Žinomo lenkų istoriko Henryko Samsonowicziaus vertinimu, XVIII a. pab. atsirado trys garsūs kūriniai, kilę iš europinės civilizacijos: JAV Nepriklausomybės deklaracija, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje bei Gegužės 3-iosios konstitucija.
Seimas yra paskelbęs 2021-uosius Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir jos integralios dalies – po kelių mėnesių priimto Tarpusavio įžado metais.
Šis iškilus Apšvietos epochos teisės paminklas buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje (po Jungtinių Valstijų konstitucijos).
Nepaisant Konstitucijos svarbos, jos priėmimo diena nacionalinė šventė yra tik Lenkijoje. Kaimynai švenčia ir mini Gegužės 3-iąją nuo pirmųjų Konstitucijos metinių, o Lietuva, 1792-aisiais iškilmingai paminėjusi šią datą Vilniuje, vėliau ją atmetė. Kodėl taip yra?
Karalių rinko pagal kaimynų nurodymus
Trečiosios Gegužės tai polonezas, ponai!
Gaivindamos ausis, džiaugsmu jas girdė stygos,
Jaunimas veržės šokt, ant vietos nenustygo,
O seniams muzika vėl priminė tą datą,
Ir Trečią Gegužės, ir seimą, ir senatą,
Kur šlovino po to per iškilmingą balių
Jau susitaikiusį su liaudimi karalių.
Taip poemoje „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ rašė poetas Adomas Mickevičius.
Konstitucija atsirado siekiant išvengti ATR žlugimo ir to link buvo eita ne vienus metus.
Didžiąją XVIII a. dalį ATR, sudarytą iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės, kamavo karai ir sukilimai. Nusilpusi valstybė prarado Europoje turėtą įtaką, padėtis šalyje buvo nestabili.
Karaliaus valdžia susilpnėjo, itin daug galios turėję bajorai žiūrėjo pirmiausia savo interesų ir mažai rūpinosi valstybės ateitimi.
Kariuomenė buvo maža ir silpna, miestiečiai ir valstiečiai neturėjo beveik jokių teisių. Seimų veiklą nuolat paralyžiuodavo liberum veto – dėl šios teisės bet kuris Seimo narys galėjo blokuoti viso Seimo darbą.
Agresyviai nusiteikusiems kaimynams tokia situacija buvo paranki. Rusija nuolat kišosi į ATR vidaus reikalus, kol 1772 m. inicijavo pirmą ATR padalijimą.
1764 m. net karaliaus rinkimai vyko šalyje esant Rusijos kariuomenei. Stanislovas Augustas Poniatovskis karaliumi buvo išrinktas spaudžiant Rusijos imperatorei Jekaterinai, tačiau vėliau dažnai elgėsi priešingai, nei norėjo Maskva. Būsimasis monarchas prieš tai buvo daug keliavęs po Europą, išmokęs anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, laikėsi Apšvietos epochos idėjų ir matė reformų poreikį.
Karalius ir jo aplinka pradėjo ekonomines, karines ir socialines reformas. 1773-iaisiais įkurta Edukacinė komisija faktiškai tapo pirmąja švietimo ministerija pasaulyje, jai buvo pavaldžios visos ATR mokyklos. Po dvejų metų įkurta Nuolatinė taryba turėjo penkis departamentus – Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, tad funkcionavo tarytum vyriausybė.
Seimas siekė didžiulių reformų
1788-aisiais Varšuvoje darbą pradėjo Ketverių metų seimas – unikalus Lietuvos ir Lenkijos parlamentarizmo pavyzdys. Jis buvo konfederacinis, nutarimus priimdavo balsų dauguma, dirbo visiško politinio suvereniteto sąlygomis.
Seimas vykdė įvairias reformas, kuriomis siekė pertvarkyti valstybės valdymo sistemą. Vienas iš planų buvo parengti miestų įstatymą, kuris suteiktų miestiečiams politines teises. Seimą dar labiau įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucija.
Tąmet Seime buvo sudaryta speciali grupė valstybės valdymo formai pataisyti. 1790 m. Seimo kadencija baigėsi, bet, kad reformų procesas nesibaigtų, nutarta mandatus pratęsti dar dvejiems metams, be to, prisijungė naujai išrinkti žmonės, todėl vėliau jį imta vadinti Didžiuoju seimu. Padvigubėjusį Seimą sudarė 155 senatoriai ir 346 Atstovų rūmų pasiuntiniai.
Konstitucijos iniciatoriai – unitarinės ATR šalininkai (reformatorių blokas) tiek iš Lenkijos, tiek iš LDK pusės, susidarius palankiai tarptautinei padėčiai (dėl karo su Turkija buvo išvesta Rusijos kariuomenė) įgijo valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio paramą ir 1791 m. gegužės 3 d. pavyko priimti Konstituciją.
