„Po ledu dažniausiai atsiduriama, kai nepaisoma atsargumo. Iš žvejų neretai tenka išgirsti, kad jie moka puikiai plaukti, kad liemenės nepasiėmė tik šį kartą, kad, jei įlūš, jiems kaip nors pavyks išsikapstyti. Štai ir pernai teko iš vandens traukti nuskendusį žveją, kuris, pasak jo draugų, tik tąsyk nebuvo pasiėmęs gelbėjimosi liemenės. Tas kartas jam buvo lemtingas.
Iš tiesų, jei lipi ant ledo, ypač vos jam užšalus, bet jo storio nepatikrini, rizikuoji įlūžti. Tiesą sakant, žmonių, kurie bandytų peikena patikrinti ledo storį, dar nesu matęs. Užtat žvejus, kai ledas tik prie kranto užšalęs, jau šiais metais mačiau“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Utenos komandos vyresnysis ugniagesys naras Vitalius Sinica.
Pirmas ledas – apgaulingas
Jis devynerius metus vyksta gelbėti skęstančiųjų ar traukti nuskendusiųjų kūnų. Narų varžybose V.Sinica ne kartą yra pelnęs prizines vietas.
Gelbėtojas neslepia, kad pratybų metu Ugniagesių gelbėtojų mokykloje jam pačiam yra tekę įsitikinti, kad tada, kai sušlampa drabužiai, kai tenka juos vandenyje nusivilkti, tai padaryti nebūna paprasta.
Jo teigimu, tada, kai apima stresas, žmogui atsidūrus vandenyje, gali būti sunku net striukės užtrauktą surasti, jau nekalbant apie batus, kuriuos reikėtų nusiauti.
„Iš tiesų, pirmasis ledas yra labai apgaulingas. Lipti ant jo žmogui galima, kai ledo storis būna apie 8–10 centimetrų, o jei lipa daugiau žmonių, jis turi būti storesnis nei 12 centimetrų. Beje, net ir tada, kai Lietuvoje įsivyrauja 7–10-ies laipsnių šalčiai, ledo storis skirtinguose ežeruose ar tvenkiniuose gali būti nevienodas. Plonesnis ledas dažniausiai būna arčiau kranto, ypač jeigu jame yra įšalusios žolės ar medžių šakos. Taip pat ten, kur įteka upeliai, yra šaltinių“, – vardija V.Sinica.
Pasak jo, tvirtas ledas turi melsvą arba žalsvą atspalvį, o jeigu jis gelsvas ar balkšvas, ant tokio ledo geriau nelipti.
Žvejams būtina liemenė
Užuot bandžius likimą, gelbėtojas visiems pataria pasirūpinti savo saugumu.
Žvejams V.Sinica primena, kad labai svarbu turėti gelbėjimosi liemenę ir smaigus. Ir jie neturėtų gulėti kuprinėje, juos reikėtų pasikabinti taip, kad būtų galima greitai panaudoti: „Jei įlūžus pavyko išsiropšti iš vandens, nereikėtų bandyti atsistoti, geriau yra šliaužti. Beje, sušalus kojoms, gali būti sunku jomis atsispirti, tokiu atveju reikėtų bandyti ledu ridentis kranto link, – pataria gelbėtojas. – O pamačius įlūžusį žmogų, jam sušukite, kad skubate padėti ir skambinkite 112. Nes kartais būna taip, kad neiškvietus pagalbos, puolęs gelbėti skęstančiojo, žmogus pats ima skęsti.“
V.Sinicai yra tekę traukti ne vieną skenduolį. Pasak jo, visada būna skaudu, kai nutrūksta žmogaus gyvenimas, kai netenkama artimųjų.
„Kad išgelbėtum, reikia laiko. Kartais pritrūksta minutės, o kartais net kelių sekundžių... Važiuodami į nelaimės vietą, apsirengiame iš anksto, kad negaištume laiko. Ar rizikuojame? Būna visko. Ir įlūžtame, ir suklupti tenka. Mus gelbsti profesionalumas, vienas kitam padedame. Labai norėtųsi, kad žmonės apie savo saugumą imtų galvoti ne tada, kai atsiduria eketėje...“, – to Vitalius linkėtų visiems, kurie ketina bandyti pasivaikščioti kol kas dar netvirtu ir labai pavojingu ledu.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, šiemet (sausio, vasario ir kovo mėnesiais) gaisrininkų pagalbos ant ledo reikėjo 33 kartus. Gelbėjimo darbų metu jie ištraukė 6 skenduolius ir išgelbėjo 8 gyventojų gyvybes.
