– Ar normali praktika išvežti vaikų globos namų auklėtinius dėl netinkamo elgesio, bandymo ar grasinimo žudytis būtent į psichiatrijos ligoninę?
– Sakyčiau, kad nenormali, bet tada iškyla klausimas – ką reikėtų daryti ir kaip elgtis. Iš to, ką aš girdėjau, tikrai galėčiau paantrinti ir papasakoti identiškų istorijų iš ne vienų ir ne dvejų globos namų Lietuvoje. Man tikrai matyti tam tikro elgesio schema.
Man teko ir asmeniškai susidurti su būtent tokiomis konkrečiomis istorijomis, ypač, kai tai liečia paauglius, kai elgiamasi neadekvačiai, atsikalbinėjama, vartojama daug keiksmažodžių, apskritai paauglys elgiasi netinkamai. Ko tada imamasi? Na, kaip aš sakau – vienas, du, trys, policija ir psichiatrinė ligoninė.
Vertinimas priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi. Mano galva, tai, kad paaugliai taip elgiasi, yra jau įsisenėjusios problemos pasekmė, rezultatas.
Iš tikrųjų darbuotojams nežmoniškai sunku padėti tokiam vaikui (kad ir 15–17 metų, bet tai dar yra vaikas). Jis nepaprastai sutraumuotas ir labai įskaudintas.
– Bet padėti vis dėlto reikės, kai tokie vaikai grįš. Ar bus kam su jais individualiai dirbti? Be to, jie grįžta į tą pačią aplinką, kuri privedė prie tokių skaudžių išgyvenimų.
– Šituo konkrečiu atveju negalėčiau komentuoti, nes nežinau, kokia konkreti situacija, bet galiu komentuoti pagal kitus pavyzdžius, kurie labai panašūs į šį. Kaip sakiau, matyti netinkamo elgesio schema, kviečiama policija. Anksčiau ar vėliau tie vaikai grįžta į tuos pačius globos namus arba yra perkeliami į kitus, bet iš principo problema neišsprendžiama tokiu būdu.
Žinoma, tikrai nėra lengva pasakyti, ką reikėtų daryti, bet, kaip ir minėjau, tai nepaprastai įskaudintas ir nuskriaustas vaikas, kuris nebežino, kaip elgtis. Jis elgiasi kuo bjauriau, nes galvoja, kad taip geriau.
– Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos direktorius sako, kad darbuotojai padarė viską, kad vaikai būtų saugūs ir kaltę priskiria sudėtingiems vaikams. Ar tokio pasiteisinimo pakanka?
– Nepakanka, bet, jeigu atsigręžtume į darbuotojus, tai man kyla klausimas, ar tiems darbuotojams, kurie dažnai dirba 50 ar net daugiau metų, kas nors suteikia pastovią psichologinę, emocinę paramą ir pagalbą? Tai nežmoniškai sunkus darbas, reikia turėti auksinę kantrybę, labai gerą širdį, labai daug profesionalių žinių, kad sugebėtum padėti šitaip sutraumuotam vaikui, kad nereikėtų psichiatrinės ligoninės ir policijos.
Su psichiatrine ligonine ir policija, mano galva, mes tik pabloginame situacija. Kaip ir pasakėte, jeigu grįžta ten pat, tai klausimas, ar vaikui pagerės. Dėl psichologų dažnai susiduriame su kita problema, kurią irgi reikia spręsti, – tiems specialistams, kurie dirba vietoje, vaikai kartais nenori atsiskleisti, nes bijo.
– Labai svarbus žodis „bijo“. Galbūt taip ir yra. Ar nereikėtų, kad vaikus auginančios institucijos, kaip ir jūsų, labiau kontroliuotų, kaip sekasi tuose namuose, tiesiog neperspėjus nuvažiuoti, pasižiūrėti, pasikalbėti su tais vaikais? Ar tai atliekama?
– Sakyčiau, kad reikėtų ne labiau kontroliuoti, o labiau padėti. Mūsų organizacijos (ir tai tikrai pasiteisina, aš nesakau, kad viską galima tokiu būdu išspręsti) psichologai atvažiuoja į kai kuriuos globos namus. Jie atvažiuoja ir išvažiuoja, ten pabūna vienai, dviem ar trims konsultacijoms ir po to išvažiuoja. Tai tikrai užtikrina didesnį vaikų pasitikėjimą, nes jie žino, kad tas psichologas negyvena šalia, neišduos jų. Žinoma, psichologai ir neišduoda, bet vaikai tiesiog nepasitiki.
