Vilniaus universitete įvyko konferencija „Pilietis – stipriausias karys?“, kurioje buvo diskutuojama apie pilietiškumo svarbą valstybės saugumai ir gynybai.
Istorikas Dainius Noreika pasakojo, kad tarpukario Lietuva neatitiktų šiuolaikinių pilietinės visuomenės bruožų, tačiau vis tiek tūkstančiai žmonių išėjo į miškus ir tapo partizanais. Kodėl?
Jis nagrinėjo Šiaulių regione veikusio Vėtros partizanų būrio socialinį pjūvį.
Statistiniai duomenys tarsi parodė, kad žmonių pasirinkimą aukotis dėl savo šalies nulėmė ir labai asmeniški dalykai: amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, istorinė atmintis.
„Aš pats esu šaulys. Paklausęs pranešimų apie pilietiškumo teorijas ir statistinius dalykus, nevalingai pagalvojau: o jeigu aš visą tai greitai išdėstyčiau vyrukams iš mūsų būrio? Įsivaizduoju, kad jie tikrai pasikasytų galvą ir suabejotų, kodėl tapo šauliais“, – juokėsi Svaras.
Konferencijoje jis papasakojo istoriją, kodėl pilietiškumas jo gyvenime tapo svarbiu dalyku ir didele veiklos sritimi.
Sudomino sagos su raiteliais
Svaras sakė, kad pirmą kartą apie lietuviškus simbolius sužinojo dar mokydamasis sovietinėje mokykloje. Į švarko kišenę jis įsisegė geltoną, žalią ir raudoną flomasterius, todėl buvo nubaustas mokytojos. Tada paauglys nesuprato, ką blogo padarė.
„Paskui nutiko dar juokingesnė istorija. Žodžiu, mano giminaitis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Mūsų šeimoje apie jį nieko nebuvo pasakojama, aš net tokio fakto nežinojau. Kartą kaime žaisdamas ant aukšto radau karininko uniformą. Bet ne sovietinę. Nieko nesupratau, pagalvojau, kad kažkokia paradinė ar panašiai. Žiūriu, kažkokie raiteliai ant sagų. Nežinojau kokie čia raiteliai“, – pasakojo Svaras.
Tuo metu jis nesuprato, kad tai lietuviškas valstybės simbolis Vytis, o uniforma – tarpukario Lietuvos kariuomenės.
„Aš tuos raitelius nusikirpau ir įsisiuvau į mokyklinę uniformą. Ten buvo tokios pat geltonos didelės sagos, tai pagalvojau, kad turėsiu modifikuotą uniformą“, – kalbėjo Svaras.
Per pirmąją pamoką, vokiečių kalbą, mokytoja išsivedė penktoką į koridorių ir davė velnių.
„Ji man irgi nieko neaiškino. Sakė: greitai eini namo ir persisiuvi sagas. Aš dėl šventos ramybės taip ir padariau, bet sagas pasilikau“, – pasakojo reperis.
Susivokti padėjo Rusijos sukelti karai
Tai buvo pirmieji kartai, kai jis susidūrė su nepriklausomos valstybės simboliais. Tačiau tuo metu paaugliui niekas neaiškino jų reikšmės ir kodėl tai reikia slėpti.
„Aš augau sovietinėje visuomenėje, todėl mano gyvenime daug kas keitėsi. Ir supratimas keitėsi. Buvo laikas, kai bijojau Amerikos, nes tai buvo labai baisi šalis, kuri galėjo mus suvalgyti. Labai bijojau karo su Kinija, tada buvo toks konfliktas. Daug visokiausių patirčių. Netgi galima sakyti, kad buvau antimilitaristas, bet tai buvo paremta nenoru eiti į sovietinę kariuomenę“, – pasakojo Svaras.
1990 metais jam buvo 18 metų, todėl į namų duris belsdavosi sovietinės armijos atstovai, kurie rinkdavo šauktinius. Svaras tomis dienomis gyveno pas močiutę kaime. „Galima sakyti, kad Lietuvos nepriklausomybė mane išgelbėjo nuo sovietinės armijos“, – kalbėjo reperis.
Po metų įvyko Sausio 13-oji, per kurią žuvo Svaro draugas Darius Gerbutavičius. Tai buvo didelis sukrėtimas jaunam žmogui.
