Žarija, Ifrilė, Afina, Bijana, Sulamita, Zarina, Bazilė, Vaivara, Makeda, Orlina, Gilė, Dovaldė – tokie, pasak Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Ilonos Jurgutienės, 2016 metais buvo užregistruoti neįprasčiausi vardai mergaitėms.
Pasirodo, berniukai retus vardus gauna gerokai rečiau. Tačiau Vilniuje pernai gimė naujų piliečių, kurie pavadinti Tailo, Januro, Domicijaus, Eterio, Ragnaro vardais.
Norėjo tik Bruno
Nežinome, ar tokius vardus savo atžaloms išrinkę tėvai susidūrė su problemomis, bet štai E.Mokrzecka įsitikino – pavadinti tipiškai lenkišku vardu savo sūnų nebuvo taip lengva, kaip galėjo atrodyti. Turbūt ne veltui, kaip rašo žurnalistė portale zw.lt, Lietuvos lenkai vis rečiau savo dukrą pavadina Małgorzata (Malgožata) ar sūnų Grzegorzu (Gžegožu), mieliau renkasi Emilią (Emiliją) ir Damianą (Damjaną).
„Vardas turi turėti tarptautinį skambesį. Privalo būti truputį lenkiškas, bet ne itin, nes juk vaikas augs lietuviškoje aplinkoje ir lietuviai turės tą vardą ištarti. Vaikui neturi kilti keblumų dėl jo paties vardo ir užsienyje“, – tokias jaunų tėvų nuomones dėl vaikams išrenkamo vardo cituoja zw.lt.
Tačiau ši pora buvo nusprendusi, kad jų sūnui geriausias vardas – Bruno. Civilinės metrikacijos skyriuje jie pirmiausia išgirdo klausimą: „O kodėl ne Brunas?“ Kadangi nepersigalvojo, skyriaus darbuotoja pradėjo juos įtikinėti, kad tokio vardo iš viso nėra, net stalčiuje surado lenkiškų vardų sąrašą ir jame parodė Brunono vardą.
„Sutinkame, kad yra Brunono vardas, bet mes norime kitos formos – Bruno. Lietuvoje šiuo metu yra užregistruoti šeši asmenys su tokiu vardu, – darbuotojai aiškino E.Mokrzecka, o į pastabą, kad tai ne lenkiškas vardas, atsakė: – Tai vokiškas vardas, bet populiarus Lenkijoje.“
Mistiškas „lenkiškų vardų sąrašas“
Po tokios diskusijos Civilinės metrikacijos skyriaus specialistė, pasitarusi su kolege, nusprendė leisti vaiką pavadinti Bruno, bet tikėjosi, kad „neturės dėl to vėliau problemų“.
Sutinkame, kad yra Brunono vardas, bet mes norime kitos formos – Bruno. Lietuvoje šiuo metu yra užregistruoti šeši asmenys su tokiu vardu, – sakė E.Mokrzecka.
Nustebinta tokios situacijos žurnalistė nusprendė išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvoje egzistuoja kažkoks mistiškas „lenkiškų vardų sąrašas“. Paaiškėjo, kad nieko panašaus nėra – joks teisės aktas nenumato, kokius vardus savo vaikams tėvai gali duoti, o kokių ne. Tik Civiliniame kodekse teigiama, kad vardas ir pavardė Lietuvos dokumentuose turi būti įrašyti pagal lietuvių kalbos taisykles. Tad lenkų tautybės Lietuvos piliečiai negali savo dukrų vadinti Anna ar Joanna, o tik Ana ir Joana, pavardė Dąmbrowski virsta Dombrovski ir t.t.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo interneto svetainėje turi vardų sąrašą, tiesa, jis tik rekomendacinio pobūdžio. Ten pat informuojama, kad Šiauliuose vaikai buvo pavadinti Alejandro, Archie, Huseyn, Jessica, Amaka ir t.t. O ir šio straipsnio pradžioje nurodytų retų vilniečių vardų nerasite jokiame lietuviškų vardų sąraše.
Mieško ir Ziemovito nebus
Tad belieka pasiryžti eksperimentui: E.Mokrzecka nusprendė paskambinti į Civilinės metrikacijos skyrių kaip mama ir pasiteirauti, ar gali savo sūnų pavadinti Mieszko.
„Mieszko? Ar jūs matėte tokį vardą žodyne?“ – nustemba skyriaus vyriausioji inspektorė, registruojanti gimimus, Lidija Kovienė, kuri dar pasiteirauja, ar abu vaiko tėvai Lietuvos piliečiai. Išgirdusi teigiamą atsakymą darbuotoja tariasi su kolege, tuomet klausia, mergaitė ar berniukas gimė šeimai. Patikslinus, kad vardas renkamas berniukui, vyr. inspektorė patvirtina, kad lenkų žodyne tokio vardo nėra.
Nusistebėjus, kad taip negali būti, nes visuose lenkiškuose žodynuose šis vardas egzistuoja (apie tai, kad Mieszko (lietuviškai vadinamas Meška) buvo pirmasis Lenkijos karalius, E.Mokrzecka sako nutylėjusi), pasigirsta jau nekantrus atsakymas: „Mūsų lenkiškame žodyne tokio vardo nerandu.“
„Draugė turi sūnų Bruno, tad kaip čia išeina?“ – nesitraukia E.Mokrzecka, į ką išgirsta darbuotojos atsakymą: „Geriau pagalvokite apie kitą vardą.“
Keistajame lenkiškų vardų žodyne darbuotoja neranda ir Ziemovito vardo (lenk. Ziemowit), ką paaiškina paprastai – Lenkijoje toks vardas yra, o Lietuvoje ne.
Problemų kilti neturėjo
Darbuotojos atsakymas: Geriau pagalvokite apie kitą vardą.
Tačiau į tą patį Civilinės metrikacijos skyrių, tik jau jo vedėjai I.Jurgutienei paskambinusi ne mama, o žurnalistė E.Mokrzecka išgirsta kitokius atsakymus: pasirodo, jokio žodyno nėra.
„Kažkas jus suklaidino. Nenaudojame jokių žodynų. Jeigu dėl kokio nors vardo kyla klausimų, kreipiamės į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Jeigu vardas yra kilęs iš lenkų, karaimų ar kitos tautos kalbos, kartais prašome tos tautinės bendrijos patvirtinimo, kad toks vardas egzistuoja“, – paaiškino I.Jurgutienė, tikindama, kad pastaraisiais metais neprisimena atvejų, kai tėvams būtų kilę problemų dėl vardo savo vaikui.
Pasak Vilniaus savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos, vienintelis Lietuvoje egzistuojantis reikalavimas yra tas, kad vardas neturi būti įžeidus, turi būti suderinamas su tradicijomis ir nurodyti vaiko lytį.
„Nespėjau, tiesa, paklausti apie savo sūnaus vardą Bruno ir draugės sūnaus vardą Nikita, kurie nenurodo vaiko lyties“, – straipsnį baigia E.Mokrzecka.
Registrų centro duomenimis, 2016 metų antrąjį pusmetį populiariausi mergaičių vardai Lietuvoje buvo Liepa, Emilija ir Austėja, berniukų – Lukas, Matas ir Jokūbas. Tad tikėtina, kad po septynerių metų pirmokų klasėje gali atsidurti bent trys Liepos ar du Lukai. Ir tikrai tik vienas Bruno, galbūt net visoje mokykloje antro berniuko su tokiu vardu nerasite.
