Jei 38-erių G.Landsbergį prezidentas po pokalbio patvirtintų užsienio reikalų ministru, TS-LKD lyderis taptų jauniausiu Lietuvos diplomatijos vadovu po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.
Gerokai vyresni šias pareigas eiti pradėjo ir Povilas Gylys, ir Antanas Valionis, ir Petras Vaitiekūnas, ir Vygaudas Ušackas, ir Audronius Ažubalis, ir dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Tik Algirdas Saudargas 1991-ųjų kovą tapo ministru prieš 42-ąjį savo gimtadienį.
Kaip 15min teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius, tikrai negalima sakyti, kad G.Landsbergis politikoje neturi patirties. Tiesa, dėl diplomatinio darbo – kitas klausimas.
Labai matomos pareigos
Kita vertus, sako Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, G.Landsbergis karjeros pradžioje išties netrumpai sukiojosi URM koridoriuose ir yra susipažinęs su ministerijos virtuve.
Kodėl būtent jis? Svarstoma, kad I.Šimonytė nuo pat pradžių ketino siūlyti būtent G.Landsbergį, o kitos pavardės į viešąją erdvę buvo metamos specialiai arba tikrinant nuotaikas tiek partijoje, tiek prezidentūroje.
Jei bus patvirtintas, G.Landsbergis bus ir turtingiausias atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Pavyzdžiui, neatmetama, kad vienu favoritų užimti užsienio reikalų ministro postą laikytas konservatorius Žygimantas Pavilionis, kuris dabar vadovaus Seimo Užsienio reikalų komitetui, nebūtų tikęs G.Nausėdos komandai.
O Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje atstovu Arnoldu Pranckevičiumi buvo gąsdinami konservatyviojo, labiau nacionalistiško krikdemų sparno atstovai – esą jei ne G.Landsbergis, gausite karštai proeuropietišką diplomatą. Tokie žaidimai politikoje gana įmantrūs, bet įprasti.
Tarp kitko, gali būti, kad G.Landsbergis, siekdamas apsidrausti nuo galimybės, kad G.Nausėda gali jo nepatvirtinti, pirmiausia paprašė būti išrinktas TS-LKD frakcijos Seime seniūnu.
Be jokios abejonės, jei bus patvirtintas, G.Landsbergis bus ir turtingiausias atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Jo turtas vertinamas 1,5 mln. eurų, tiesa, bendras politiko ir jo žmonos Austėjos, su kuria augina keturis vaikus, šeimos turtas siekia apie 14,5 mln. eurų.
L.Jonavičius atmeta svarstymus, kad konservatoriai, matydami, koks Lietuvos visuomenėje nepopuliarus G.Landsbergis, nutarė jį pasiųsti į URM – užsienio reikalų ministrai daug keliauja ir yra kiek atitolę nuo kasdienės politinės buities.
„Juk jis vis tiek bus Lietuvoje – ar Linkevičius mažai matomas? Be to, tęsiasi pandemija – niekur neprivažinėsi. Dėmesys užsienio politikai visada labai didelis, o šis ministro postas – vienas labiausiai matomų“, – svarstė analitikas.
Be vykdomosios valdžios patirties
Oficialioje G.Landsbergio biografijoje tiesiog skelbiama, kad po magistro studijų VU TSPMI, kurias baigė 2005-aisiais, ir konkurso į diplomatinę tarnybą pradėjo dirbti URM, kur „turėjo įvairias pozicijas“.
2007 metais jis buvo paskirtas dirbti Lietuvos ambasadoje Briuselyje ir ten trečiojo sekretoriaus pareigose praleido ketverius metus. Tuomet – darbas ekspremjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės kanceliarijoje, o 2014-aisiais – sėkmė Europos Parlamento rinkimuose.
Skalsią europarlamentaro duoną G.Landsbergis krimto neilgai, nors ir, kaip liudija dokumentai, gana produktyviai. Mat jis laimėjo TS-LKD pirmininko rinkimus ir 2016 metų gegužę grįžo į Lietuvą, kur iki pat dabar darbavosi opozicijoje.
Popieriuje diplomatinio darbo patirties lyg ir mažoka, bet iš tiesų G.Landsbergis žinių būtent šioje srityje sukaupė nemažai, pastebi L.Jonavičius.
„Viena vertus, politikoje jis sukasi seniai ir vadovauja partijai, o tai – didelis ir svarbus administracinis darbas. Turi jis ir diplomatinio darbo patirties – nors ir ne aukščiausio lygio, bet nemažai.
L.Jonavičius: G.Landsbergis dirbęs URM, bet nebuvo aukšto lygio diplomatas. Politika yra politika, bet praktinis deklaruojamų idėjų įgyvendinimas dažniausiai vyksta gerokai sunkiau.
