Lapkričio 27-ąją tarp Klaipėdos ir Palangos gyvenanti Vaidota su vyru lankėsi Vilniuje. Grįždami užsuko su reikalais į Kauną. Apie 18 valandą jie važiavo tvarkoma Palemono gatve, kai staiga, apsisukant, jų „Toyota“ pakibo griovyje. Automobilis ėmė traškėti. Pasakodama šią istoriją 15min, moteris juokavo, kad tai, jog Kaunas išties tvarkosi, jie patyrė savo kailiu.
„Kaip tyčia – ėmė spausti šaltukas. Situacija nieko gero nežadėjo: automobilio galas pasimovęs ant aukšto bortelio, ratai prasmegę nepaženklintame griovyje, o ir pati „Toyota“ – didelė ir sunki. Nors eismui netrukdėme – kiti automobiliai galėjo mus apvažiuoti, tačiau užtvėrėme kelią maršrutiniam autobusui.
Prieš akis dar laukė ilgas kelias namo... Bet tuomet įvyko tai. Iš pažiūros gal ir nieko labai rimto, bet visomis prasmėmis labai netikėta! Kol mes blaškėmės, bandydami susisiekti su draudimo bendrove, spec. tarnybomis, iš kažkur atsirado jaunas vyras, atskubėjo į pagalbą ir įmonės apsaugos darbuotojas. Neprašyti! Sekundžių klausimas. Jie abu ėmė ieškoti, kur mūsų transporto priemonės kablys. Tas jaunas, gal 30-ties metų, vyras pasitiesė polietileną, atsigulė po automobiliu. Ne dėl savęs, dėl nepažįstamų žmonių bėdos!“, – nuoširdžiu nepažįstamųjų rūpesčiu ir geranoriškumu stebėjosi Vaidota.
Pamoka pagalbininko sūnui
Nors visi skubėjo po darbų į namus, formavosi spūstis, niekas nepyko, nesignalizavo ir nesiuntė prakeiksmų kelią pastojusiai šeimai. Po nuodugnios apžiūros pagalbininkas konstatavo, kad kablio nėra. Tuomet jaunasis gelbėtojas, panaršęs telefone, netruko surasti automobilio sandaros schemą ir alternatyvą kabliui. Pritvirtinęs turėtą lyną prie savo automobilio, jis į įvykio vietą atsivedė kantriai laukusį mažametį sūnų. Parodęs ir paaiškinęs, kas nutiko, vaiko paprašė palaukti automobilyje.
„Tai nuostabus žmogiškumo pavyzdys, kuris bematant suveikė. Berniukas tapo reikšmingu gelbėjimo operacijos dalyviu! Taip gražu, kad akis ėmė šildyti džiaugsmo ašara“, – prisipažino Vaidota.
Taip gražu, kad akis ėmė šildyti džiaugsmo ašara, – prisipažino Vaidota.
Atėjo autobuso vairuotojo eilė
Tačiau viskas tuo nesibaigė. Netrukus istorija, anot jos pasakotojos, virto tikra kalėdine pasaka. Nors jaunasis pagalbininkas bandė savo automobiliu ištraukti įstrigusią „Toyotą“ iš griovio, lynas trūko. Tuomet vienas po kito ėmė stoti kiti pravažiuojantys automobiliai. Iš jų lipo mieli žmonės ir siūlėsi padėti. Į pagalbą suskubo ir visą nesėkmingą operaciją stebėjęs užblokuoto 39-to maršruto autobuso vairuotojas.
„Jis priėmė stogą raunantį sprendimą. Sumušęs kulnais, akimirkai pradingo autobuse ir staiga pasirodė vėl. Iš paskos, vienas po kito, lyg žirniai, pasipylė vyrai ir jaunuoliai. To organizuoto būrio vadas sušuko: „Einam, vyrai!“. Iš visų jų buvo gal 15. Kas sušoko į duobę, kas laikė automobilį, kad nesvirtų. Žodžiu, jie visi ėmė ir tiesiog rankomis, kol mano vyras spaudė greičio pedalą, iškėlė „Toyotą“ iš griovio per 3 sekundes. Likome išsižioję.
Ūmai mintyse ėmė šokti angelų gospelo choras ir pakvipo Kalėdomis. Netikėta gerumo fiesta Kaune ne tik privertė pamiršti patirtus nuostolius, bet ir visiškai sumaišė jausmus. Tai vyksta Lietuvoje! Mūsų šalis turi ateitį. Ačiū, jums, gerieji žmonės. Pagarba. Jūs ir esate ta „gerovės Lietuva“, apie kurią dažnai dabar kalbama. Visus apkabinu, linkiu gražių artėjančių švenčių ir bumerangu skriejančios sėkmės. Kauniečiai, jūs nerealūs!“, – džiūgavo Vaidota, pratusi su vyru pati spręsti savo problemas.
Visi suveikė kaip vienas
Gelbėjimo operacija, anot pasakotojos, truko apie pusvalandį. Visi dirbo tarsi suprasdami, ką daro, be žodžių, su šypsenomis, nė kiek neburbėdami. Nė vienas nepabijojo dėl nepažįstamųjų susitepti drabužių ar batų. Nors Vaidotos šeima patyrė nuostolių – sulankstytas automobilio dugnas, nulūžęs duslintuvas, Kaune besisvečiavusi pora liko džiugiai nusiteikusi.
„Gražiausia, kad visi suveikė kaip vienas organizmas. Tik mes nežinojom, ką daryti. Ai, susimokėsim už tuos remontus, bet ar visur tokie žmonės? Tokio visuomeniškumo jausmo neteko dar jausti. Toks geras įspūdis dėl Kauno susidarė. Negali juk būti atsitiktinumas? Visi žmonės gal tokie? Gal tai Kauno kultūrinis ypatumas?
O gal man sekasi? Padedu kitiems, gal dėl to? Ši istorija užkrovė teigiamų emocijų, perkratė mintis. Atsirado saugumo jausmas. Žinojimas, kad nesi vienas. Gali būti silpnas kartais, pažeidžiamas, bet kažkas išties ranką, prisiims smūgį, skirtą tau, kai reikės. Jei kiltų ekstremali situacija, jei Lietuvą pultų, žinau, kad savyje mes turime tą solidarumą. Mes, lietuviai, tikrai neprapulsim. Prasidėjo Kalėdos šiemet man šitaip. Gal kiti keliaus per Kauną dabar su kita nuotaika. Darosi šilta gyvenant tokioje visuomenėje“, – liete emocijas liejo Vaidota.
Moteris juokauja, kad anksčiau, kai su šeima svarstydavo apie galimybę persikelti gyventi kitur, minėdavo tik Vilnių. Kaunas nuo šiol turi svarių argumentų.
„Beje, vos spėjau pribėgti ir padėkoti tam pirmajam į pagalbą suskubusiam jaunam vyrui. Pasakiau jo sūnui tokius žodžius: „Tavo tėvelis – tikras šaunuolis. Tu gali didžiuotis juo“. Turėjau trispalvį šaliką – padovanojau tam berniukui. Manau, tai jam įstrigs kaip graži gyvenimiška pamoka“, – vylėsi Vaidota.
