Su Nadežda susitinkame jos nedideliame bute Kauno Šilainių rajone. Pasikalbėti moteris sutiko trumpam atsitraukusi nuo darbų – pietų pertraukos metu. Dešimtį vaikų užauginusi moteris ir profesiją pasirinko tokią, jog būtų nuolat apsupta vaikų – dirba darželyje.
Išvydusi kolegos fotografo įrangą, ji ėmė dar labiau kuklintis, žandus padengė raudonis.
„Mano gyvenimas – eilinis. Pažįstu šeimą, užauginusią 12 vaikų. Penki iš jų – medikai“, – lygino ji.
Įkalbu prisėsti svetainėje prie stalo, kurį puošia originalios gėlės. Nadežda prasitaria, jog šiandien jas, kaip dovaną mamai, iš mokyklos parnešė globotinė.
„Raminta mokosi vienoje profesinėje mokykloje. Būsima auklė“, – didžiuodamasi ištarė ji.
Kambarėlyje – daugiau nei tris dešimtmečius skaičiuojantis pianinas. Visi Nadeždos vaikai – itin muzikalūs. Moteris pašmaikštauja, jog turi itin kantrius kaimynus. Jie per tiek metų atlaikė ne tik pianino, bet ir trimito, smuiko bei saksofono triukšmą. Imame kalbėti apie vaikus.
Vyriausia dukra – žymioji „Rokų nėštukė“
Vyriausiai Nadeždos dukrai Rasai – 33-eji. Šiuo metu ji laukiasi ketvirtos atžalos. Tik vėliau, žvelgdama į gausios šeimos portretą, atpažįstu šią jauną šviesiaplaukę, kuri neseniai Kauno apylinkės teisme vykusio posėdžio metu rėžė įkvepiančią kalbą. Tai ta pati Rasa, kurią nėščią prie Rokų „Maximos“ užsipuolė jaunuoliai. Užgaulių žodžių tuomet sulaukė ir jos užsienietis vyras. Pora nufilmavo nemalonų incidentą ir paviešino: kad chuliganiškai elgtis mėgstantis jaunimas būtų pamokytas, o Kauno gatvės taptų saugesnės.
„Ji yra mūsų didžiulė brangenybė. Labiau mylinčios, pasiaukojančios ir rūpestingos mamos negaliu įsivaizduoti. Ji – nuostabi moteris, be galo empatiška, bet ir labai išmintinga. Ir nors mamos gyvenimo kelias tikrai nebuvo lengvas, sugebėjo išlaikyti tvirtumą, švelnumą, begalinę šilumą bei gyvenimo džiaugsmą. Tai labiausiai ir žavi.
Kas, jei ne jos asmeninis pavyzdys, galėjo įkvėpti ir mus tikėti, kad Dievas iš tikrųjų yra. Mes patyrėme daugybę stebuklų. Vienas didžiausių – kad iki šios dienos turime ją šalia. Gydytojai mamai buvo pasakę, jog jei dar kartą pastos, mirs. Bet po to ji pagimdė dar tris vaikus“, – taip apie mamą atsiliepia vyriausioji Nadeždos dukra Rasa.
Bijojo, jog nesusilauks vaikų
Paklausta, ką jai reiškia būti mama, Nadežda susimąsto: „Man pavyzdys yra mano pačios mama. Ji išmokė, kaip reikia gyventi, rūpintis, mylėti, atjausti, kaip visur suspėti. Pati esu kilusi iš šešių vaikų šeimos, todėl ir nemanau, jog aštuonios atžalos yra daug. Mama turi būti meilės kamuolys.“
Baltarusijoje gimusi ir augusi moteris prisipažino, visad svajojusi turėti gausią šeimą, tad kai ištekėjo, ėmė kaustyti baimė: o jei ji jų nesusilauks?
