Lietuvos nacionaliniame muziejuje paskaitą apie Gedimino kalno geologinius tyrimus skaitęs fizinių mokslų daktaras teigia, kad pagrindinė nuošliaužų formavosi priežastis yra požeminis vanduo, o kalno saugumą prižiūri keturios skirtingos sistemos.
– Papasakokite, kiek geologinių gręžinių yra atlikta Gedimino kalne.
– Nuolat kalbama apie tai, ar pakanka Gedimino kalne atliktų geologinių tyrimų. Noriu pabrėžti, kad kalnas nuo 1955 iki 2017 metų „išbadytas“ ir ištirtas labiau nei Ignalinos atominė elektrinė. Dabar turimais duomenimis, Gedimino kalno aikštelėje, šlaituose ir papėdėje iš viso yra atlikta 1089 gręžiniai. Deja, 470 gręžinių aprašymai nėra rasti. Gręžinių, kuriais būtų galima remtis, yra 628. O tokių, kurie geologams ir inžinieriams teiktų realią, praktinę informaciją, yra apie 200–300. Pats giliausias gręžinys Gedimino kalne yra 45 metrų, jis iškastas 1955 metais. Dauguma kitų siekia 12–15 metrų, sekliausi – dviejų metrų.
Naujausi gręžiniai, iš viso – penkiolika, Gedimino kalne buvo išgręžti 2017 metais įrenginėjant atraminį polių, prie kurio buvo pritvirtinti grėsmę kėlę rostverkai. Kartu jie suteikė informacijos rengiant šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektą. Jie negilūs, giliausias – 12,3 metro, ir visi jie yra išgręžti Gedimino kalno aikštelėje.
Žinant, kiek tyrimų Gedimino kalne yra atlikta, peršasi sarkastiška išvada, kad kalnas subadytas kaip sūris.
– Ar ši turima archyvinė medžiaga pasitarnavo vykdant paskutinių metų darbus Gedimino kalne?
– Tiesą sakant, net labai. Ypač šiaurės vakarų šlaite, kurio būklė 2016 m. pabaigoje buvo gana grėsminga. Pasisekė, kad šio šlaito tvarkybos darbų plote anksčiau yra atlikti 49 geologiniai gręžiniai, kurių duomenys iš esmės yra nesenstantys.
Atsižvelgus į spaudžiantį laiką ir specialistų nuogąstavimus dėl galimos labai didelės papildomos ardomosios invazijos į tuo metu kritiškai nestabilius kalno šlaitus, ši medžiaga projektą rengiančių ekspertų ir specialistų buvo įvertinta, kartu atlikti papildomi būtini tyrimai. Visa surinkta medžiaga po apibendrinimų ir atliktų skaičiavimų buvo aprobuota kaip tinkama ir galima naudoti rengiant šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektą.
– Geologinių tyrimų kalne padaryta per tūkstantį, ar jų reikėtų daugiau?
– Žinote, kai kur, betvirtinant ir betikrinant, galima pribadyti tiek, kad būtų suardytas pats kalno stuomuo, kuris tikrai yra stabilus. Inžinierius-geologas, geotechnikas doc. dr. Ramutis Bonifacas Mikšys, hidrogeologas dipl. inž. Antanas Marcinonis, konstruktorius prof. habil. dr. Josifas Parasonis pateikė ataskaitą, kurioje nurodė, kad, vertinant geologinius, hidrogeologinius ir kitus parametrus, bet kokie papildomi gręžiniai yra pertekliniai ir būtų reikalingi tik išskirtiniais atvejais. Mano nuomone, geologinių gręžinių yra pakankamai, bet kontroliniai gręžiniai yra galimi, norint patikrinti turimą informaciją.
Būtent dėl abejonių, ar tyrimai nedaro papildomos žalos kalno giluminiams sluoksniams, vykusiame viso kalno kompleksinių tvarkybos darbų projekto parengimo konkurse buvo numatyta sąlyga prieš atliekant tyrimus visų pirma apibendrinti jau turimą medžiagą ir tik tada įvertinti papildomų tyrimų poreikį. Turima medžiaga yra įvairaus pobūdžio: inžinerinė-geologinė, hidrogeologinė, šlaitų ir statinių nuosėdžių ir deformacijų stebėjimo, archeologinė, architektūrinė ir konstrukcinė.
– Kokia yra pagrindinė nuošliaužų atsiradimo ir formavimosi priežastis?
– Pagrindinė priežastis – požeminis vanduo. Nuo seno žinomas šaltinėlis Gedimino kalno rytinėje pusėje, o štai 2018 metais kalno vakariniame šlaite rastas šaltinėlis buvo staigmena. Tad dabar yra du šaltinėliai – istorinis ir naujasis, kurį vadiname „drena“, nes jis yra nudrenuojamas nuo to šlaito.
