Tačiau nepaisant visų pastangų, Lietuvos gyventojai atkakliai tuštinosi pamiškėse ir pakrūmėse, geriausiu atveju – duobėje, virš kurios nutiesta pora lentų. Specialias būdeles, skirtas atlikti gamtiniams reikalams, jie ilgai laikė miestiečių, ponų ir žydų išmislu, visiškai nereikalingu doram kaimiečiui. Buvo netgi manančių, kad naudotis tualetu – nuodėmė.
Apie sunkų lietuvių kelią į geresnius higienos įpročius tiek prieš 100 metų, tiek dabar 15min kalbėjosi su istoriku, knygos „Lietuvio kodas“, pasakojančios apie lietuvių įpročius prieš 100 metų, autoriumi Gediminu Kulikausku.
Vietoje tualeto – duobė ar pakrūmė
Pasak G.Kulikausko, nuo XIII a. pabaigos iki XX a. pradžios lietuvių požiūris į gamtinius reikalus mažai keitėsi. Tualetą arba atstojo duobė su per ją permestomis lentomis, arba atskiros tualetui skirtos vietos išvis nebuvo – tuštinamasi buvo nuošalesnėse vietose pakiemėse, patvoriuose, pamiškėse. Ir antrasis variantas pasitaikydavo gerokai dažniau.
Pirmosios medinės lauko būdelės-tualetai Lietuvoje pradėjo rastis 1890–1900 m. Tačiau tuomet tai dar buvo tik pavieniai atvejai, labiau paplitę miestuose ar dvaruose. Statytis tokių būdelių lietuviai prie savo namų neskubėjo. Dėl priežasčių, kurios šiuolaikiniam žmogui sunkiai suprantamos, bet tuomet lietuviams buvo labai svarbios.
„Lietuvoje tualetai buvo siejami su svetimtaučiais, su miestietiškumu. Lietuviai buvo kaimo žmonės, jiems nebuvo jokių problemų paeiti iki artimiausio miškelio, jie turėjo daug žemės, daug erdvės. Dažniausiai išvietes turėdavo arba miestiečiai, arba ponai, arba žydai, vokiečiai. Į juos visus buvo žiūrima kaip į svetimus žmones su savo išmislais. Tualetas buvo laikomas savotišku užsienietišku ištvirkimu, prabangos ženklu, manyta, kad tai ne mūsiškių, ne lietuvių dalykas“, – pasakoja G.Kulikauskas.
Tualetas buvo laikomas savotišku užsienietišku ištvirkimu, prabangos ženklu, manyta, kad tai ne mūsiškių, ne lietuvių dalykas.
Istorikas atskleidžia, kad pradėjus plisti lauko tualetams kai kurie žmonės netgi tikėjo, kad į juos eiti yra nuodėmė.
„Tualetai buvo siejami su nereikalinga ir gal net nuodėminga prabanga. Buvo mąstoma taip: lietuvis yra gamtos ir žemės žmogus, ir jam nėra problemos nueiti kažkur į pašalį. Į tualetus žiūrėta kaip į svetimos įtakos padarinį, kuris paprastam žmogui nėra būtinas ir tik kelia bereikalingų išlaidų (…) Lietuvis mąstė taip: jei ir pastatysiu, tai ji vis tiek stovės nenaudojama, kaimynai šaipysis, apmėtys akmenimis, tokia balta varna kaime su ta išviete atrodysiu, ji taps nesantaikos šaltiniu“, – sakė G.Kulikauskas.
Tiesa, taip mąstė ne visi. Reikšminga dalis miesto gyventojų suprato tualetų teikiamą naudą, kai kur jau egzistavo ir klozetai su nuleidžiamu vandeniu. Tačiau Lietuvos mastu tai buvo tik atskiri atvejai, o daug kam išvis atrodė nesuprantamas dalykas.
G.Kulikauskas pateikia pavyzdį: XX a. pradžioje Vilniaus halės turgaus viduje bandyta įrengti modernius tualetus su nuleidžiamu vandeniu, tačiau galiausiai valdžia tai uždraudė. Buvo pasakyta, kad pastato viduje tualeto būti negali, nes tai – šlykštu ir antisanitariška.
