Šį Genocido centro „tęstinį uždavinį“ jis nurodė trečiadienį vykusiame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje.
Genocido centro Paieškų identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas teigė, kad tai yra labai sunkus uždavinys. Anot jo, šiuo metu turimi duomenys leidžia manyti, kad J. Lukšos-Daumanto palaikai gali būti vadinamajame Veiverių Skausmo kalnelyje, Prienų rajone.
Planuoja ieškoti D. Jėčio-Ąžuolio
Pasak R. Zagrecko, kadangi Paieškų identifikavimo skyrius įkurtas kartu su Juozo Vitkaus-Kazimieraičio paieškomis, didžiausias archeologinis įdirbis yra Leipalingyje, Druskininkų savivaldybėje, ir šalia esančiuose Lazdijų, Varėnos rajonuose.
„Šiemet planuojama pirmiausia ieškoti Dominyko Jėčio-Ąžuolio Alytuje. Duomenų yra ir kasinėjimus jau bandyta daryti, jie buvo nesėkmingi, bet skyrių įsteigus peržiūrėta medžiaga ir iškeltos naujos idėjos, kur daryti darbus“, – kalbėjo R. Zagreckas.
Jo teigimu, nemažai duomenų kaupiasi dėl Tauro apygardos vadų palaikų buvimo vietos. Svarstoma, kad jie gali būti užkasti Veiveriuose ar Kazlų Rūdoje. Šiemet taip pat planuojama tęsti darbus vadinamajame Skausmo kalnelyje Veiveriuose, o kasinėjimai Kazlų Rūdoje „priklausys nuo finansų“.
„Nenorime apsiriboti Užnemune, žvilgsnis kreipiamas į Žemaitiją. Ketiname pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su Simonu Sprindžiu ir jo vadovaujama įstaiga (S. Sprindys yra Praeities tyrimų centro direktorius – BNS), tad Žemaitiją bus pasiekti lengviau. Yra taškai ir Šiaurės, ir Rytų Lietuvoje, kur vyks kasinėjimai“, – sakė R. Zagreckas.
Jis pažymėjo, kad archeologinės paieškos formuojamos dviem kryptimis: reaguojant į žmonių prašymus rasti giminaičius ir Genocidų centrui inicijuojant didžiųjų vadų paieškas.
Siūlymai šių metų paieškoms, R. Zagrecko teigimu, suformuoti.
Civiliai gali sudaryti 5–7 proc. žuvusiųjų
Remdamasis apie žuvusius partizanus kaupiamomis duomenų bazėmis R. Zagreckas teigė, kad iš viso laisvės kovose žuvo per 20 tūkst. partizanų, dalį jų sudarė civiliai rėmėjai.
„Mano supratimu, civilių gyventojų skaičius gali siekti 5–7 proc.“, – nurodė ekspertas.
Pasak jo, tai yra pirmiausia pogrindinių organizacijų nariai.
„Dzūkijoje nežinau mokyklos paaugusių vaikų, kur nebūtų buvusi įsteigta pogrindinė organizacija. Jos buvo iššifruojamos, dalis tų moksleivių žuvo ir palaidoti nežinia kur“, – teigė Paieškų identifikavimo skyriaus vadovas.
Negauna telefonų numerių
Kalbėdamas apie komunikaciją su partizanų artimaisiais, R. Zagreckas teigė, kad darbą apsunkina ribota prieiga prie Registrų centro duomenų.
„Vienas padedančių įrankių – bendradarbiavimas su Registrų centru. Jis yra suteikęs prieigą prie informacijos, bet ji nėra pilna. Niekaip nepavyksta įveikti barjero, negauname telefonų numerių. Išsiaiškinę giminaičius, nustatę jų adresus privalome per visą Lietuvą važiuoti ir belstis į duris“, – sakė R. Zagreckas.
Taip pat, anot jo, Genocidų centrui reikia kompiuterinės programos, kuri leistų duomenis palyginti su DNR banke sukaupta partizanų artimųjų informacija.
„Siekiame sukurti situaciją, kad bet kur Lietuvoje rastų palaikų duomenys kompiuterinės programos iškart būtų lyginami su DNR bazės duomenimis. Šios programos kaina yra 50–150 tūkst. eurų. Šios sumos niekaip negauname“, – kalbėjo R. Zagreckas.
Genocido centro vadovo A. Bubnio teigimu, 2021 metų gruodį įsteigtas Paieškų identifikavimo skyrius yra jaunas ir palyginti nedidelis.
„Tai yra problema. Skyriuje šiuo metu dirba penki darbuotojai, žmogiški ir finansiniai resursai nėra dideli, atsižvelgiant į tai, kokie didžiuliai darbai visoje Lietuvoje laukia. Su archeologais, universiteto dėstytojais pavyko per tą laiką Leipalingyje rasti pulkininko Vitkaus Kazimieraičio palaikus, juos identifikuoti. Tai būtų pagrindinis šio jauno skyriaus pasiekimas“, – sakė A. Bubnys.
Laukia didelis darbas
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė konservatorė Paulė Kuzmickienė pabrėžė, kad partizanų palaikų paieška įtraukta į Seimo patvirtintą XX amžiaus laisvės kovų tyrimų ir įamžinimo programos gaires.
„Iš 20 tūkst. Lietuvos partizanų palaikų yra atrasti, identifikuoti ir garbingai palaidoti tik keletas tūkstančių. Laukia didelis darbas, kad būtų ištirta ir pažinta visa Lietuvos laisvės kovų istorija“, – sakė P. Kuzmickienė.
„Tos istorijos fundamentali dalis yra surasti ir palaidoti kiekvieną laisvės kovotoją, ar tai būtų vadas, ar eilinis kovotojas“, – pabrėžė ji.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
