Darbo kodeksas suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti atlyginimą. Ši nuostata galioja ir tais atvejais, kai nemokama tik dalis algos.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad šis terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio.
Nagrinėtos bylos atveju, pagal šalių sudarytą darbo sutartį darbo užmokestis turėjo būti mokamas du kartus: iki mėnesio pabaigos už pirmą mėnesio pusę ir iki kito mėnesio 25 dienos už antrą praėjusio mėnesio pusę. Taigi, galutinis terminas darbo užmokesčiui už praėjusį mėnesį sumokėti buvo einamojo mėnesio 25 diena. Esant tokioms sąlygoms, už 2011 m. gruodžio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2012 m. sausio 25 d., o buvo atsiskaityta 2012 m. kovo 5 d., už 2012 m. sausio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2012 m. vasario 25 d., o buvo atsiskaityta 2012 m. kovo 5 d. Tai reiškia, kad 2012 m. vasario 26 d. susidarė situacija, kai darbuotojui buvo nesumokėtas visas darbo užmokestis už du mėnesius: 2011 m. gruodį ir 2012 m. sausį.
Kasacinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos teisės darbuotojas nepraranda net ir tuo atveju, jei už paskutinį mėnesį visas darbo užmokestis jam buvo sumokėtas. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