Išgąsdino vokiečius
Lietuvių požiūris į tualetus netikėtai pasikeitė prasidėjus I pasauliniam karui, o su juo – ir kaizerinės Vokietijos okupacijai. Prie švaros pripratę vokiečiai, kuriems atskiros būdelės tualetams jau seniai buvo normalus dalykas, baisėjosi Rytų Europos gyventojų nevalyvumu ir išsigando, kad Vokietijos kariuomenėje ims sklisti tokios dėl nešvaros plintančios ligos kaip cholera.
Pasak istoriko, susirūpinę vokiečiai netgi savo būstų rankenas apvyniodavo dezinfekciniu skysčiu išmirkytais skarmalais, kad pas juos einantys vietiniai neišvengiamai turėtų prie jo prisiliesti. Nieko nuostabaus, kad lietuvių gamtinių reikalų atlikimo įpročiai juos šiurpino. Tad, pasakoja G.Kulikauskas, visiems valstiečiams buvo liepta statytis išviečių būdeles. Kalba buvo paprasta – to nedarančių laukė baudos ir net areštas.
„Atėjus vokiečiams lauko išvietės jau nebuvo visiška egzotika, buvo dėl bažnyčios įtakos pradėję atsirasti, bet tai tikrai nebuvo masinis reiškinys. O vokiečiai su bizūnu – baudomis ir grasinimu areštais – privertė jas bent jau pasistatyti“, – sakė G.Kulikauskas.
Vokiečiai susidūrė ir su kita problema – daug valstiečių, net ir pasistatę išvietes, anaiptol neskubėjo jomis naudotis. Ši problema taip pat buvo sprendžiama prievarta.
„Apibendrinant, grubiu prievartos būdu įtualetino Lietuvos kaimą. Ir žmonės daugiau mažiau priprato. Jei ne vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą, aš abejoju, kad Lietuvos kaime net iki tarpukario pabaigos būtų buvę masiškai tie lauko tualetai statomi“, – sakė G.Kulikauskas.
Jei ne vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą, aš abejoju, kad Lietuvos kaime net iki tarpukario pabaigos būtų buvę masiškai tie lauko tualetai statomi.
Pabrėžta tualetų nauda
Tvarkingesni tuštinimosi įpročiai rūpėjo ne tik vokiečiams: lietuvių inteligentai XX a. pradžioje irgi bandė pakrūmes ir pamiškes labiau negu medines būdeles vertinusiems lietuviams parodyti išviečių naudą. Aiškinta, kad žmogaus mėšlas – puiki trąša ir neverta jos švaistyti kur papuola.
„Lietuvių inteligentai, kurie bandė įtikinti lietuvį valstietį lauko išviečių privalumu, net nebandė sakyti, kad čia yra civilizacija, švara, higiena ir panašiai. Svarbiausias argumentas buvo nauda. Buvo paskaičiuota kad vienas žmogus per savaitę prigamina, dabartiniais pinigais kalbant, keliasdešimt eurų vertės mėšlo, bet visą tą mėšlą ištaško sodybos pašaliuose be naudos. Skaičiuota, kiek pinigų taip praranda 6–7 asmenų sodyba“, – pasakojo G.Kulikauskas.
Pasak istoriko, buvo netgi pasitelkiami pavyzdžiai: pavyzdžiui, pasakota apie ūkininką, kuris mėšlu aptręšė dobilų pievą ir ji sužaliavo. O kiti argumentai – kad sodyba nesmirdės, vaikai neišsipurvins ir taip toliau – buvo paminimi tik tarp kitko.
„Nes to meto ūkininkui kalbėti apie papildomos higienos privalumus būtų buvę beprasmiška. Lietuvoje padėtis su higiena buvo liūdna: dar XIX a pabaigoje Lietuvoje plaukus žmonės kartą per pusmetį nusikirpdavo, nagus ne kirpdavo, o kramtydavo ir panašiai“, – sakė G.Kulikauskas.
