2017 12 27

Gestų kalbos vertėja: pradėjusi dirbti televizijoje susidūriau su tikrais iššūkiais

Gestų kalba – vis dar egzotika girdintiesiems. Gestų kalbos vertėjai tampa tarpininkais tarp gausios kurčiųjų bendruomenės ir likusios visuomenės dalies. Anželika Teresė – viena šių tarpininkų.
Gestų kalba
Gestų kalba / 123rf.com nuotr.

Kurtiesiems sužinoti naujausius įvykius padedanti vertėja darbą LRT TELEVIZIJOJE vadina gyvenimo dovana ir iššūkiu, kurį jai padėjo įveikti viena kurčioji, paraginusi šį išbandymą tiesiog priimti: „Kartais nutinka, kad atsidūrus sudėtingoje situacijoje, norisi tarsi iš jos pradingti, tada jai pasiruošti ir sugrįžus padaryti viską tiesiog puikiai.“ Apie tobulumo siekį, įkvėpimą ir aktyvų mokymąsi – pokalbis su optimizmą spinduliuojančia A.Terese.

– Dirbate teatro mokytoja Kurčiųjų ir neprigirdančiųjų ugdymo centre, dėstote Vilniaus kolegijoje ritmiką ir plastiką, įvadą į kurčiųjų bendruomenę, kuruojate studentų praktiką. Studijuojate kalbotyros magistrantūrą Vilniaus universitete, taip pat esate laisvai samdoma vertėja, su vyru gaminate desertus. Prie visų šių veiklų dar esate itin aktyvi socialinėje erdvėje. Natūralus klausimas – kaip viską spėjate ir neprarandate energijos, o, atrodo, tik dar labiau įsikraunate jos užsiimdama tiek daug veiklų?

– Manau, kad kiekviename žmoguje yra lagaminas su laimės ir optimizmo bagažu, tiesiog reikia išdrįsti tą lagaminą atsidaryti, nes dauguma nori pabandyti ir vieną, ir kitą veiklą, keliauti, išbandyti save, bet atsiranda daug įvairių stereotipų, mes ir patys jų susigalvojame. Reikia iš vidaus pajausti, ko nori, ir tai daryti.

Galbūt radau sėkmės molekulę leisdama sau daryti skirtingus dalykus. Iš pradžių mane daug žmonių, dirbančių ilgą laiką savo srityje, gąsdindavo, kad egzistuoja perdegimo efektas – jei įnirsi į darbą, gresia perdegimas. Tačiau kai sukiesi skirtingose veiklose, visas jas myli ir jose save realizuoji, atsiskleidi vis labiau, nes toks tavo pašaukimas. Kai darai tiek skirtingų veiklų, negali perdegti, nes tai tave pamaitina ir pats pasimaitini tai darydamas.

Kai išdrįsti imtis kone visko, ko tikrai nori, į tuos pačius reiškinius žiūri labai kompleksiškai, matai visas dalis ir iš visų pusių. Būna, ateinu pas studentus, ir pasakoju ne vien metodinę medžiagą, kurią būnu numačiusi, bet ir atkreipiu dėmesį į kiekvieną iš jų kaip žmogų. Kolegijoje dėstau ritmikos ir plastikos discipliną – dirbu su balsu, ugdau, kaip „sušildyti“ balsą visu kūnu, kas vertėjui yra labai svarbu, galiu į tam tikrus klausimus pažiūrėti ir iš psichologinės pusės – kodėl nuolatos kimsta balsas ir pan. Dirbdama skirtingose srityse galiu surinkti skirtingas žinias ir jas pateikti reikalingu metu.

– Viename interviu sakėte, kad darbui su kurčiaisiais lyg nenujausdama ruošėtės, nors specialiai to nedarėte. Plastikos mokėtės vaidindama teatre, muzikalumo – grodama pianinu, aktorystės meno dabar mokote kitus. Atrodo, kad visas veiklas dar iki įsiliejimo į kurčiųjų kultūrą darėte labai nuoširdžiai ir kone idealiai. Toks perfekcionizmas padeda įsikrauti ar visgi idealumo siekis, nuolatinis bandymas padaryti vis tobuliau, vis daugiau, gali sukurti konfliktinę situaciją su savimi pačiu?