Gedimino kalne yra ir kitos vandens iškrovos sritys. Per šlaitus ir kalno aikštelę įsigėręs lietaus ar sniego tirpsmo vanduo natūralioje įduboje kaupiasi tarsi dubenyje, nes atsimuša į žemiau esantį nelaidų moreninį sluoksnį. Įdubai prisipildžius vandens, jo perteklius pasišalina iškrovomis per šlaitus. Specialistai žino: vanduo kalno šlaituose išsikrauna ties 116–117 altitude. Čia yra nelaidaus moreninio stogo kraigas (dubens kraštas), todėl persipildęs vanduo išsikrauna šlaituose, įmirko supiltinį gruntą ir jis pradeda šliuožti. Netgi žiūrint į 2017 m. rudens kalno nuotraukas matyti, jog visos nuošliaužos prasidėjo būtent tame pačiame aukštyje – 116–117 altitudėje.
Nuo 2017 metų lapkričio Kazimieras Montsvila pradėjo matuoti, kiek kubų vandens per parą išbėga iš šaltinėlio. Kol kas duomenys rodo, kad vandens išbėga vis mažiau; šaltinėlis senka. Tai džiugina, nes yra mažesnė galimybė nuošliaužoms susidaryti. Tiesa, stebėjimai parodė, kad vanduo šaltinėlyje (ar kituose kalno šlaituose) „išsikrauna“ praėjus maždaug dviem savaitėms po iškritusių kritulių.
– Ką reikėtų atlikti, kad to vandens kalne būtų mažiau?
– Turi būti užtikrintas efektyvus vandens nuo Gedimino kalno nudrenavimas. Tai pagrindinė užduotis. Dažnai statybininkai kovoja su pasekmėmis, reikia kovoti su priežastimis. Jeigu nebus vandens pertekliaus, nebus ir nuoslankų. Tuo tikslu šiuo metu jau yra įgyvendinamas piliakalnio tvarkybos darbų projektas, kuris ir turėtų hidroizoliuoti Gedimino kalno aikštelės plotą, išspręsti kritulių surinkimo bei nuvedimo nuo aikštelės ir šlaitų problemą.
Jeigu nebus vandens pertekliaus, nebus ir nuoslankų.
– Nuoslankų ar nuošliaužų? Kuo viena skiriasi nuo kitos?
– Jeigu yra nuošliauža, tai reiškia, kad šliaužia motininiai, giluminiai sluoksniai kartu su visu luobu, jeigu yra nuoslanka – vadinasi, šliaužia supiltinis gruntas, o stuomuo yra stabilus ir tvirtas.
– Kaip manote, ko galima tikėtis pavasarį?
– Matote, vis dar nežinome, kokia toliau bus žiema. Jeigu laikysis minusinė temperatūra, „užsidės“ ledo sluoksnis, ir vanduo nepateks gilyn, tuomet per šaltinius vanduo drenuosis. Bet jeigu bus dažni atlydžiai, tada smėlingi sluoksniai gali prisisotinti vandens. Kitas dalykas – pavasaris. Situacija bus sudėtinga, jei įšalas išeis lietui tirpdant sniegą. Tačiau jei pavasaris bus sausas – situacija bus paprastesnė.
– Kokios sistemos naudojamos Gedimino kalno stebėjimui?
– Yra keturios sistemos, kurios papildo viena kitą. Grunto judesio davikliai kas valandą siunčia vis naujus rezultatus. Tokių grunto daviklių aplink visą kalną yra 52, paskutiniai penki buvo įrengti neseniai, visi – pietrytiniame šlaite, kuris kelia didžiausią nerimą. Sutvarkytame šiaurės vakarų šlaite šiuo metu įrengti 5 davikliai. Posvyrio davikliai, įrengti ant mūrų ir statinių, stebi pasikeitimus dviem kryptim. Jų yra įrengta 22: ant Gedimino bokšto, Kunigaikščių rūmų, taip pat ant gynybinės sienos. Jei matome grunto poslinkius, tada patikriname, kaip „elgiasi“ mūro statiniai. Jeigu šlaite juda gruntas, tai nereiškia, kad judės ir mūras. Jei juda ir vienas, ir kitas – tuomet problema yra iš tiesų rimta. Kita stebėjimo sistema – pastatų sėdimo. Šiuos duomenis mums teikia 52 vadinamieji reperiai. Iš šių duomenų matyti, kad probleminė vieta yra pietrytinis Aukštutinės pilies rūmų liekanų kampas, nuo 1995 metų fiksuojamas beveik 7 cm sėdimas. Dėl to ir pastato sienose yra atsiradusių plyšių. Ketvirta sistema – gipsinės žymės, vadinamos markės. Jos parodo, ar pastebėtas trūkis atsinaujino ar ne.
– Kiek būtinas yra nuolatinis Gedimino kalno stebėjimas?
– Monitoringas – tai neatidėliotina dabarties ir ateities užduotis. Visos keturios sistemos turi išlikti. Turime matyti, kaip vyksta judesiai, iš tų duomenų galime prognozuoti, kaip kalnas „elgsis“ toliau.