Po kaimus keliavo gydytojai
Po 1918 m. nepriklausomos Lietuvos valdžia, susidūrusi su tualetų problema, derino meduolį ir botagą. Viena vertus, neįsirengiantiems išviečių grasinta baudomis, antra vertus, žmones bandyta ir šviesti. Po kaimus keliaudavo gydytojų ekspedicijos, kurios lankydavo sodybas ir šviesdavo gyventojus, joms pasakodamos apie parazitus.
Baudos dažniausiai buvo skiriamos miestiečiams. Vien turėti išvietę lauke neužteko: ją reikėjo tvarkyti, dezinfekuoti, prižiūrėti, kad būtų išsemta. Pasak G.Kulikausko, apie 1930 m. už netvarkingai laikomą išvietę namo šeimininkas galėjo būti nubaustas 70 litų bauda, kas atitiktų maždaug 200 eurų. Miestiečiai neprivalėjo tualetų valyti patys: galėjo samdyti prižiūrėtojus, kurie, tiesa, kainavo nepigiai.
Tualetų skaičius augo, tačiau vis dėlto situacija keitėsi vangiai. Pasak G.Kulikausko, dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į Lietuvą atvykę užsieniečiai skųsdavosi tiek nepakankamu viešųjų tualetų skaičiumi, tiek tragiška jų būkle Aprašant, pavyzdžiui, Kauno geležinkelio stoties tualetą, buvo vartojami tokie apibūdinimai kaip „pragaro žiotys“. Tuo tarpu lietuviai, nepratę tam skirti dėmesio, problemos nematė.
Ne itin didelė lietuvių meilė higienai kėlė ir kitokių problemų. Pavyzdžiui, daug pagaliau pasistačiusių lauko tualetus lietuvių vis dėlto juos valyti prasmės nematė. Pagrindiniai sanitarai buvo... kiaulės.
„Tualetų konstrukcija būdavo savotiška – šonai ir priekis uždengti, o galas paliekamas atviras, kad kiaulės galėtų prieiti. Lietus ir kiaulės išvalydavo tualetus“, – pasakojo G.Kulikauskas.
Tokia situacija, žinoma, lėmė, kad kiaulės užsikrėsdavo parazitais, o lietuviai, vėliau suvalgę užkrėstos kiaulienos, irgi. Gydytojų ekspedicijos į kai kurias sritis pateikdavo šokiruojančių rezultatų: pasitaikydavo regionų, kur 80 proc., žmonių yra užsikrėtę parazitais.
Su tokiu reiškiniu irgi buvo kovojama: tiesa, čia valdžiai rūpėjo ne tik lietuvių sveikata, bet ir verslo interesai.
„Valdžia buvo suinteresuota, kad kiauliena būtų sveika, nes labai daug jos buvo eksportuojama į Angliją ir kitas šalis. Todėl žmonės buvo šviečiami, kad perpirkėjams pristatytų tik sveikas kiaules ir negadintų šalies įvaizdžio Vakarų Europoje“, – sakė G.Kulikauskas.
Vidaus tualetai buvo nesuprantami
Nauju iššūkiu lietuviams tapo vidaus tualetai. Daugelis lietuvių tam, kad pasinaudotų tualetu namo viduje, turėjo peržengti psichologinį barjerą: lietuvių sąmonėje tualetas buvo bjauri ir nešvari vieta, kuri privalo būti atskirta nuo namų.
Tarpukariu, kol didžioji dalis Lietuvos gyventojų gyveno kaimuose, ši problema nebuvo aktuali. Pasak G.Kulikausko, tikėtina, kad net tarpukario pabaigoje vos keli procentai lietuvių buvo matę tualetą su nuleidžiamu vandeniu ir mokėjo juo naudotis. Tačiau sovietmečiu lietuviams pradėjus masiškai keltis į miestus, situacija pasikeitė.
„Seneliams, kurie sovietmečiu iš kaimo atvažiuodavo į miestą, net mintis nekilo, kad jie gali atlikti reikalus namo viduje. Kadangi jie buvo pratę, kad tualetas – šlykšti vieta, kuri iš principo negali būti švari ir sutvarkyta, kurioje bet kokiu atveju kraštai bus apdergti ir smirdės, jiems tualetai namų viduje atrodė tarsi sąvartynai namų viduje“, – sakė G.Kulikauskas.