– Nedariau visko idealiai – bet tikrai buvau labai nuoširdi ir visoms sritims pilnai atsidavusi. Tai ir įkrauna. Įkrauna vidinis tobulėjimas – kai stengiesi kasdien būti geresniam už vakarykštį save. Jei konkuruoji su kitais – tai kryptis, kuri atves į nepasitenkinimą, irzlumą. Kai sau iškeliame aukštą kartelę bandydami įtikti kažkokiems standartams, tai tikrai labai negerai, nes taip žlugdome save, neatrandame nieko naujo. Tačiau jei darome dėl savęs, tada perfekcionizmas turi vieną pliusą – discipliną.

Mokykloje mokytojai mane įvardydavo kaip žmogų, kuris ne viską daro pagal taisykles, bet randa savų būdų, kaip kompensuoti kokius nors trūkumus. Pavyzdžiui, aš neturiu absoliučios klausos, nors klasėje buvo mokinių, kurie ją turėjo. Kai turi absoliučią klausą, greitai išmoksti kūrinius, o man reikėdavo „zulinti“ kokią valandą, pusantros, kad išmokčiau, o kantrybės neturėjau. Tas tobulumo siekimas mane disciplinavo, leido nesiblaškyti ir atrasti savyje naujų spalvų. Tarkim, man būdingas muzikalumas, o ne tikslumas, techniškumas. Niekada neturėjau plačių rankų, kaip dauguma pianistų, bet kompensavau savo „kibesniu“ charakteriu, kuris leidžia greičiau pastebėti detales.

– Kaip savyje atradote tas savybes? Šeimoje gimė tas ieškojimas, atsigręžimas į save? Ar, kaip dabar madinga, lankotės pas motyvacijos lektorius, skaitote psichologines knygas, užsiimate saviugda?

– Savyje savybes vis atrandu – naujas ir naujai. Atsirasti gebėjimams, tam tikroms savybėms palankios sąlygos buvo nuo pat mažumės: tėvai buvo kantrūs, entuziastingi ir neretai vieninteliai mano kuriamų spektaklių žiūrovai. Jie skatindavo mano pomėgius kurti, piešti, atsakingai vesdavo mane į įvairius norimus būrelius, palaikydavo visuose renginiuose, išgyvendavo visus pasirodymus, nuo mažumos atostogoms užduodavo mintinai mokytis eiles ir noriai jas išklausydavo.

Supratimą apie save ir aplinką labai formavo nedidaktiniai, motyvuojantys pokalbiai su tėvais, seserimi, vėliau – mokytojais, dėstytojais. Mano tėvai – labai apsiskaitę: tėtis mintinai perpasakodavo knygas – tai labai įkvėpė, jis atvėrė man istorijos pasaulį, mama skiepijo meilę poezijai, grožinei literatūrai.

Didelės įtakos turėjo menas – nuo vaikystės piešiau, vėliau ėmiau skambinti fortepijonu. Menas, muzika – kerintis kelias, kuris ugdo tavyje tikrąsias vertybes, skatina analizuoti emocijas, įvykius, ugdo. Supratimą apie save ir aplinką labai formavo nedidaktiniai, motyvuojantys pokalbiai su tėvais, seserimi, vėliau – mokytojais, dėstytojais. Mano tėvai – labai apsiskaitę: tėtis mintinai perpasakodavo knygas – tai labai įkvėpė, jis atvėrė man istorijos pasaulį, mama skiepijo meilę poezijai, grožinei literatūrai. Darbštumas, atkaklumas, vertybės – svarus mano mamos pavyzdys. Meistriškas gebėjimas bendrauti – tėčio. Iš mamos ir tėčio tarpusavio santykių išmokau tikrumo. Greta mokslo, tobulėjau ir labai žemiškai – nuo vaikystės iš tėvų mokiausi žemės amato: sodinti, rinkti derlių, genėti vaismedžius. Darbas su žeme įkvepia harmonijos, savistabos, pilnatvės, natūralaus tempo.

Įkvepiantys mokytojai taip pat labai svarbūs – Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kurią baigiau, buvo labai daug žmonių, leidusių man būti tokiai, kokia esu, o ne pagal kažkokius standartus. Dabar, pasiekusi sąmoningesnį amžių, daugiau domiuosi psichologinėmis knygomis, su vyru Audriumi neseniai baigėme kursus pas lektorių Darių Ražauską, kuris pasakojo, kaip atrasti ir išlaikyti įkvėpimą, kiek daug įtakos tai turi žmogui. Apskritai, visa aplinka turi poveikį savijautai – mūsų mityba, muzika, kurios klausome, kvapai, kurie mus supa, mintys, kurios nusėda, kurias įleidi į save.