Anuomet ji vadinta tiesiog Valdymo įstatymu (lenk. Ustawa rządowa), mat apibrėžė naujus valstybės santvarkos organizavimo principus ir apibendrino anksčiau vykdytas reformas.
Grasino nužudyti sūnų
Konstitucijos priėmimas nepraėjo be nesklandumų. Šalininkai siekė kuo greitesnio priėmimo. Iš pradžių autoriai norėjo dokumentą svarstyti gegužės 5 d., kai Varšuvoje nebus opozicijos atstovų. Apie tai sužinojęs Rusijos pasiuntinys Varšuvoje Jakovas Bulgakovas paragino priešininkus grįžti atgal.
Svarstymo data buvo skubiai pakeista. Išvakarėse pusiau slaptame susirinkime šalininkai susipažino su Konstitucijos projektu ir gegužės 3-iąją Seimas jai pritarė. „Už“ balsavo 110 parlamentarų, „prieš“ – 72.
Prieš tai net septynias valandas tęsėsi audringa diskusija. Vienas Seimo narys puolė valdovui po kojomis ir grasino nužudyti savo šešiametį sūnų, kad „šiam netektų gyventi tokioje nelaisvėje, kurią atneš naujoji Konstitucija“.
Į gatves išėjo apie dvidešimt tūkstančių miestiečių, taip pademonstravusių savo pritarimą Konstitucijai, kuri suteikė jiems daugiau teisių.
Sukūrė modernią pilietinę tautą
Nors šis įstatymas keliais mėnesiais aplenkė Prancūzijos konstituciją, radikalumu toli gražu neprilygo prancūzų revoliucijos dokumentams. Tačiau būtent jį reikėtų laikyti riba tarp senosios Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios santvarkos bei moderniųjų laikų.
Iš įvado ir 11 skyrių sudarydame dokumente atsispindėjo tokios XVIII a. politinės idėjos, kaip Jeano Jacques’o Rousseau socialinis kontraktas ir Charles’io de Montesquieu remtas valdžių padalijimo principas. Tiesa, visiškai modernia konstitucija jos laikyti negalima: baudžiava ir luominė santvarka nepanaikinta.
Pirmiausia buvo pakeista santvarka – bajoriškoji federacinė respublika paversta unitarine konstitucine monarchija, atšauktas karalių rinkimas, dėl kurio valstybę buvo apėmusi anarchija, ir paskelbta paveldima monarchija.
Buvo padaryta svarbių socialinių reformų. Miestiečiai, jau ilgą laiką bruzdėję ir reikalavę teisių, pirmąkart gavo teisę turėti atstovus Seime. Kaip ir bajorams, jiems buvo garantuotas asmens neliečiamumas, suteikta teisė eiti administracines ir teisines pareigas, siekti karinių laipsnių. Neliečiamumo teisė buvo suteikta ir žydams.
Taip pat pirmąkart užsiminta, kad valstybė teikia globą valstiečiams santykiuose su dvarininkais (pradedama kištis į dvaro ir valstiečio santykius).
„Visa tai leidžia teigti, kad siekiama stiprinti valstybę, kad formuojama nebe bajorų, o moderni pilietinė tauta, kad kuriama konstitucinės monarchijos santvarka, – yra rašęs istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. – Šia prasme ši Konstitucija lygiavosi į Anglijos prieš 100 m. įvestą santvarką, tik neįformintą rašytinėje konstitucijoje, ir tiesiogiai rėmėsi revoliucine Prancūzijos mintimi: pirmieji Konstitucijos apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją.“
Buvo įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Vykdomąją valdžią gavo karalius ir ministrų taryba, vadinama teisių sargyba.
Konstitucija nustatė, kad įstatymus turi leisti Seimas, sudarytas iš Senato ir Atstovų rūmų, panaikinta liberum veto – bajorų teisė nepritarti Seimo nutarimams ir žlugdyti jo darbą.
Karaliaus postas turėjo tapti paveldimas. Stanislovas Augustas Poniatovskis sūnaus neturėjo, todėl buvo numatyta išimtis, kad kitu karaliumi taps Saksonijos princas Frydrichas Augustas, ATR karaliaus Augusto III anūkas, palaikęs ryšius su ATR ir mokėjęs lenkų kalbą.
Viešpataujančia valstybės religija Konstitucija įtvirtino Romos katalikų. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau drausta pereiti iš katalikybės į kitą tikėjimą.
LDK teises atgavo papildomu dokumentu
Konstitucija įtvirtino unitarinės valstybės modelį ir aiškių nuorodų į Lenkiją bei Lietuvą, kaip atskirus politinius darinius, joje nebuvo, buvo minima tik „lenkų tauta“ ir „lenkų žemės“. Tuo nepatenkinti LDK atstovai dokumentą vis tiek parėmė, nes matė grėsmę valstybės egzistavimui.