Anot G.Kulikausko, iš esmės tualetų būstų viduje įsitvirtinimą galima sieti su vėlyvuoju sovietmečiu. Apie 1950 ar 1960 m. lauko tualetai dar buvo naudojami masiškai, ir tik septintajame–aštuntajame XX a. dešimtmetyje, įsibėgėjus urbanizacijai ir naujų gyvenamųjų daugiabučių rajonų statyboms, lietuviai įprato naudotis vidaus tualetais. Bet ne visi.
„Dabar skaitau atsiminimus iš sovietmečio Žemaitijos, tai septintajame dešimtmetyje Žemaitijoje dar buvo ištisų kaimų, kuriuose nebuvo įprasta eiti net į lauko išvietę, jau nekalbant apie vidaus tualetus. Vietoje to žmonės eidavo į sodus ar daržus. Nes išmatos buvo laikomos gera trąša“, – pasakojo G.Kulikauskas.
Septintajame dešimtmetyje Žemaitijoje dar buvo ištisų kaimų, kuriuose nebuvo įprasta eiti net į lauko išvietę, jau nekalbant apie vidaus tualetus. Vietoje to žmonės eidavo į sodus ar daržus.
Anot G.Kulikausko, vidaus tualetų paplitimą Lietuvoje galima matyti kaip vieną iš reikšmingų lietuvių tapimo miestiečiais simbolių.
„Lietuvis tradiciškai į miestą žiūrėjo priešiškai, jis buvo kaimo žmogus. Tai labai siejosi ir su tualetų situacija. Kol žmonių dauguma gyveno kaime, lauko tualetas jiems neatrodė problema ir būtinybės įsivesti vidaus tualetą jie nematė. O persikraustymas į miestą ir tuo pačiu pasaulėžiūros pasikeitimas keitė situaciją“, – sako G.Kulikauskas.
Dabar kliudo pinigai
Lietuva atkūrė nepriklausomybę prieš 28 metus, Europos Sąjungos (ES) nare tapo prieš 14 metų. Dabartinė valstybės siekiamybė yra tokia, kad 2020 m. visose gyvenvietėse, kur gyvena daugiau negu 2 tūkst. gyventojų, prie vandentiekio bei nuotekų tinklų turi būti prisijungę ne mažiau nei 98 proc. namų ūkių. Antraip gresia milijoninės baudos.
Vandentiekio įvadai ir nuotekų išvadai yra nutiesti iki kone visų miestų ir priemiesčių būstų, ten kur jų nėra – jie klojami. Gyventojai prie tinklų nuo nutiesimo iki jų būsto, pagal įstatymus, turi prisijungti per 12 mėnesių. Biurokratinių kliūčių prisijungti prie tinklų nėra, teikiama išsami informacija. Tačiau dalis gyventojų ir turėdami galimybę prie tinklų nesijungia. Vandentvarkininkų teigimu, tai – požiūrio, o ne infrastruktūros klausimas.
Valdžiai tai kelia susirūpinimą. „Turime surasti finansinį mechanizmą, padėti socialiai remtiniems žmonėms, kad jie galėtų turėti visus civilizacijos būtinumus. Manau, kad mes turime daryti viską, nes tai yra kita gyvenimo kokybė, mūsų Vyriausybės uždavinys yra parodyti, kad tai yra civilizacijos privalumai“, – praėjusiais metais sakė S.Skvernelis.
Ir dabar ne visi Lietuvos gyventojai yra prisijungę prie vandentiekio ar nuotėkų tinklų. Anot G.Kulikausko, šiuo atveju pinigai lietuviams visgi yra svarbiau negu nenoras naudotis civilizacijos privalumais. Jis atkreipia dėmesį, kad dabar gyventojai patys turi padengti dalį prisijungimui prie tinklų reikalingų išlaidų, o daugelis lėšų tam skirti tiesiog nenori arba jų neturi.
