Vienas laukiamiausių pranešėjų – generolas Roméo Dallaire’as – ilgametis Kanados politikas ir karininkas, Kanados ginkluotųjų pajėgų generolas leitenantas. 1993-1994 m. jis tarnavo Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgose Ruandoje, bandydamas sustabdyti genocidą.
Dallaire'as yra Monrealio genocido ir žmogaus teisių studijų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis ir vienas iš projekto „Will to Intervene“ vadovų. Artėjant renginiui Kaune, jis sutiko atsakyti į klausimus, ar karo traumos skiriasi skirtingose šalyse, ko labiausiai reikia žmonėms, grįžusiems iš fronto žiaurumų, ir kaip padėti juos išgelbėti nuo desperacijos.
VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuojama konferencija „Hidden Wounds of War“ yra nemokama, bet būtina registracija.
– Generole, labai malonu, kad sutikote pasidalinti savo žiniomis. Ar ilgai svarstėte dėl dalyvavimo „Hidden Wounds of War“ konferencijoje? Ką norite pabrėžti savo kalboje?
– Klausiate kareivio, kodėl jis nori suteikti paramą kariams ir bendruomenėms, kenčiančioms nuo karo. Aš pats visa tai iškentėjau ir kai matau, kas vyksta Ukrainoje, man tai nėra panašu į filmo žiūrėjimą. Girdžiu vaikų balsus, užuodžiu baisią mirties tvarką, jaučiu žmonių beviltiškumą. Taigi ši konferencija suteikia man galimybę kalbėti apie sužeistuosius, kenčiančius nuo psichikos sveikatos problemų.
Kai gavau kvietimą, iškart sutikau! Absoliučiai. Noriu, kad žmonės labai aiškiai suprastų, jog dabar Ukraina patiria aukų, bet po to jų bus dar daugiau. Tas skubos jausmas išnyks, visas adrenalinas ir baimė nuslūgs, bet liks psichologinės traumos. Jos gali išryškėti per kelias savaites, gali išryškėti per mėnesį. Bet gali būti ir taip, kaip su vienu iš mano karininkų, kuris nusižudė praėjus 15 metų po karo. Būtina visus informuoti, kad pasibaigus karui ateis didesnės problemos.
Politikai ir valdžia gali manyti, kad pasiekėme taiką, ir viskas. Tačiau kariams ir tiems, kurie nukentėjo (armijai ir civiliams), karas nesibaigė. Pavyzdžiui, aš daugelį metų negalėjau eiti į maisto prekių parduotuvę nusipirkti maisto, nes įėjęs į ją ir pajutęs tą nuostabų aromatą tapdavau fiziškai paralyžiuotas. Ir tai turėjo net fizinį poveikį, nes sugrąžino mane į Ruandos turgavietes, kur žmonės mirė gatvėse, mirdami iš bado.
Noriu, kad žmonės labai aiškiai suprastų, jog dabar Ukraina patiria aukų, bet po to jų bus dar daugiau.
Be abejo turime šviesti žmones, kad psichikos sveikatos problemos nėra gėdingos, jos tokios pat garbingos kaip ir fizinės žaizdos.
– Remdamasis savo patirtimi Ruandoje, ar galėtumėte papasakoti, kokie buvo didžiausi iššūkiai ten dirbant, ir palyginti karo veteranus Ruandoje ir Ukrainoje? Ar karo traumos gali būti skirtingos?
– Ruandoje buvo jaučiamas visiškas apleistumas. Ukrainoje kovoji vienas ir moki labai didelę kainą. Ir niekas už tai neatsakingas. Tai yra panašumas su Ruandos situacija (niekas neatėjo už juos kovoti). Bet skirtumas tas, kad Ruandoje kariams niekas nedavė amunicijos, Ukrainoje vis dėlto yra Vakarų parama ginklais.
Kitas dalykas yra jaunų karių dalyvavimas (tiek Ruandoje, tiek Ukrainoje) – labai didelės jaunų žmonių aukos. Taigi, bus kartų problemos – jaunų žmonių, kurie taps suaugusiais, neapykanta. Trečiasis elementas yra humanitarinės problemos mastas. Anksčiau buvome linkę matyti, kaip profesionalios armijos kariauja su profesionaliomis armijomis.
Taip, per Antrąjį pasaulinį karą buvo skriaudžiami civiliai gyventojai, bet tai nebuvo karo principas. O šiandien yra. Dabar civiliai yra karo dalis. Civiliams gyventojams daroma tyčinė žala, jie yra taikinys. Tai tikras genocidas. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuris daugiausia buvo karinis, viskas pasikeitė. Matome, kaip civiliai gyventojai, tautos įtraukiami į karo žiaurumus.
– Ar galėtumėte pasidalyti mintimis apie tai, kaip svarbu spręsti psichikos sveikatos problemas, su kuriomis susiduria veteranai, ypač Rusijos ir Ukrainos karo kontekste?