Daug kas paaiškėtų ilgainiui, bet konservatorių užnugarį ir įdirbį G.Landsbergis turi – užsienio politika yra jų arkliukas. Veiksnių nemažai“, – atsargiai su 15min kalbėjo analitikas.
L.Jonavičius, tiesa, pripažino, kad G.Landsbergiui trūksta vykdomosios valdžios patirties – prireiks laiko įsilieti į visą URM komandą ir suburti savąją, galiausiai užtruks ir ryšių su kitų šalių diplomatijos vadovais sustiprinimas.
„Jis dirbęs URM, bet nebuvo aukšto lygio diplomatas. Politika yra politika, bet praktinis deklaruojamų idėjų įgyvendinimas dažniausiai vyksta gerokai sunkiau. Galiausiai, nežinia, koks įdirbis su kitų šalių diplomatinėmis struktūromis“, – 15min tvirtino politologas.
Priklauso EPP šeimai – reikalingi ryšiai
Diplomatijoje G.Landsbergis daugiausia nuveikė Europos Parlamente, kur dirbo su Lietuvai aktualiausiais klausimais – tai akivaizdu pažvelgus į su jo darbu susijusius dokumentus.
Konservatorius, dirbęs Europos liaudies partijos frakcijoje, aktyviai jungėsi prie rezoliucijų, kritikuojančių Rusiją ir reiškiančių paramą Ukrainai. 2015 metais G.Landsbergį kiti europarlamentarai sveikino dėl brandžios ES ir Rusijos santykių ataskaitos, kuriai didele persvara ir pritarė.
Ataskaitoje rašyta apie Rusijos įpliekstą karą Rytų Ukrainoje, Krymo aneksiją, Sakartvelo teritorinio vientisumo pažeidimus, taip pat konstatuojama, kad Rusija nebegali būti laikoma strategine ES partnere.
2015 metais G.Landsbergį kiti europarlamentarai sveikino dėl brandžios ES ir Rusijos santykių ataskaitos, kuriai didele persvara ir pritarė.
„Reikia pripažinti, kad Landsbergis ir jo komanda padarė gerą darbą, šituo dokumentu, galima sakyti, išlaikė tam tikrą brandos egzaminą ir parodė, jog jis yra reikšmingas politikas Europos Parlamento mastu“, – tada, 2015-aisiais, LRT kalbėjo VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis.
O ir dabar Seimo narys, konservatorius Laurynas Kasčiūnas 15min priminė: „Gabrielius jau turi daug patirties tarptautiniuose santykiuose. EP jis dirbo neilgai, bet ten sugebėjo parengti svarbią ataskaitą dėl Rusijos – ne visi europarlamentarai kažką panašaus padaro per dvi kadencijas.“
Tiek L.Kasčiūnas, tiek M.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad G.Landsbergis yra EPP šeimai priklausančios partijos pirmininkas, o tai esą labai svarbu.
„Šiai šeimai priklauso įvairių ES šalių narių užsienio reikalų ministrai, premjerai, o ten Gabrielius įsitinklinęs labai stipriai. Tai didžiulis pliusas ir ramstis mūsų diplomatijai. Jis puikiai komunikuoja, moka kalbas – aukščiausias lygis“, – teigė L.Kasčiūnas.
Savo ruožtu M.Laurinavičius sakė laikantis G.Landsbergio pasirinkimą logišku, nes „jis atitinka kriterijus dėl patirties, supranta sistemą, yra dirbęs EP ir – apie tai kalba patys konservatoriai – priklauso EPP šeimai“.
„Šiuolaikinėje ES diplomatijoje tai labai svarbu. Vien lyginant Landsbergį su Linkevičiumi pranašumas akivaizdus“, – 15min tvirtino M.Laurinavičius.
Jam taip pat norėtųsi permainų ar reformų pačioje URM, nes ministerija esą šiuo metu nepakankamai veikia kaip sistema ir pastaraisiais metais „buvo virtusi labiau viešųjų ryšių agentūra, o ne diplomatinė tarnyba“.
Esą dėl užsisėdėjusių darbuotojų ir vis ateinančių politinių kadrų, taip pat – dėl įvairiausių intrigų tikri diplomatiniai talentai negali prasimušti į pozicijas, kuriose tuos sugebėjimus galėtų parodyti. Kitaip tariant, karjeros laiptai gabiausiems patraukti.
Kaip sutars su prezidentu?
Pats G.Landsbergis, žinoma, žinojo, kad bus nominuotas į ministrus, nes jau nuo savaitės pradžios stengėsi daugiau kalbėti apie užsienio politiką.
Pirmiausia jis patikino, kad Lenkija buvo, yra ir bus svarbiausia Lietuvos strateginė partnerė, bet pridūrė, jog negalima užsimerkti prieš demokratijai nedraugiškus įvykius kaimyninėje šalyje.
