Konferencijos pradžioje gerovės valstybės apibrėžimą ir tipus aptarė VU lektorė ir tyrėja Jekaterina Navickė.
„Gerovės valstybę galima būtų suprasti kaip tam tikrą valstybės įsipareigojimą garantuoti orų gyvenimą kiekvienam piliečiui. Ta garantija suteikiama ne per labdarą, ne atsitiktinai, ar gesinant gaisrus, ar kaip išmaldą, bet kaip socialinę teisę: per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos, būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą“, – nurodė ji, remdamasi monografija „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“
-
G.Nausėda: prezidentūros ir Vyriausybės gerovės valstybės vizija panaši, skiriasi taktikos
-
G.Landsbergis: G.Nausėdos žadama gerovė bus palikta ant „valstietiško“ ledo
-
Justas Mundeikis: Kas yra „Gerovės valstybė“
-
Lietuvoje – kaip Vokietijoje: kodėl G.Nausėda išskyrė konservatyvią gerovės valstybę ir kokia ji?
Lietuvos kokteilis
Gerovės valstybės, anot J.Navickės, skiriasi tuo, kad socialines teises įgyvendina skirtingai: „Matyt, labiausiai išplėtotomis socialinėmis teisėmis, jų įgyvendinimu pasižymi socialdemokratinis modelis, kuris būdingas skandinaviškoms šalims.
Yra liberalusis modelis – Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, kuris labiau deda akcentą į rinką. Gerovės valstybė prisiima reguliuojantį vaidmenį ir įsitraukia tik tuo atveju, jei patiriamas skurdas – tik tiems, kam labiausiai reikia.
Ir konservatyvus-korporatyvinis arba kontinentinis modelis – tarpinis tarp šitų dviejų. Socialinės apsaugos srity daugiausia remiasi socialiniu draudimu.“
Taip pat, kaip pasakojo mokslininkė, egzistuoja Pietų Europos gerovės valstybės tipas, pasižymintis privilegijomis atskiroms grupėms, ir pokomunistinių šalių gerovės valstybės modelis.
Koks Lietuvos gerovės valstybės kokteilis?
„Svarbu, kad nevirstų Molotovo kokteiliu, – pajuokavo mokslininkė. – Mes esame korporatyvinis modelis. Tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu socialinės apsaugos sistema, kitos sistemos didele dalimi buvo nurašomos nuo Vokietijos. [Yra] šiek tiek klientelistinių atmainų: privilegijų pensijų sistemoje, mokestinėje sistemoje. Bet [...] adekvatumas, finansavimas, kuris skiriamas socialinės apsaugos srityje, yra labai ribotas.“
J.Navickė pažymėjo, kad Lietuva socialinei apsaugai išleidžia perpus mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis.
Kodas Konstitucijoje
Liberalo S.Gentvilo manymu, po 15 metų narystės ES Lietuva tinkamai susireguliavo daugelį sričių: finansų sistemą, žemės ūkį, aplinkosaugą, krašto apsaugos gynybą, kažkiek – užsienio apsaugos politiką.
„Bet trijose srityse labai trūksta aiškaus, konkretaus tikslo, kas yra mums sutarimas [...]. Ir tos trys sritys yra socialinė apsauga, švietimas ir sveikata. Tai yra trys banginiai, kuriems išleidžiam daugiausia lėšų biudžete, bet jie mažiausiai reguliuojami per ES ir tarptautines sutartis“, – teigė Seimo narys ir pridūrė, kad atsakomybė susitarti dėl šių sričių vystymosi tenka politikams.
Ir čia liberalas paragino atsispirti į Konstituciją.
„Dabar labai eksploatuojama mintis, kad valstybė pasirūpins už tave tavo gerove. Valstybė duos pinigų per vaiko pinigus – ne pats užsidirbsi, ne pats susikursi. [...]
Konstitucijoje yra užkoduotos tam tikros sritys. Mes esame per Konstituciją savo piliečiams pasakę, kad garantuosime nemokamą bendrąjį išsilavinimą, nemokamą sveikatos apsaugą, nemokamą viešąją tvarką ir daugybę kitų dalykų, kurie savaime sako, kiek pinigų turi būti perskirstoma per mokestinę sistemą, kad garantuotume konstituciškai suteiktas teises“, – teigė jis.