„Kadangi mano ir vyro rezus faktoriai skirtingi – didelė tikimybė pagimdyti nesveiką vaikutį. Arba iš viso jo nesusilaukti. Labai jaudinausi: Dieve, Dieve, kad tik vaikų turėčiau. O Dievas tuo metu iš mano baimių, matyt, juokėsi. Paruošė gausų planą“, – nusijuokė Nadežda.
Į Lietuvą ji atvyko būdama paauglė. Kadangi nebuvo komjaunuolė, Baltarusijoje siekti aukštojo mokslo jai buvo itin sudėtinga. Tad laimės nusprendė siekti mūsų šalyje. Pasirinko geležinkelietės profesiją. Nadeždos tėtis buvo kunigas, tad ją pačią nuo mažų dienų lydėjo stiprus tikėjimas. Ir su savo vyru ji susipažino krikščioniško jaunimo grupėje.
Labai jaudinausi: Dieve, Dieve, kad tik vaikų turėčiau. O Dievas tuo metu iš mano baimių, matyt, juokėsi. Paruošė gausų planą, – nusijuokė Nadežda.
„Ištekėjau būdama labai jauna – vos septyniolikos. Savo vyro iki tol nepažinojau. Iki vestuvių nenuėjome nė į vieną pasimatymą, nedraugavome. Tiesiog sulaukiau pasiūlymo tekėti ir reikėjo atsakyti, „taip“ arba „ne“. Nesiruošiau tuomet tekėti, juk buvau studentė, labai jauna. O ir nepažinojau to žmogaus.
Bet mane lyg kas pastūmėjo pasakyti tą „taip“. Giliai širdy tikėjau Dievu. Tikiu, kad Dievas neduoda blogų dalykų. Jis paruošia žmogų geriausiam. Tereikia pasitikėti. Kai pasakiau „taip“, paprašiau Dievo dviejų dalykų: jog mano vyras nebūtų apsimetėlis krikščionis ir šykštus“, – neįprastą piršlybų istoriją papasakojo Nadežda.
Jos vyro gyvenimo istorija – gana tragiška: močiutė mirė gimdydama mamą, o ir pati mama vos nemirė gimdydama jį, vienintelį savo sūnų.
Vaikų neplanavo: kiek Dievas duos, tiek
Prabėgus metams po vestuvių gimė pirmoji dukra. Pora vaikų neplanuodavo – atsiduodavo Dievui: kiek turės, tiek.
„Mano gimdymai buvo sunkūs. Pastojusi nuolat girdėdavau iš gydytojų pasiūlymus darytis abortus. Vadino debile, kad rizikuoju.
„Penktojo gimdymo metu netgi ištiko klinikinė mirtis – nukraujavau. Tačiau vis vien ryžausi ir šeštam gimdymui. Tuomet man tebuvo 25-eri. Pamenu, susiruošiau net įkapes“, – teigė Nadežda.
Penktojo gimdymo metu netgi ištiko klinikinė mirtis – nukraujavau. Tačiau vis vien ryžausi ir šeštam gimdymui. Tuomet man tebuvo 25-eri. Pamenu, susiruošiau net įkapes. Gydytojai gąsdino, kad taip ir liksiu gulėti amžiams ant gimdyvės stalo. Tačiau pagimdžiau šeštąjį vaiką labai lengvai. Dievo stebuklas.
Tiesa, į daugiavaikes šeimas žiūrima keistai. Daugelis gatvėje šnairuodavo, kai eidavau su būriu mažylių. Daugelis mano, jog visos daugiavaikės šeimos yra asocialios“, – su kokiais sunkumais susidūrė, atvirai kalbėjo Nadežda.
Kad bus sunku, ji suprato besilaukdama pirmosios atžalos. Tai, kad yra nėščia, Nadežda sužinojo itin sudėtingą akimirką: jos vyras tuo metu gulėjo ligoninėje, gydytojai nieko gero nežadėjo.