Vertingai savianalizei mane įkvepia mano vyras Audrius – jis turi savybių, kuriomis žaviuosi – jų mokausi iš jo. Kartu medituojame, daug keliaujame pėsčiomis – tai atveria neatskleistas silpnybes ir stiprybes. Visos gaunamos žinios, patirtys, gera literatūra, pokalbiai, mokymasis motyvuoja gręžtis į save, ugdytis, būti atviram naujai informacijai ir pokyčiams. Tada kiekvienas iššūkis tampa dovana ir geriausia pamoka.

– Skleidžiate didžiulį nuoširdumą ir optimizmo bangą. Ar pasitaiko atvejų, kad jaučiatės pažeidžiamesnė tarp kitų žmonių, kurie užsideda paniurėlio kaukę? Žmonės, kurie linkę skųstis blogu oru, prastais sprendimais jau ir taip atrodo nuskriausti ir net nebesinori jų dar žeisti.

– Kiekvienas turime savo požiūrį, savaip vertiname tuos pačius dalykus – ir tai yra gerai. Kartais ir labai pozityvus žmogus pabamba ant dar vakar patikusių dalykų. Taip irgi nutinka. Bet svarbu, kiek mūsų požiūriai, aplinkos priėmimas veikia, visų pirma, mus, o vėliau – aplinkinius žmones. Kiekviena mintis turi stiprią energetiką. Svarbu pajausti, ar ši jėga mumyse griauna kažką vertingo, dėl ko norisi keltis anksčiau, gultis vėliau ir dieną įsukti džiazo ritmu, ar kuria laimę, kuri skleidžiasi ir aplinkiniams. Jei atsiduriu tarp niūriau nusiteikusių žmonių, pažeidžiama tikrai nesijaučiu. Jie suteikia man progą pamatyti tame pačiame reiškinyje kitas spalvas, kurių gal net nemačiau. Apskritai, tarp vienų ar kitų žmonių mes atsiduriame ne be reikalo – patys spinduliuojam tam tikrą energiją, kuri juos pritraukia, iš jų gauname vertingas pamokas.

Gyvenime turi būti spalvos. Kai esi nusiminęs, gali atsigauti ir atrasti pusiausvyrą, pavyzdžiui, medituodamas, išeidamas į mišką.

– O kaip jaučiatės, kai atsiduriate LRT, kur verčiate į gestų kalbą žinias? Televizijoje gestų kalbos vertėjas nukeliamas į „kamputį“. Ar tai jūsų perfekcionizmo nesumažina, neįsivarėte komplekso?

Man dėmesio vertėjos amplua nereikia. Svarbiausias tikslas – kad būtų patogu kurtiesiems. Aktyviai dalyvauju ir stebiu lietuvių gestų kalbos vertėjų grupę, kurioje yra beveik visi kurtieji, besinaudojantys žiniasklaidos priemonėmis.

– Man dėmesio vertėjos amplua nereikia. Svarbiausias tikslas – kad būtų patogu kurtiesiems. Aktyviai dalyvauju ir stebiu lietuvių gestų kalbos vertėjų grupę, kurioje yra beveik visi kurtieji, besinaudojantys žiniasklaidos priemonėmis. Jie dažnai pakomentuoja, kad tame „kamputyje“ nesimato vertėjo. Ypač sudėtinga tada, kai norima įvardyti konkretaus asmens pavardę ir ji rodoma pirštų abėcėle – tuomet kurčiasis tiesiog fiziškai neįžiūri, ką sako vertėjas.

Teko matyti, kaip žinios verčiamos į gestų kalbą ir net vedamos kurčiųjų užsienyje – ten viskas šiek tiek kitaip. Užsienyje laidos su gestų kalbos vertimu rodomos taip: pirmame plane yra aiškiai matomas vertėjas, o laidos ekranas yra greta ir šiek tiek pakreiptas, kaip buvo pernai per „Euroviziją“.

Mano vizija – kad ateityje televizijoje bent 5 ar 10 minučių trukmės o vėliau vis ilgiaulaidą vestų kurčiasis, visą dieną dirbęs kartu su naujienų tarnyba. Kai geriau įsigilini į žinias, tada ir ištransliuoti gali geriau.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdama gestų kalbos vertėja televizijoje? Kuo LRT žinių vertimas skiriasi nuo vertimo, pavyzdžiui, renginiuose?

