Romantiškų filmų suformuotą stereotipą, esą gelbėtojų darbas – pilnas kvapą gniaužiančių nuotykių, Lietuvos pajūryje besidarbuojantys specialistai linkę paneigti. Jie sako, kad tai – itin atsakingas darbas, nors pripažįsta, kad ir savotiškos romantikos jame netrūksta.
Apie darbą karštomis vasaros dienomis, kai akimis teko ganyti tūkstančius poilsiautojų ir nuolat priminti, kad tėvai nepamirštų kartu atsivežę ir vaikus, „15min“ kalbėjosi su Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vyriausiuoju specialistu Aleksandru Siakki.
– Iki gelbėtojų darbo sezono pabaigos liko nebe tiek ir daug – kelios savaitės, taigi, kokia jums buvo ši vasara?
– Ji buvo sunki: ir karštis kamavo, ir dienų, kai jūra buvo labai banguota, netrūko. Lengviausias buvo birželis: oras šaltokas ir jūra dar neįšilusi. Tada darbo mes turėjome mažiau. Karštą vasarą daugelis galvoja, kad gelbėtojams tereikia tik skęstančiuosius iš vandenis traukti, o iš tiesų tenka nuveikti nemažai darbų ir krante. Beje, mes, gelbėtojai, pastebime, kad šią vasarą, kaip niekada daug 7–9 metų vaikų savarankiškai atvažiuoja prie jūros. Matyt, tėvai dirba ir nėra kam juos prižiūrėti.
„1“ Tiek žmonių šią vasarą nuskendo Baltijos jūroje Lietuvoje. Iš viso įvairiuose šalies vandens telkiniuose nuskendo 186 žmonės. Dauguma ten, kur nėra jokių maudyklų.
Be to, stebėjomės ir tuo, kad net karščiausiomis dienomis, kai oras įkaisdavo iki 35 laipsnių, poilsiautojai nešdavosi į paplūdimį alkoholio ir gerdavo. Turėjome nemažai vargo su girtaujančiomis kompanijomis, kurias teko iškrapštyti iš paplūdimio ar net kviesti policiją. Pasitaikė ir tokių alkoholio mėgėjų, kuriuos reikėjo gaivinti pačiame paplūdimyje.
– Tad jūs tikriausiai pasakytumėte, kad įprastas šios vasaros vaizdelis: atvažiuoja kompanija su svaigiaisiais gėrimais, o iš paplūdimio išgabenama jau su medikų palyda?
– Tai jau tapo kone kasdienybe. Ir praėjusį sekmadienį, kai buvo itin karšta, į paplūdimį atėjo porelė penkiasdešimtmečių. Moteris buvo itin girta. Teko ją gaivinti, net vandens ant jos pilti, tačiau ši ėmė plūstis, triukšmauti. Bandėme išvesti iš paplūdimio, tačiau ji priešinosi, norėjo miegoti čia pat ant karšto smėlio. Keisčiausia, kad kai kurie poilsiautojai ją palaikė, mums aiškindami: "Leiskit jai likti, ką ji čia padarys“.
– Vaikų globa paplūdimiuose taip pat vis dar gelbėtojų reikalas?
– Teko ieškoti nemažai pasiklydusių vaikų. Arba būdavo ir atvirkščiai – suradę pasimetusį vaiką ieškodavome tėvų. Nuolat girdime priekaištų, kad be reikalo per garsiakalbius primename, jog tėvams būtina prižiūrėti vaikus. Mamos mums sako: „Mes savo vaikus matome“. Bet vieną minutę buvęs visai šalia, antrą vaikas jau gali būti pabėgęs.
– Ar bėgant metams poilsiautojų mentalitetas keičiasi?
– Gelbėtoju dirbu nuo 1993–iųjų ir galiu pasakyti, kad anksčiau būdavo daugiau nekultūringų žmonių. Pastebimas didžiulis skirtumas. Anksčiau vakare, kai tik poilsiautojai išvažiuodavo, paplūdimiai būdavo pilni šiukšlių. Progresas – dabar tokio vaizdo nepamatysi. Dėl rūkymo kitas reikalas – kaip plėšė dūmą poilsiautojai, taip ir toliau tebeplėšia. Tačiau jau matoma tendencija, kad vis daugiau žmonių eina į rūkymo zonas. Gaila, bet I Melnragėje vis dar mėtosi gausybė nuorūkų.