„Viskas kažkaip susidėjo. Nepriklausomybė, mojavimas vėliavėlėmis, simboliai, domėjimasis istorija ir taip po kažkurio laiko bac – Gruzija, 2008 metai. Tuo metu aš jau buvau skaitęs istorijos, kad mūsų Rytų kaimynas visą gyvenimą elgiasi labai įdomiai, neadekvačiai. Ir aišku 2014 metai, Ukraina. Aš jau tuo metu kažką veikiau, dirbau su paklydusiais jaunais žmonėmis, nusikaltėliais. Bet tada aiškiai suvokiau, kad viena iš tokių sričių, kur dar reiktų padirbėti, yra mūsų ryšys su valstybe. Man tai buvo svarbu, po velnių, ir aš norėjau tai parodyti ir daryti“, – pasakojo Svaras.
Tuo metu jis apsisprendė, kad dalį savo energijos ir laiko skirs jauniems žmonėms, kurie ieško savo santykio su valstybe.
„Gyvenime mes nuolat darome sprendimus. Praeiti arba dalyvauti, praeiti arba dalyvauti. Po tam tikrų įvykių mano asmeniniame gyvenime, aš nusprendžiau, kad daugiau nebebėgsiu ir nepraeisiu“, – kalbėjo reperis.
Paklaustas, ar jaučia pareigą bendrauti su jaunais žmonėmis, Svaras juokavo: „Tai žinoma, kad jaučiu tam tikrą pareigą. Jeigu nejausčiau, tai galėčiau repuoti sau ir viskas.“
Pilietiškumo mada – teigiamas dalykas
Konferencijos dalyviai kalbėjo apie tai, kad Lietuvos visuomenėje pilietiškumas tarsi prabudo per Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.
„Aš manau, kad mūsų visuomenėje buvo daug tokio latentinio pilietiškumo, jeigu galima taip pasakyti. Buvo daug žmonių, kurie elgėsi pilietiškai, bet jiems reikėjo tokio supurtymo iš šalies, – sakė Lietuvos kariuomenės ryšininkas Arūnas Valinskas.
Prieš kelerius metus jis baigė tarptautinių santykių ir japonų kalbos studijas Anglijoje, metus stažavosi Japonijoje, tačiau pasirinko kariškio karjerą.
„Aš manau, kad mano galimybės užsiimti kitais dalykais ne tik nesumažėjo, bet išsiplėtė. Su tuo mąstymu ir patirtimi, kurią įgausiu čia. Yra toks posakis: geriau yra būti kariu sode, negu sodininku kare“, – sakė jis.
Vyras sakė sutinkantis, kad dalis pilietiškumą deklaruojančių žmonių pasidavė madai, tačiau nemato dėl to problemų.
„Mes negalime tikėtis, kad kiekvienas pilietis turės tokią politinę savivoką kaip Montesquieu. Visi tikrai nebūsime politinių teorijų genijais. Kiekvienas žmogus suranda savo santykį su valstybe. Tai nulemia jo asmeninės savybės, patirtis, išsilavinimas, šeima. Todėl manau, kad pilietiškumas yra labai įvairus reiškinys“, – sakė kariškis A.Valinskas.
Svaras mano, kad pilietiškumo mada yra teigiamas reiškinys, nes ji padeda šviesti neapsisprendusius jaunuolius.
„Iš tikrųjų visuomenėje yra žmonių, kurie mūsų simbolius traktuoja kaip madą. Bet tai nėra blogai, tai puikus būdas prieiti prie žmogaus, kuris nėra apsisprendęs dėl savo santykio su valstybe. Toks žmogus jau yra apšviestas, gali lengviau susidomėti renginiais, žmonėmis, idėjomis, o gali ir pats pradėti kažką daryti“, – kalbėjo G.Liaudanskas-Svaras.
Iš tikrųjų visuomenėje yra žmonių, kurie mūsų simbolius traktuoja kaip madą. Bet tai nėra blogai, tai puikus būdas prieiti prie žmogaus, kuris nėra apsisprendęs dėl savo santykio su valstybe, – sakė Svaras.
Reperis mano, kad neįmanoma nustatyti, ar žmogaus pilietiškumas yra nuoširdus, todėl netikslinga kelti apie tai klausimą.
„Aš labai ilgai svarsčiau, ar duoti šaulio priesaiką. Aišku, tai yra gražu ir taip toliau, bet koks yra pats svarbiausias tarpeilutinis motyvas? Priesaiką duodantys žmonės pasižada ginklu ginti savo šalį ir, jeigu prireiks, mirti už tėvynę. Tai yra vienintelis dalykas, dėl kurio tu turi pats apsispręsti. Nes jeigu, mielasis, tu tai padarysi, tai turėsi vykdyti tą priesaiką iki galo“, – kalbėjo Svaras.