„Mane informavo, jog vyras miršta. Pamenu, grįžau tą dieną iš ligoninės namo ir ėmiau vemti. Maniau, kad taip pat užsikrėčiau. O, pasirodo, prasidėjo toksikozė dėl užgimusios gyvybės. Vyras blogai jaučiasi, o aš taip džiaugiuosi dėl to, kad laukiuosi. Vėliau, aišku, prasidėjo kova dėl mažylio, nes gydytojai primygtinai liepė darytis abortą, tačiau nepaklusau. Gimė Rasa. O žodis „rasa“ Biblijoje reiškia „palaiminimą“. Tai buvo mūsų šeimos palaiminimas“, – prisipažino moteris.
Vyras pasveiko ir šiemet minės šešiasdešimtmetį.
Vaikai turi žinoti ribas
Po kelerių metų gimė antrasis Nadeždos vaikas – sūnus Andrius. Dar po dvejų metų – dukra Rūta, vėliau – Tomas, Paulius, Darius, Vita ir šešiolikmetė Kamilė. Ką reiškia auginti aštuonis vaikus?
„Nepasakysiu, kad buvo lengva. Sunkiausia, kai vaikai neklauso, kai serga. Koks gero auklėjimo receptas? Jis turi būti nuoseklus. Vaikai turi žinoti ribas. O jas nustato Dievas. Tereikia laikytis Dešimt Dievo įsakymų. Tik dešimt, bet kodėl taip sunku jų laikytis? Įsivaizduokite, jei vairuotume be taisyklių, kas būtų? Vaikams negalima leisti daryti visko, ko jie užsigeidžia. Tad teko kartą kitą pagąsdinti ir rykštele. Juk turėjome keturis pametinukus berniukus“, – patikino Nadežda.
Paklausta, ar jų šeima, kol vaikai buvo maži, turėdavo kokių nelaužomų tradicijų, ji ėmė kalbėti apie vakarienę prie bendro stalo. Anot moters, kiekvienas šeimos narys per dieną sukaupdavo daug emocijų, įspūdžių, kuriais norėdavo pasidalinti.
„Virtuvėje turime kaimišką stalą, prie kurio visi iki šiandienos nori prisėsti. Net ir suaugę. Išsipasakot, pasijuokti“, – tarsi prisiminusi vieną iš tų jaukių vakarų, šyptelėjo moteris.
Didelė šeima – ne tik didelė atsakomybė ir išlaidos, bet kartu tai ir didelis džiaugsmas. Švenčių metu į mažą Nadeždos ir jos vyro butą suguža 25 artimieji. Vos telpa.
„Užaugo labai geri vaikai. Drausmingi. Šeši iš jų jau susituokę, nė vienas negyveno „susimetę“. Laukiame aštunto anūko. Tai – Dievo palaima, o ne mano nuopelnas“, – prisipažino Nadežda.
Mano tėvai turi 42 anūkus, – įspūdingą faktą pateikė Nadežda.
Keturiasdešimtmečio proga jai vaikai surengė didžiausią staigmeną. Dar vieną paruošė, kai tėvai minėjo 25-erių metų santuokos jubiliejų. Grįžusius juos prie namų pasitiko pučiamųjų orkestras, namuose – vaišės. Galiausiai limuzinas nuvežė į viešbutį, kaip tikrų tikriausius jaunavedžius.
„Mano tėvai turi 42 anūkus. 70-mečio proga mamą išsiuntėme trims mėnesiams į JAV. Vestuvių 50-mečio proga padovanojome kelionę į Izraelį. Atsiperka turėti daug vaikų“, – šyptelėjo ji.
Ėmėsi globoti du paauglius
Karkauskai visad svajojo šiluma dalintis ir su beglobiais, likimo nuskriaustais vaikais.
„Kai gimdžiau trečią vaiką, viena mama palatoje paliko savo naujagimį, atsižadėjo. Mąstėme priglausti šią mažylę. Būtume lyg dvynukus auginę. Bet neturėjome tuomet sąlygų – gyvenome bendrabučio kambarėlyje. Prašiau Dievo, jog, jei jis davė ketvirtą vaiką, duotų ir kur gyventi. Taip netikėtai atsirado šis butas – vyras sulaukė savo eilės.