Jie nutarė siekti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės valstybėje, statusą įteisinti pokonstituciniais aktais ir savo tikslą pasiekė. Tų pačių metų spalio 20 d. Konstitucija LDK didikų pastangomis buvo papildyta Abiejų tautų tarpusavio įžadu, kuris sulygino LDK ir Lenkijos teises turėti po pusę narių svarbiausiose institucijose.
Kartu buvo pabrėžta, kad respubliką sudaro dvi tautos – „Lenkijos karūna ir Lietuvos didžioji kunigaikštija“. Jei Konstituciją galima laikyti LDK didikų nuolaida lenkams, šį papildymą jau galima laikyti Lenkijos nuolaida Lietuvai.
Konstitucija iškart buvo išversta į lietuvių kalbą – pirmą kartą per visus ATR egzistavimo metus. Iki tol LDK dokumentai buvo slaviški, vėliau – lenkiški.
Beje, tarp dokumentą pasirašiusių bajorų buvo ir žemaičių bajoras Motiejus Biržiška. Jo proanūkis Mykolas vėliau tapo vienu iš Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų.
Karalius perėjo priešininkų pusėn
Nors buvo didžiulio darbo ir karštų diskusijų rezultatas, Konstitucija gyvavo tik pusantrų metų. Dokumentas buvo nepalankus Rusijai, kuri siekė, kad ATR išliktų silpna valstybe jos įtakoje. Ją rėmė ir konservatyvioji ATR diduomenės dalis, bijojusi prarasti savo luomo privilegijas.
Pasak A.Bumblausko, Konstitucijos likimas buvo tragiškas: „Kadangi Konstitucija laidojo senąją Lenkijos ir Lietuvos santvarką, susibūrė tie, prieš kuriuos ji buvo tiesiogiai nukreipta – tai vidinė aristokratinė opozicija ir Rusijos valdovė Jekaterina II.“
Priešininkai suformavo Targovicos konfederaciją – bajorų sąjungą, kurios tikslas buvo likviduoti Konstituciją ir kitas Ketverių metų Seimo reformas. 1792 m. balandį buvo pasirašytas Konfederacijos manifestas, ji kreipėsi į Rusiją pagalbos.
Gegužę ši užpuolė Lenkiją ir Lietuvą. Jų kariuomenė vis dar buvo silpna ir nepatyrusi, tad karą Rusija, remiama Lenkijos konservatyvios diduomenės dalies, laimėjo. Birželį buvo užimtas Vilnius, rugpjūčio pradžioje – Varšuva.
Liepos pabaigoje Stanislovas Augustas Poniatovskis prisijungė prie Targovicos konfederacijos ir Konstitucija nustojo galioti. Ją galutinai tų pačių metų lapkritį panaikino Gardino Seimas. Buvo atkurta iki 1788 m. egzistavusi santvarka. Netrukus po dar dviejų padalijimų ir numalšinto 1794 m. sukilimo prieš Targovicos konfederaciją ATR nustojo egzistuoti.
Konstitucija nereiškė Lietuvos pabaigos
Gegužės 3-iosios Konstitucija yra svarbi ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Europos istorijai. Daugelis istorikų sutinka, kad tai buvo labai progresyvus politinis dokumentas, pirmąkart Europoje įteisinęs idėją, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia turi būti atskirtos.
Konstitucija ir prieš ją vykusios reformos padėjo formuojant naują bajorų kartą, kuriai teko svarbus vaidmuo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose.
Lenkija dokumento priėmimą laiko vienu svarbiausių savo istorijos pasiekimų, Gegužės 3-ioji yra nacionalinė šventė.
Lietuvoje dokumentui skiriamas mažesnis dėmesys. Ilgą laiką jis vertintas neigiamai, nevienareikšmiškai vertinamas iki šiol. Tai lemia XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje įsigalėjęs požiūris, kad Konstitucija buvo naudinga tik Lenkijai ir faktiškai panaikino Lietuvos valstybę kaip juridinį subjektą.
Visgi dabar tarp teisininkų ir istorikų vis dažniau sutinkamas pozityvus – Konstitucijos indėlio į Lietuvos istoriją vertinimas pabrėžiant, jog ji simbolizuoja, kad didelė dalis ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos didikų tuomet mąstė moderniai, norėjo išsaugoti bei modernizuoti valstybę, įtvirtinti pilietines teises ir judėti į priekį.
Nors Konstitucijoje Lietuva nebuvo paminėta, apie jos panaikinimą taip pat nebuvo kalbama, išliko formuluotė „respublikos valstybės“, tad kalbėti apie Lietuvos pabaigą netikslu.
2008 m. Lietuvos Seimas Gegužės 3-iąją įvertino kaip reikšmingą Lietuvai dieną ir įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