G.Landsbergis: ES turi gausybę iššūkių, ir taip dažnai atsitinka, kad Lietuva mato tik dalį tų, kurie susiję su mūsų kraštu.
O vėliau, jau sumirgėjus jo pavardei tarp kandidatų į vyriausybę, pareiškė, esą radikalių pokyčių užsienio politikoje Lietuvai nereikia.
Pasisakė jis ir apie tai, kad Lietuva visada bus patikima JAV partnerė, ir apie paramą Baltarusijos opozicijai, ir apie būtinybę stiprinti santykius su Vokietija – ES širdimi. Tiesa, G.Landsbergis pridūrė, kad Lietuva turėtų labiau įsitraukti ir į kitų ES reikalų sprendimą.
„ES turi gausybę iššūkių, ir taip dažnai atsitinka, kad Lietuva mato tik dalį tų, kurie susiję su mūsų kraštu.
Bet jeigu matytume šiek tiek platesnį vaizdą, kas vyksta Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje, ir dalyvautume priimant sprendimus ten, galbūt būtų lengviau prikalbėti ES partnerius įsitraukti į tas problemas, kurios yra mūsų kaimynystėje, turiu galvoje Baltarusiją, Rusiją, Astravą“, – BNS teigė G.Landsbergis.
Ir iš tiesų – kas galėtų keistis URM vadovo poste įsitaisius G.Landsbergiui? Kad ir kaip būtų, pernelyg didelių nuokrypių tikėtis tikriausiai neverta ir dėl to, kad svarbiausių sprendimų užsienio politikoje priėmimas Lietuvoje patikėtas prezidentui, tad ministrui lyg ir tektų derintis prie jo.
Daug apžvalgininkų jau pastebėjo, kad G.Landsbergio pareiškimas dėl Lenkijos – esą Lietuva nėra akla – buvo atviresnis ir drąsesnis nei esame pratę. Jis dar pridūrė, jog „tam draugai ir yra, kad atkreiptų dėmesį, jeigu kas nors yra negerai iki galo arba ne iki galo tvarkoje“.
G.Nausėda per pusantrų metų kritikos Varšuvai ar abejonių dėl tenykščių valdančiųjų reformų, kurios, ES teismų vertinimu, kelia grėsmę teisės viršenybei, dar nėra išsakęs. Prezidentas vis prašo dialogo ir diskusijos.
„Tai, ką pasakė Landsbergis, absoliučiai nėra nesuderinama. Jo būsimas darbas su prezidentu yra ne iššūkis, o galimybė.
Užsienio politika nėra Nausėdos stiprybė, o tai reiškia, kad atsiveria galimybės vyriausybei ir užsienio reikalų ministrui. Jei gerai, o ne paviršutiniškai, perskaitytume Konstituciją, pamatytume, kad ten labai aiškiai parašyta, jog užsienio politika vykdoma kartu su vyriausybe, o ne vienasmeniškai“, – 15min aiškino M.Laurinavičius.
Jis siūlo: atsiminkime Vygaudo Ušacko ir Dalios Grybauskaitės konfliktą 2010 metais, kai tuometis užsienio reikalų ministras atsistatydino prezidentei pareiškus nepasitikėjimą juo dėl „asmeninės užsienio politikos“.
M.Laurinavičius: jei gerai, o ne paviršutiniškai, perskaitytume Konstituciją, pamatytume, kad ten labai aiškiai parašyta, jog užsienio politika vykdoma kartu su vyriausybe, o ne vienasmeniškai.
„Grybauskaitė Ušacką iš esmės atleido dėl to, kad nenorėjo derinti su juo pozicijų ir kartu dirbti. Šiuo atveju abejočiau, kad Nausėda kaip asmuo ryžtųsi atleisti – net tokioje pat situacijoje – ministrą, kuris dar ir yra valdančiosios partijos lyderis.
Bet jei nesutarimų bus (o jie įmanomi tik dėl niuansų), turės įsijungti derinimo mechanizmas. Tai, mano galva, tik sustiprins Lietuvos užsienio politiką – atsiras daugiau idėjų, jėgų, kurios gali veikti politiką.
Per Andrzejaus Dudos vizitą Nausėda sakė viena, o Landsbergis, jau žinodamas, kad yra nominuojamas, – kita. Tai irgi svarbu, nes diplomatijoje gali siųsti kažkiek skirtingus signalus. Tai normalu, nes tada ir Lietuvos pozicija tampa labiau subalansuota“, – mano M.Laurinavičius.