– Ukraina žvelgiant iš vienos pusės, grįžta prie klasikinio karo, bet žvelgiant iš kitos pusės – ne. Tai panašu į pusiau pilietinį karą, nes jame dalyvauja visi gyventojai. Kai grįžau iš Afrikos ir pats susidūriau su psichologinėmis traumomis, siekiau pakeisti požiūrį į jas. Psichikos problemos buvo labai stigmatizuotos, aš norėjau keisti mąstymą dėl kariškių, kad jie jaustųsi patogiai kalbėdami apie savo problemas.
Psichikos traumų atveju turime imtis tokių pat skubių veiksmų kaip ir fizinių traumų atveju. Gelbėjame gyvybes, spręsdami fizinius negalavimus, bet neturime priemonių, kad tą patį padarytume ir dėl psichikos negalavimų. Jei žmonės negauna paramos, šie sužalojimai laikui bėgant tik blogėja. Tai tarsi vėžys, kuris vis auga žmogaus viduje ir daro poveikį viskam, ką jis veikia, taip pat jo šeimai ir draugams, ir netgi gali pastūmėti į kraštutinumus – pavyzdžiui, savižudybę.
Civiliams gyventojams daroma tyčinė žala, jie yra taikinys. Tai tikras genocidas.
Šios psichologinės žaizdos išlieka visam gyvenimui. Jei negausite terapijos ir vaistų, paramos, meilės šeimoje, visada grįšite prie didžiulių nerimo akimirkų (panašiai kaip žmonės iš Holokausto vis dar neatsikrato tų patirčių).
– Ar iš savo patirties galėtumėte pasakyti, ko labiausiai trūksta karo veteranams: supratimo iš šeimos narių, vaikų ar visgi jiems trūksta karo draugų, neturėjimo su kuo pasidalyti ta pačia patirtimi?
– Ko jiems būtinai reikia – tai galėjimo pasikalbėti ir paaiškinti. Mes sukūrėme veteranams skirtą tarpusavio pagalbos sistemą, kur jie gali pasikalbėti su savais, tą patį patyrusiais. Kad galėtų apie tai, kas nutiko kare, papasakoti savo šeimai, draugams ir kolegoms, jiems reikia vėl viską išgyventi.
Veteranai dažnai sulaukia klausimų: „Kaip buvo kare?“ Ir jiems sunku atsakyti. Kai kas gali mestelti: „O, prisiminimai sugrįžo“. Ne! Tai ne prisiminimai, jie iš esmės grįžo į mūšio lauką. Vaikinas vėl turi viską išgyventi, jis vėl jaučia skausmą. Kai prašote jų paaiškinti, kas buvo kare, jūs prašote jų vėl tai patirti. Todėl kariams labai reikia tarpusavio pagalbos.
Vienintelis būdas, kaip veteranai galėjo atsikratyti streso, – tai gebėjimas kalbėti apie skausmą, kad neišprotėtum.
Šiems žmonėms reikia, kad jie galėtų kam nors paskambinti, susitikti išgerti kavos, pasėdėti ten tris valandas ir neužduoti nė vieno klausimo, nepasakyti nė vieno žodžio. Tiesiog klausytis – juoktis, verkti kartu. Nes tai, ką jis patiria, yra ne tik vidinis, bet ir fizinis skausmas. Su šiomis traumomis kūnas ir protas yra susiję.
Kai grįžau iš Ruandos, per naktį mano kairioji pusė tapo paralyžiuota. Išėjau po pietų, o kitą rytą mano kairysis šonas buvo paralyžiuotas keturis mėnesius. Nežinojau, kas tai buvo. O po to viskas staiga dingo. Kodėl? Nes dingo stresas.
Vienintelis būdas, kaip veteranai galėjo atsikratyti streso, – tai gebėjimas kalbėti apie skausmą, kad neišprotėtum: nesileistum į narkotikus, pornografiją, smurtą prieš savo šeimą. Kad aplinkiniai nekomentuotų, neužduotų kvailų klausimų, neteistų, o išklausytų. Blogiausias dalykas, ką gali padaryti visuomenė, tai ignoruoti karo veteranus, nepripažinti šių žmonių tokiais, kokie jie yra.
Turite leisti jiems pajusti, kad jie nėra vieniši. Nes dažnai jie jausis kalti dėl to, kad vis dar yra gyvi, kai jų draugai žuvo mūšio lauke. Man prireikė 20 metų, kad atsikratyčiau tos kaltės, jog neišgelbėjome visų ruandiečių. Suteikite šiems žmonėms jausmą, kad jie vis dar priklauso šiai visuomenei ir nėra vieniši.
– Bendradarbiavimas yra labai svarbus teikiant visapusišką paramą veteranams. Kokios yra pagrindinės strategijos, skatinančios įvairių suinteresuotųjų šalių, įskaitant vyriausybes, nevyriausybines organizacijas, bendradarbiavimą?