„Prieš šimtmetį atrodė, kad lauko tualetai – žydų ir ponų išmislas, kuris nebūtinas, nes tai papildomos išlaidos, dabar irgi atrodo, kad jungtis prie tinklų yra kažkur iš viršūnių nusiritęs reikalavimas. Visi turi tas lauko išvietes ir dabar staiga papildomos išlaidos. Kai žmonės dažnai centą prie cento deda. Didelė dalis nesijungia ne dėl kokio nors prigimtinio nevalyvumo, bet dėl to, kad neturi lėšų tokiai, jų požiūriu, prabangai. Ypač jei jie visą gyvenimą vaikščiojo į lauko išvietes, prie jų yra pripratę. Jei žmogui 80 metų, jis negalvoja, kad gyvens amžinai ir kad verta skirti lėšas tokiai prabangai“, – sakė G.Kulikauskas.
Pataisyti įstatymai padės ne visiems
Dabar Vyriausybė prabilo apie galimybes taisyti įstatymus. Aplinkos ministro Kęstučio Navicko teigimu, galėtų būti įtvirtinta tokia sistema: žmogui leidus, vandens tiekėjas savo lėšomis jam nutiestų tinklus, o nesutikus, jis darbus turėtų atlikti už savo pinigus, tačiau jei to nepadarytų per 9 mėnesius, jis iš pradžių būtų įspėtas, o vėliau grėstų bauda.
Pasak G.Kulikausko, tikėtina, kad jei valdžia kompensuos prisijungimo prie tinklų išlaidas, daugelio dabar neskubančių prisijungti prie tinklų lietuvių požiūrį tai pakeis, nes jiems svarbiausias argumentas yra finansinis, paremtas nauda.
„Jei kalbant apie masinį vartotoją, aš manau, kad viską išspręs pinigų klausimas. (…) Lietuvio būdas nesikeičia“, – šypsosi istorikas.
Tačiau, anot G.Kulikausko, tikėtis, kad visi staiga užsinorės tualetų viduje, ypač atokesnėse vietovėse, yra klaidinga. Jis priminė, kad ir Lietuvos istorijoje, kai valdžia siūlydavo nemokamai pastatyti išvietę, atsirasdavo prašančių – o gal galite tiesiog mums atiduoti statybai skirtus pinigus.
„Atsiras neišvengiamai, kas neskubės sutikti. Ir dabar yra žmonių, kurie tualetus supranta tik kaip šlykščią, dvokiančią vietą. Ir jie jausis tarsi verčiami įsirengti sąvartyną namų viduje. Ypač kaimo vietovėse. Aš neįsivaizduoju, kokių reikėtų lėšų kiekvienam vienkiemiui, kad įsirengtų kanalizaciją. Bet visgi tą sutvarkyti miestelių lygmeniu, ko gero, įmanoma“, – sakė G.Kulikauskas.
Pasak istoriko, apskritai dabartinė situacija yra labai panaši į susiklosčiusią XX a. pradžioje.
„Turime išorinį spaudimą. Ne mes iškėlėme šitą problemą, ne mums ji yra gyvybės ar mirties klausimas, ne mes baudas pradėjome skirti, bet mums iš išorės primeta valią. Išorinis spaudimas verčia lietuvius priimti civilizacijos laimėjimus, kadangi savo iniciatyva mes tikriausiai evoliuciniu keliu eitume dar labai ilgai. Dabar gal tas reikalas išsispręs, kai pasipils baudos, nes tai yra skausminga. Gaila, kad lietuviui reikia botago, kad jis suprastų naudą, bet kartais tai yra neišvengiama“, – sakė G.Kulikauskas.
Istoriko teigimu, paralelių galima ieškoti ir dar senesniuose laikuose.
„Kernavės archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta duobė su permestom dviem plačiom lentom. Tokia pati duobė su permestom lentom buvo sutinkama dar ir tarpukario Kaune: yra aprašymų, kad skurdesniuose rajonuose nėra net lauko išviečių, o pasitenkinama duobe su lentom. Tai galite paskaičiuoti – šešis šimtus metų, nuo XIII a. iki XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuviai vangiai ir nenoriai priėmė naujoves šioje srityje. O Europa dabar per dešimt metų nori priversti keistis. Tai tradicinė lietuviška priešprieša aišku, atsiranda“, – šypsosi G.Kulikauskas.
