Nuo gruodžio pradžios nebeveikia beveik pusšimtį metų Anykščiuose gyvavusi, daugybės žmonių pamėgta sanatorija „Anykščių šilelis“. Nykti ji pradėjo prieš pusantrų metų, kai buvo pasišauta kuklią gydymo įstaigą paversti europinius standartus atitinkančiu sveikatingumo centru. Tačiau sanatorija sunaikinta, o centras nepastatytas.
Laukia nedarbas
LŽ kalbintas Henrikas Stankevičius, kol kas dar prisistatantis kaip „Anykščių šilelio“ direktorius, neslėpė apmaudo. Jis pasakojo, kad šiuo metu paskelbtas įstaigos bankrotas, ligoniai nebepriimami gydytis, personalas priverstas „ilsėtis“. Paklaustas apie „Anykščių šilelio“ perspektyvas, H.Stankevičius prisipažino vis dar girdintis apie šviesią įstaigos ateitį, tačiau nelabai ja tikintis.
Pažadai prikelti „Anykščių šilelį“ naujam gyvenimui pradėti žarstyti prieš pusantrų metų, kai šią įstaigą įsigijo sveikatingumo industriją Lietuvoje plėtojantis veterinarijos gydytojas ir verslininkas Valdas Trinkūnas. Už 3 mln. litų nusipirkęs visą sanatorijos kompleksą su daugybe pastatų, sumokėjęs 500 tūkst. litų valstybei už penkis hektarus žemės, jis ketino čia įrengti kone moderniausią sveikatingumo centrą šalyje. Visi, išskyrus vieną, sanatorijai priklausę statiniai buvo nugriauti, kad galėtų vykti statybos. Anksčiau šioje sanatorijoje gydydavosi 300 ligonių, pastaruoju metu – vos 40. Galiausiai gydymo paslaugų apskritai atsisakyta.
Liūdnas vaizdas
Anykščių regioniniame parke esanti buvusios sanatorijos teritorija šiandien atrodo makabriškai. Tačiau naujojo Anykščių sveikatingumo centro idėja vis dar sklando. Tai LŽ patvirtino jo statybą kuruoti paskirtas Lukas Mackevičius. Pasak jo, šiuo metu vyksta konkursas, per kurį bus pasirinkta bendrovė, statysianti šį centrą.
„Judama į priekį“, – tikino L.Mackevičius ir paaiškino, kad įtakos sveikatingumo komplekso statybai turi pasaulinė ekonominė krizė. Paklaustas, kodėl teko skelbti „Anykščių šilelio“ bankrotą, vyriškis atsakė, kad pinigai, kuriuos ligonių kasos mokėjo už teikiamas sanatorijos paslaugas, buvo mažesni, nei tos paslaugos kainavo. „Savininkai pustrečių metų dotavo ligonių gydymą, galiausiai buvo nutarta to atsisakyti“, – sakė L.Mackevičius.
Kas gali paneigti?
Kiek kitaip nei L.Mackevičius apie jų pamėgto „Anykščių šilelio“ bankrotą kalba anykštėnai. Žmonės nebetiki kada nors čia būsiant sveikatingumo centrą, todėl klausia: „Kas gali paneigti, kad kuklutę, daugelio aukštaičių pamėgtą „Anykščių šilelio“ sanatoriją reikėjo nupirkti, o vėliau nugriauti vien tam, kad ji netrukdytų didžiuosiuose Lietuvos kurortuose tų pačių verslininkų puoselėjamam sanatorijų verslui?“