Akcentai ir potėpiai
L.Jonavičius iš dalies pritaria G.Landsbergiui, norinčiam išplėsti URM akiratį ir domėjimosi lauką. Jis teigia, kad pastarojo pusmečio Lietuvos užsienio politika yra „normali, graži, tvarkinga ir pagal galimybes“, o trūksta svorio ir „gebėjimo priversti kitus žaidėjus eiti su mumis“.
„Bet aš nesu tikras, ar tai įmanoma praktiškai. Užsienio politika pakankamai subalansuota, atitinkanti principus ir tęstinumą, kurį matome jau daug metų“, – sako ekspertas.
L.Kasčiūnas savo ruožtu TS-LKD priklauso konservatyviajam krikdemų sparnui, kurio atstovų požiūris į, tarkime, teismų reformas Lenkijoje ir pastarosios konfliktavimą su ES yra tikrai kitoks nei nuosaikios centro dešinės politikų.
Seimo narys 15min teigė nemanantis, kad skirtingi požiūriai gali sukelti įtampos ar nepasitenkinimo pačioje partijoje ar jos frakcijoje Seime: „Mes tiesiog diskutuojame. Mus vienija integracija į Vakarus ir Amerikos lyderystės svarba Lietuvos užsienio ir saugumo politikos architektūrai.“
„Galbūt gali skirtis tonas, bet dėl Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo mūsų vizijos visiškai sutampa.
Bet galime kalbėti apie niuansus Vidurio Europos šalių atžvilgiu. Lenkijos svarba mums labai didelė, ir Gabrielius tai puikiai supranta, tik galbūt nesutampa tam tikri akcentai ar potėpiai“, – tvirtino L.Kasčiūnas.
Jis sutiko, kad dabar, kai Lenkija kartu su Vengrija grasina blokuoti ES biudžetą ir ekonomikos gaivinimo planą, Vilnius turi ginti ir savo interesus, bet pabrėžė: „Mūsų partijoje nėra sisteminio lūžio: kad vieni už Lenkiją, o kiti – ne. Tai akcentų klausimas.“
L.Kasčiūnas: Lenkijos svarba mums labai didelė, ir Gabrielius tai puikiai supranta, tik galbūt nesutampa tam tikri akcentai ar potėpiai.
„Užsienio politika yra sritis, kurioje takoskyra tarp konservatyviojo ir liberaliojo šios partijos sparnų yra pati minimaliausia. Galbūt tik Ažubalis kalba, kad lenkai teisingai daro ir kad vyksta pasaulėžiūrų susidūrimas.
Grėsmės nematau, bet krikdemams nematau galimybių kažką pakeisti nuo galinių suolų, kuriuose jie sėdi“, – 15min teigė M.Laurinavičius.
Konservatorius A.Ažubalis šią savaitę dalyvavo LRT laidoje „Dienos tema“, kurioje apie teisinius aspektus kalbėti nepanoro ir išties šnekėjo apie „dvi skirtingas pasaulėžiūras“ bei „kultūrinio karo apraiškas“, taip pat pažėrė kritikos žiniasklaidai.
Tam tikrais aspektais G.Landsbergio pozicijos radikalesniems konservatoriams gali būti ir palankios. Tarkime, Europos Parlamente ir 2015, ir 2016 metais, kai Europoje siautėjo migracijos krizė, o Europos Komisija svarstė apie priimamų pabėgėlių kvotas šalims narėms, jis posėdžių salėje išreiškė savo poziciją.
Pirmą kartą G.Landsbergis aiškino, kad problema yra europinė ir kad sprendimas turi būti bendraeuropinis, bet tikino: „Solidarumas negali būti primestas.“ Antrąsyk jis irgi pareiškė, kad nepritaria privalomoms pabėgėlių paskirstymo kvotoms.
Galiausia ta pati EPP vis dar yra priglaudusi Vengrijos valdančiąją partiją „Fidesz“, nors ši šalis kažin ar apskritai dar laikytina demokratija.
Vienas graikų pareigūnas pastebėjo, kad trečiadienį per EPP frakcijos pasitarimą V.Orbano veiksmai sulaukė tik labai švelnios kritikos. Kalbama, kad nuogąstaujama, esą iš EPP išmesti „Fidesz“ vadovai pradėtų dar labiau siautėti Europoje.
-
Naujoji koalicija žada vertybinę užsienio politiką, bet taikyti ją Lenkijai bus sudėtinga
-
G.Landsbergis: Lietuva neapsimes akla, kad Lenkijoje yra žmogaus teisių problemų
-
Vilniuje A.Dudą priėmęs G.Nausėda apie Lenkijos veto: „Raskime sprendimą, nes kitaip kentėsime visi“
-
I.Šimonytė pateikė pageidaujamą ministrų sąrašą – kas jie tokie?
-
Užsienio politikoje radikalių pokyčių Lietuvai nereikia, sako G.Landsbergis