Vėliau, kai turėjome šešis vaikus, nusprendėme šventėms paimti pagloboti vieną vaikutį. Nesusitvarkėme. Mūsų vaikai verkdami prašė jį grąžinti atgal. Juozukas buvo labai aktyvus, mušėsi, viską daužė. Tačiau tas jausmas, noras globoti, niekur nedingo.
Prieš ketverius metus padėjome vienai globojamai šeimoje mergaitei. Pavyko numalšinti jos konfliktą su globėjais. Tuomet susibendravome su vaikų gerovės centro „Pastogė“ vadovais. Vieną dieną jie pasiūlė priglausti du paauglius – brolį ir seserį. Ryžomės.
Mano vyras dirba kalėjimo kapelionu, jam dažnai tenka bendrauti su atstumtais vaikais. Vaikais, kuriems taip niekas ir nenubrėžė ribų, neparodė kelio, nepaaiškino, kad gali būti kitoks gyvenimas. Reikia su jais tik bendrauti, parodyti daug meilės. Tiek daug gerų žmonių Lietuvoje, bet tiek daug jų savo gėrį nukreipia ne ten, kur reikia. Jei turi kažkiek gyvenamojo ploto, turi širdyje šiek tiek meilės – priglausk“, – kaip šeimoje atsirado devintas ir dešimtas vaikas, papasakojo Nadežda.
Kauno miesto savivaldybė globėjams nusprendė šiemet pradėti mokėti algas. Pavadino tai geriausiu darbu. Tačiau globos įvardijamas darbu Nadeždai nelabai patinka: „Negali į globą žiūrėti kaip į darbą. Jei galvosi tik apie pinigus, tau nepavyks. Išsikvėpsi, tikslo nepasieksi. O tikslas – užauginti žmogų iš didžiosios raidės.
Kai nusprendėme priglausti du vaikus, tikrinome su vyru savo širdis. Kad tik jas nemotyvuotų pinigai. Baisu, kad meilė pinigams neužgožtų meilės žmogui. Juk gyvenimas trumpas. Ką tu nusineši su savimi prieš Dievą? Juk turėsi stoti tuščiomis. Tai bent jau gerus darbus nusinešk“, – kaip apsisprendė, paaiškino Nadežda.
Vestuvėms ir mokslams vaikai užsidirbo patys
Moteris prisipažino, jog auginti svetimus – sunkiau nei savus vaikus. Su savomis atžalomis gali būti griežtas, o globotiniai yra daug jautresni.
O koks yra dvylikos šeimos narių biudžetas?
„Būdavo akimirkų, kai dėdavome centą prie cento. Bet Dievas neleido turėti nepritekliaus. Žinoma, nebuvo lengva. Reikėjo vaikams ir vienas kito rūbelius nešioti. Kiek įmanoma dirbi savo rankomis ir Dievas padeda. Mūsų vaikai niekuomet nebuvo reiklūs. Nelaidė priekaištų, kad kažko neturėjo. Tiesa, kartą šeštasis užsigeidė saksofono, o prieš tai gimę penki ir buvo muzikalūs. Galvojome, kokios išlaidos... Bet kai girdi, kad vaikas net maldose prašo to saksofono... Pasiskolinome pinigų ir nupirkome“, – prisiminė Nadežda.
Visi Karkauskų vaikai linkę į menus, kiekvienas jų siekia išsilavinimo. Bet juk išsilavinimo siekis daug kainuoja. Kaip aštuoniems vaikams jį suteikti?
„Jie patys stengiasi užsidirbti mokslams – važiuoja į užsienį akademinių atostogų metu. Patys visi užsidirbo ir vestuvėms. Nekėlėme su vyru nė vienų – nebūtume įstengę“, – sako ji..
Paklausta, ar turi svajonių, moteris prisipažino trokštanti persikelti į namą. Bet tik tam, kad galėtų priglausti daugiau beglobių vaikų. Juk name – daugiau erdvės, o ir meilės širdyje – apstu.