– Turi būti gilus tikėjimas tautos, organizacijų, policijos ir visuomenės lyderyste. Turime pakeisti požiūrį į psichikos traumas, atsikratyti stigmų ir leisti sužalotiems žmonėms naudotis oficialiu gydymu, oficialiomis priemonėmis. Taip pat reiktų sukurti tolerancijos atmosferą ir turėti specialias organizacijas, kurios prižiūrėtų žmones (taip sukurdamos tarpusavio pagalbą). Nes įvyks kai kas baisaus – bus daug savižudybių.
Esame matę paauglių, kurių tėvai kariavo kare, savižudybių. Karo baisumai persiduoda karių šeimoms ir daug paauglių pastūmėja į savižudybę. Manau, matysime, kaip šis siaubingas aspektas Ukrainos atveju irgi stiprės. Vyriausybė turėtų tai suprasti ir padaryti viską, kad to būtų išvengta. Nes psichikos sveikatos problemos gali pakenkti ne tik kariams, bet ir jų šeimoms bei tiems, kurie juos myli.
– Rusijos ir Ukrainos karas sukėlė masinę civilių gyventojų emigraciją ir traumas kariavusiems. Kaip galime pritaikyti reabilitacijos programas, kad jos atitiktų Ukrainos veteranų ir civilių, nukentėjusių nuo šio karo, poreikius?
– Veteranams tikrai reikia profesionalių terapeutų: psichologų, psichiatrų, slaugytojų – žmonių, į kuriuos jie galėtų kreiptis ir gauti kvalifikuotą pagalbą, nejausdami jokios stigmos. Turime padaryti taip, kad jie galėtų eiti ir gauti pagalbą, nes situacija tik blogės. Svarbūs visi veiksmai kuriant kompetencijos tinklą, užtikrinant požiūrio, filosofijos pokyčius psichikos sveikatos klausimais.
O kalbant konkrečiai apie veteranus, reikia žmonių, kurie galėtų kalbėti jų kalba. Turiu omenyje tai, kad jei psichiatras užduoda kvailus klausimus kariškiui, nes jis niekada nėra matęs kariškių, niekada nėra dalyvavęs kare, jis iškart praras veterano pasitikėjimą. Veteranas pas jį nebegrįš, nes toks specialistas nesupranta, kas yra tikroji problema.
Taip pat reikia šviesti psichologus, kurti specialius centrus, kaip mes ir padarėme, į kuriuos terapeutai galėtų ateiti ir užduoti klausimus: „Aš nesuprantu, ką man pasakė veteranas“, ir kad gautų atsakymus. O veteranams reikia visiško socialinio pripažinimo, reikia, kad visuomenės nariai įsisąmonintų, kad visuomenėje yra gyventojų, kurie yra psichiškai sužeisti. Jei valdžia negali gyventojų sąmonėje kurti geros savijautos, naikinti stigmas, puoselėti visiško priėmimo atmosferą – tai didelė problema. Matysime daugybę izoliuotų ir save naikinančių žmonių.
– Kaip galime skatinti atvirumo ir paramos kultūrą karo veteranams?
– Viskas priklauso nuo lyderystės, kaip jau minėjau anksčiau. Kiekvienas turi turėti savo vaidmenį, atsakomybę už sužeistuosius. Kaip skiriamas specialus gydymas tiems, kurie neteko kojų, tą patį reikia daryti ir tiems, kuriuos žiaurumai paveikė psichologiškai, reikia juos stebėti.
Žvelgdami į labai didelius karių savižudybių skaičius čia, Kanadoje, bandėme suprasti, kodėl taip yra? Todėl, kad vyriausybė tiesiog siuntė juos pas psichologus, tiesiog leido gydytojams jais pasirūpinti. Kai taip elgiamasi, žmogus ištraukiamas iš grupės ir atiduodamas į labai struktūruotą organizaciją, kuri stengiasi padėti, bet nemato šių žmonių 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę (pas psichiatrus ir pan.).
Taigi valdžia turi užtikrinti, kad psichologai prižiūrės psichiškai nukentėjusius (kad užtikrintų, jog pagalba bus suteikiama visada ir kad jie tikrai turi saugią vietą toliau dirbti ir gyventi). Tik valdžia gali sukurti tokią atmosferą, ji turi suvokti, kad yra labiausiai atsakinga už sužeistuosius.
– Galiausiai, kas jums teikia vilties dėl mūsų bendrų pastangų sprendžiant veteranų psichikos sveikatos problemas ir kokį vaidmenį įsivaizduojate atskirų asmenų ir organizacijų vaidmenį skatinant teigiamus pokyčius šioje srityje?
– Meilė... Tai iš tiesų galingiausia iš visų mano aprašytų priemonių. Pati fundamentaliausia emocija. Labai svarbu jausti meilę, kuri suteiks energijos ir jėgų gyventi toliau.