– Visų pirma, tai yra tiesioginis eteris. Antras dalykas – tai kitokia kalba, nei esi įpratęs versti. Televizijoje, kur apie pusvalandį verti tekstus apie politiką – yra tikras iššūkis, ypač atėjus iš vertimų, vykusių, pavyzdžiui, kurčiųjų, pradinėms klasėms ar darželinukams. Kai pradėjau dirbti televizijoje, politika domėjausi labai mažai – tiek, kiek to reikalaudavo mano pilietiškumo jausmas. O verčiant turi žinoti smulkiausias detales, visus paskutinių naujienų papildymus, pakitimus.

Pati pradžia buvo sudėtinga ir dėl tam tikrų niuansų – nėra pakankamai pačios gestų kalbos vertimų, kalba dar neturi didelio prestižo. Darbo televizijoje pradžioje didžiausias iššūkis buvo prasidėjus žinioms sekti suflerį ir išsyk versti. Negalėjau tiesiog išklausyti žinių, man reikėjo ištransliuoti informaciją gestų kalba. Labai gretai radome tam sprendimą – atsirado spausdintas žinių variantas, kurį perskaitau iki eterio ir pasirengiu.

Darbo LRT pradžioje bijojau prieš kiekvieną eterį, nes tai – didelė atsakomybė, noriu perteikti viską kuo tiksliau, nes kiekvienas reporterio teksto sakinys sudėliotas pragmatiškai. Mano tikslas – sudėlioti akcentus tose pačiose vietose.

Mane labai įkvėpė vienos kurčiosios – Linos Kankevičiūtės žodžiai, papasakojus apie savo baimes. Ji man sako: tiesiog atsiraitoji rankoves ir varai – verti (šypsosi). Tada supratau: tai man yra iššūkis, gyvenimo dovana, turiu kažko išmokti čia ir dabar. Kartais nutinka, kad atsidūrus sudėtingoje situacijoje, norisi tarsi iš jos pradingti, tada jai pasiruošti ir sugrįžus padaryti viską tiesiog puikiai. Tiesiogiai verčiant žinias televizijoje, čia ir dabar turi pasitelkti visus savo resursus, visus gebėjimus, ir perteikti informaciją kaip tik gali geriausiai. Užtat, kai priėmiau kurčiosios patarimą, nuo to laiko pradėjo sektis daug geriau.

– Kurčiųjų ir neprigirdančiųjų ugdymo centre mokote vaikus teatro kalbos. Verčiate lietuvių muzikos kūrinius į gestų kalbą, filmuojate ir viešinate, kad kurtieji galėtų išgirsti dainas. Sakoma, kad kol mokai kitus, pats intensyviai mokaisi, atrandi savyje vis ką nors naujo. Ko jus pačią išmokė kitų žmonių mokymas?

– Kuo jaunesni tavo mokiniai, tuo stipresnė jų skleidžiama energetika, nes jie jaučia visą pasaulį po savo kojomis. Stengiuosi neatsilikti nuo jų. Įsigilinimas į juos ugdo empatijos jausmą, atvirumą, leidžia kilti iki jų. Džiaugiuosi, kad kurčius ir neprigirdinčius vaikus mokau būtent aktorystės, scenos judesio meno – tam nereikia griežtų planų su baigiamaisiais testais, neruošiu jų brandos egzaminams, nemanau, kad būtent šiuo atveju turiu tokią kompetenciją – o galiu su jais žaisti teatrą, kurti dainų vertimus į gestų kalbą.

Dirbama su jais ketvirtus metus pastebiu, kad naujai atėję mokiniai yra uždari, o mano mokymas jiems – lyg terapija. Buvo mokinių, kurie įjungus kamerą labai susikausto, pradeda drebėti. Tačiau jie vis grįždavo į pamokas, tai man – įvertinimas. Per laiką teatro pamokos padėjo mokiniams įveikti kompleksus. Tačiau tai kartu ir pamokos man pačiai – galiu mokytis ir parodyti, kad ne viską žinau, tai padeda sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį. Tampi atviras idėjoms, pasiūlymams, parodai, kad nežinai, ir maloniai priimi pasiūlymus. Tokiose pamokose kiekvienas gali atrasti, svarbu nepabijoti atsiverti ir priimti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis