Tačiau balandžio 20-ąją, išgirdusi, kad skęsta jos mylima taksų veislės kalytė Spaika, laiko svarstymams neturėjo. Nedvejodama moteris puolė gelbėti savo augintinės ir vos nenuskendo pati. Jei ne į pagalbą suskubę žmonės, apie šį įvykį galbūt rašytume kaip apie tragediją, nusinešusią trijų vaikų mamos gyvybę.
Tą šeštadienio rytą sukinėdamasi po namus Narbutiškės kaimo gyventoja R.Aleknevičienė net neįtarė, kokių išbandymų jai turi paruošusi ši savaitgalio diena. Kaip įprastai, moteris namuose prižiūrėjo dar nė metų neturintį sūnų. Nuolat žvilgčiojo į kiemą, kur su Spaika žaidė jos aštuonmetė dukrytė Vakarė.
Buvo daugmaž dešimta valanda, kai mergaitė šaukdama įpuolė pro duris. Nelaimė ištiko jos žaidimų draugę. Spaika gaudydama varlę nusivijo ją tvenkinio ledu ir, jam įlūžus, pradėjo skęsti.
Gyvūnus mylinti Renata, nė sekundės nesuabejojusi, metėsi gelbėti šuns. Griebė kopėčias ir nubėgo prie visai šalia namų esančio tvenkinio. Deja, kopėčios buvo per trumpos. Spaika jų nepasiekė, o išplaukti į krantą trukdė lūžinėjantis ledas. Visos skęstančio gyvūno viltys buvo sudėtos į maldaujantį žvilgsnį, kurį nukreipė į savo šeimininkę.
„Jos žvilgsnis buvo toks prašantis. Pamačiau, kaip Spaika paniro, vėl iškilo. Supratau, kad tai jau lemiamos akimirkos. Puoliau į vandenį, užlipau ant kiek tolėliau nuo kranto vis dar tebesančio ledo ir ėmiau šliaužti. Ledui įlūžus, įkritau į vandenį. Iškėliau augintinę iš vandens, ir ji nedelsdama nuskuodė namų link. Dėl savęs nebijojau. Moku plaukti. Buvau įsitikinusi, kad laužydama baigiantį ištirpti ledą pasieksiu krantą. Iš pradžių lyg ir sekėsi, vėliau ledas nebepasidavė. Užsiropšti ant lyties nepavyko. Kiekvienas bandymas sekino jėgas. Supratau, kad geriau įsikibti į kopėčias ir kviestis pagalbos. Paprašiau dukros paskambinti mano tėvams. Neatsiliepė. Kaip tyčia išsikrovė telefono baterija. Vakarė nubėgo į namus kito telefono ir juo apie nelaimę pranešė tolėliau gyvenančiai mano draugei. Keletas minučių, kol ji atbėgo, kol sustabdė keliu važiuojantį automobilį ir paprašė juo važiavusių žmonių pagalbos, virto ilgu laukimu. Buvo labai šalta, rankos nebeturėjo jėgų laikytis kopėčių, bet, pamačiusi pieva atbėgant žmones, supratau, kad pagalba jau čia pat“, – pasakojo R.Aleknevičienė.
Į pagalbą atskubėjęs vyras greitai ištraukė į kopėčias įsikibusią Renatą. Kai į įvykio vietą atvyko policija, skendusioji jau šildėsi savo namuose. Greitoji medicinos pagalba, turėjusi kitą iškvietimą, nebuvo tokia greita, kaip tikimasi nelaimės akimirką, bet atvažiavę medikai elgėsi profesionaliai.
Suteikę pacientei pagalbą, nuraminę sukrėstą mergaitę, jie sulaukė, kol moteris pakankamai sušils, ir išvažiavo tik jos kūno temperatūrai sunormalėjus. R.Aleknevičienė džiaugėsi tarnybos darbuotojų, kurie net vėliau skambino ir domėjosi jos sveikata, dėmesingumu.
Šokas praėjo greitai, kaip greitai įdienojus, lyg jo ir nebuvę, ištirpo ir tvenkinio ledas. Atsigavusi po įvykio, vos jai nekainavusio gyvybės, trijų vaikų mama Renata sakė esanti labai dėkinga ją išgelbėjusiam vyriškiui, kurio net pavardės nepaklausė.
Pasak moters, nėra tokių žodžių, kuriais galėtų atsidėkoti jam ir savo draugei Rasai Paulauskienei, savo dukrytei.
„Išgirdusi apie nelaimę, Rasa iš karto suskubo man padėti. Nesutriko, suorganizavo pagalbon daugiau žmonių. Jei ne ji, man ta diena galėjo būti paskutinė. O juk, puldama gelbėti savo numylėtos kalytės, net nepagalvojau, į kokią pavojingą padėtį pakliūsiu pati“, – neslėpė R. Aleknevičienė.
