines nuostatas dirbant opozicijoje? Turint minty, kad šią kadenciją, tuos metus, kai dirbote opozicijoje, jūsų siūlymai į tą didžiąją politinę darbotvarkę nepakildavo.
– Kai kurie pakildavo, o kai kurie sprendimai, kurie buvo ne pagal mūsų programines pasaulėžiūros nuostatas, buvo sustabdyti. Čia yra labai svarbu, koks bus santykis tarp pozicijos ir opozicijos.
Jeigu, sakykime, susiformuotų dešiniųjų koalicija su didele persvara, be abejo, tai būtų problema ir iššūkis, nes šioje kadencijoje buvo daug atvejų, kai vienu, dviem ar trimis balsais skirdavosi balsavimai ir pavykdavo sustabdyti daug dalykų. Todėl reikia daugiau socdemų.
Tai, štai, mes grįžtame prie tos elementarios, paprastos politinės praktikos ir aritmetikos.
Jeigu tu nori turėti didesnį svorį ir įgyvendinti savo programą arba sustabdyti žalingus, pagal mūsų pasaulėžiūrą, valstybei sprendimus, tai tu turi turėti tam instrumentus.
Net jeigu tai yra tam tikra kaina ar tam tikras kompromisas.
Pasitaiko visko
– Dalį jums skirtų balsų, galima spėti, nugnybo buvę jūsų bičiuliai, susijungę į Lietuvos socialdemokratų darbo partiją. Ar nematote jau reikalo ir galimybių kalbėti apie galimą jų grįžimą, įsiliejimą atgal?
– Kokiu tikslu?
– Stiprinti, konsoliduoti kairę labiau, galbūt socialdemokratinių pažiūrų žmones?
– Jie iškrito iš politinio žaidimo apskritai.
– Bet vis tiek daugiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų pelnė. Juos galėjo galbūt LSDP gauti.
– Galbūt. Bet tai yra vėlgi ta nematoma atsinaujinimo kaina, kurią šiuo laikotarpiu mes turėjome mokėti ir sumokėjome.
Į perspektyvą žiūrime gerokai šviesiau, nes nebebus tų dviejų socialdemokratinių partijų, kurias žmonės ar painiotų, ar galėtų alternatyviai rinktis. Nebus tos ardomosios veiklos.
Aš tikrai nematau jokio tikslo kažką „konsoliduoti“. Nes kai kuriais atvejais mėginant prijungti kažką gali patirti daugiau žalos nei naudos.
Aš tikrai nematau jokio tikslo kažką „konsoliduoti“. Nes kai kuriais atvejais mėginant prijungti kažką gali patirti daugiau žalos nei naudos.
Aš manau, kad šis projektas nepasiteisino, baigė savo egzistavimą ir tai yra logiška, nes taip ir turėjo būti.
– Prieš rinkimus į socialdemokratus buvo nusitaikę ir „valstiečiai“ – sulaukėte kaltinimų suokalbiu su konservatoriais, kad eisite į koaliciją su jais ir panašiai. Ramūnas Karbauskis dabar žadėjo jau jūsų atsiprašyti, taikos pypkę galbūt surūkyti – aišku, jis nerūko, be abejo, čia nereikėtų tiesiogiai suprasti.
Tai ar atsiprašė? Ar nesupykote iš tiesų? Nes galėjo irgi pakenkti tokios teorijos ar tokie pareiškimai.
– Kare, kaip kare, visos priemonės yra naudojamos ir mūsų politinės kampanijos yra dar palyginus ganėtinai nuobodžios.
Mes matėme vieną iš epizodų, kai vienas visuomenininkas paleido antikampaniją prieš vieną iš jau buvusių parlamentinių partijų. Kitose šalyse tai yra visiškai natūrali praktika ir kaunamasi iš visų pabūklų, kurie yra prieinami.
Aišku, kai kurie rinkimų kampanijos metu naudojami instrumentai arba taktikos balansuoja ant etikos ribos. Nes kalbėti netiesą ir kaltinti dalykais, kurių nėra, mėginant manipuliuoti žmonių sąmone arba jų baimėmis, tai yra toks negražus žaidimas.
Bet politikoje, sakau, pasitaiko visko.
Manęs atsiprašinėti nereikia. Aš pakankamai tvirtas ir emocijomis stengiuosi nesitaškyti ir nesimėtyti. Gal kažkam to trūksta, bet mane sunku išprovokuoti.
Bet R.Karbauskis pažadėjo ir, aš manau, kad jis tikrai atsiprašys LSDP narių, kuriems toks netiesos sakymas, melavimas visuomenei buvo skaudus.
Bet R.Karbauskis pažadėjo ir, aš manau, kad jis tikrai atsiprašys LSDP narių, kuriems toks netiesos sakymas, melavimas visuomenei buvo skaudus.
Bet, kaip ir sakau, politika yra politika, ji kartais vis dar sugeba nustebinti.
-
Ramūnas Karbauskis: Kodėl G.Paluckas meluoja socialdemokratams ir rinkėjams?
-
R.Karbauskis mėto užuominas apie slaptus priešrinkiminius LSDP ir TS-LKD susitarimus, pats žada ramstį LSDP
-
Balsuoti atėjęs G.Paluckas kaltina R.Karbauskį melu, bet neatmeta galimybės kartu dirbti po rinkimų
-
R.Karbauskis kibo į atlapus G.Paluckui: provokavo atsakyti į klausimą ir pažadėjo atsiprašymą
-
„Rinkimų taksi“. G.Paluckas: antras šansas, A.Brazausko pamokos ir kodėl neužjojo ant N.Cesiulio žirgo
-
Socialdemokratai apsidėliojo, ką rems antrajame Seimo rinkimų ture
-
Socialdemokratų senbuviai neskuba reikalauti Gintauto Palucko galvos, o parama „valstiečiams“ jiems – priimtina
-
Ką apie marihuaną ir vienalytes šeimas mano naujo Seimo nariai? Pritarimo yra ir iš „valstiečių“, ir iš TS-LKD
-
R.Karbauskis apie sandorį su teista partija: jei tinka konservatoriams, susitaikys ir „valstiečiai“
-
A.Armonaitė tiems, kurie mano, kad Lietuva su Laisvės partija virs Sodoma ir Gomora: mylime visus