Valstybės pagalba su išimtimis
Į diskusiją įsijungęs konservatorius G.Landsbergis iš pradžių kėlė klausimus, kodėl gerovės valstybė turėtų būti duotybė, ar tikime kažkokiu socialinės teisės idealu, ar valstybė – „paslaugos teikėja“, o vėliau pristatė ištrauką iš 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos.
„19 punktas. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas. Tai vienas pirmųjų valstybės uždavinių, – perskaitė politikas ir tęsė toliau. – Labai įdomus aspektas, dėl to, kad žmonės, tuomet sėdėję bunkeryje, [...] save laikė daug daugiau dešiniaisiais ir netikėjo universalia valstybės globa, globėjiška valstybe. Bet jie suprato, kad tikrąją Konstituciją gali parašyti tik stiprioje valstybėje ir ne bunkeryje. Ir, jų nuomone, gerovės valstybės nesukūrimas, sukūrė silpną valstybę, kurią buvo galima perimti, okupuoti.“
Šiomis dienomis dešinieji, G.Lansdbergio įsitikinimu, turėtų svarstyti apie valstybės tvarumą ir ko reikia, kad jį užtikrintumėm.
„Čia mes atsiliepiame į tą patį partizanišką principą, kad reikalinga valstybės pagalba ten, kur jos negali užtikrinti šeima ir kiti iš Pentagono lėktuvais apšaudytų kampų“, – nurodė Seimo narys. Kalbėdamas apie „Pentagoną“ omeny jis turėjo nevyriausybines organizacijas, socialinius tinklus ir viešąsias organizacijas.
„Turinys neatitinka formos“
Socialdemokratai, anot šios partijos lyderio Gintauto Palucko, kalbėdami apie gerovės valstybę turi pranašumą: „Gerovės valstybės moderni koncepcija yra kilusi kairėje politinio spektro pusėje. Šiandien, kalbėdami apie gerovės valstybę, dešinieji turi išrasti tam tikrą tapatybę.“
Lietuvos Konstitucijoje, anot politiko, užprogramuota „kairiosios gerovės valstybės“ koncepcija.
„Teisinis reguliavimas ir visa struktūra yra klientelistinė, nes gyvulių ūkis, valstybinės pensijos atskirom profesinėms grupėms... Tuo tarpu finansavimas [...] yra absoliučiai neadekvatus. Tai yra turinys neatitinka formos. Čia yra didžiausias, mano galva, iššūkis“, – toliau kalbėjo G.Paluckas.
Jo teigimu, Lietuvai reikia didesnio perskirstymo, „teisingos, ne buhalteriškai kamšančios skyles, mokesčių sistemos pertvarkos“ ir socialinių investicijų ir tam esą nereikia partijų sutarimo – reikia visuomenės paramos.
Pasidžiaugė pasiekimais
Kalbėdamas apie gerovės valstybės sąvoką, „valstietis“ Tomas Tomilinas nesutiko, kad ji nuvalkiota ar devalvuota. Parlamentaro matymu, partijos tiesiog turi skirtingas jos vizijas.
„Tai yra perskirstymas ir jo rezultatai“, – teigė jis, o tuomet nesibodėjo pasigirti, kad „valstiečiams“ atėjus į valdžią pavyko sumažinti santykinį skurdą, padidinti vaiko pinigų išmokas.
„Patikėkit, buvo taikyta įvairių priemonių. Pagrindinė priemonė atitinka kontinentinę idėją – stiprinti šeimą. [...] Visuomenė su tuo sutiko, ji to norėjo, ji tai pateisino“, – kalbėjo jis.
Gerovės valstybės sąvoką į politinės komunikacijos lauką įtraukė prezidento rinkimuose dalyvavęs Gitanas Nausėda. Tapęs šalies vadovu, dabar teigia sąmoningai vengiantis vartoti minėtą terminą, nes jį kartoja ir daugiau politikų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Įvertino G.Nausėdos užsienio politiką: gyrė už vizitus kaimynystėje, pasigedo turinio