– Kaip nuo 1993–iųjų pasikeitė gelbėtojų techninė bazė?
– Ji labai stipriai praturtėjo. Kai pradėjau dirbti, turėjome tik gelbėjimo ratą, jokių plūdžių. Buvo ir irklinė gelbėjimosi valtis, tačiau plaukti ja į jūrą galėjai tik per štilį. Beje, tada neturėjome nė aprangos – gelbėtojus išskyrė tik raiščiai ant rankų. Dabar kiekvienas turime plūdes, aprangą, yra ir vandens motociklų, keturračių, kateris, pripučiamų valčių. Dar vienas pasikeitimas – anksčiau gelbėtojais ateidavo dirbti įvairaus amžiaus žmonės, retai kas paisydavo, koks jų fizinis pasirengimas. Tačiau ilgainiui priėmimo į darbą sąlygos griežtėjo. Dabar norint dirbti gelbėtoju reikia gerokai pasistengti. Ir sezono metu dažnai rengiame pratybas.
– Regis, iš savo to bokštelio matote viską, ar, pavyzdžiui, pastebite paplūdimiuose besimezgančius meilės romanus?
– Vasaros pradžioje matome, kaip į paplūdimį atvažiuoja atskiros merginų ir vaikinų grupės, o baigiantis vasarai jie ima ir susiporuoja. Tačiau, kai šitiek žmonių – įsidėmėti visų veidus labai sunku.
– Ar buvęs moterų paplūdimys I Melnragėje jau po truputį tampa bendruoju, ar moterys įpročių kol kas nekeičia?
– Senbuvės to paplūdimio niekaip nepalieka. Kartais vyrai sako: Klaipėdoje kur benueisi – vien nuogos moterys. Nori nueiti prie molo – nuogos moterys, eini į kitą pusę – vėl nuogalės, prieini Girulius – ten jau nudistų paplūdimys.
– Ar pavyksta iš paplūdimių išgyvendinti čeburekų ir ledų pardavėjus?
– Jų kaip buvo, taip ir tebėra. Ypač I Melnragėje ir Giruliuose.
– Šią vasarą jums teko važiuoti gelbėti skęstančių poilsiautojų į Karklę. Kaip manote, ar ten reikia gelbėtojų stoties?
– Manau, reikėtų. Bėda ta, kad ši zona priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei, o mes pavaldūs miestui, tačiau periodiškai nuvažiuojame ir ten.
– Ar sulaukiate iš jūros glėbio išgelbėtų žmonių ar jų artimųjų padėkų?
– Iš tiesų padėkų sulaukiame labai retai. Tuo metu, kai ištrauki žmogų, jis būna šoko būsenos. O kad artimieji padėkotų – retas atvejis. Dar rečiau padėkoti sugrįžta patys skendusieji. Dažniau būna nepasitenkinimų, kai neleidžiame maudytis itin banguotoje jūroje. Ima priekaištauti, aiškina, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą.
– Serialas „Gelbėtojai“ pavaizdavo jūsų profesiją kaip itin romantišką, sudarė įspūdį, kad dirbant tokį darbą nuotykiai niekada nesibaigia. Ar lieka vietos romantikai?
– Aišku, lieka! Nors filmai yra filmai. Tačiau yra ir pas mus to veiksmo. Tiesa, sulaukiame ir pastabų, kad gelbėtojai nieko nedirba, tik sėdi, kortomis žaidžia arba deginasi. Poilsiautojai dažnai nemato vidinės mūsų darbo pusės, nežino, kaip viskas yra iš tiesų. Gelbėtojai yra visada pasirengę darbui, juk nežinai, kada nutiks nelaimė. Dažnai mums sako, kad žiūrime ne į jūrą, o į smėlį, į besiilsinčius žmones, tačiau tai darome tik tam, kad užbėgtume nelaimėms už akių: reikia pastebėti, ar link jūros neklysta koks vaikas, ar į vandenį nebrenda alkoholiu besimėgavusi kompanija.
– Kokius įsivaizduojate Klaipėdos ateities paplūdimius?
– Regis, jiems ir dabar nieko netrūksta, tik norėtųsi švaresnio smėlio. Ir, žinoma, reikėtų dar daugiau tualetų.
