Kariškiai tęsia darbą kovodami ir modeliuodami situaciją frontuose, civiliai atidžiai stebi ir pagal galimybes stengiasi padėti uniformuotiems saviškiams bei toje pragaro mėsmalėje išgyventi patys.
Remiančiųjų užsienio šalių politikai kurpia pareiškimus, memorandumus ir deleguoja užduotis saviems kariškiams, kurie dėlioja savo šalių gynybos planus, inventorizuoja ginkluotės sandėlius, dėlioja logistiką ir siunčia paramą kariaujančiai Ukrainai.
Visgi kiekvieno karo „geroji“ savybė yra ta, kad jis anksčiau ar vėliau baigiasi – tuomet darbo vėl imasi politikai planuodami pokarinį gyvenimą, kartais – braižydami naujas valstybių sienas.
Senovės Romos istorikas Titas Livijus, gyvenęs erų sandūroje (gimė 59-aisiais metais prieš mūsų erą, mirė 17-aisiais metais po Kristaus - jums patogesnį skaičiavimą pasirinkite patys), savo devintojoje knygoje aprašė pirmąjį „alternatyviosios istorijos“ scenarijų, svarstydamas, kas būtų nutikę, jeigu Aleksandras Makedonietis būtų bandęs pulti Romą.
Pabandykime pamodeliuoti situacijas, visai artimos ateities scenarijus, kaip atrodys mūsų didžioji kaimynė karui pasibaigus, jeigu...ji apskritai išliks „didžioji“.
Pirmasis scenarijus: niekas nesikeičia – V.Putino režimas išlieka
Skirtingi Vakarų šalių politikos apžvalgininkai bei ekspertai bene vieningu balsu teigia, kad karo pralaimėjimas Vladimiru Putinui reikštų neišvengiamą valdymo pabaigą. Jam to neatleistų nei šalies žmonės, nei konkuruojantys tarpusavyje dėl galios ir įtakos skirtingų klanų atstovai.
Istorija tarsi patvirtina šią tendenciją – pasibaigus Rusijai nesėkmingam karui su Japonija 1905-aisiais kilo visuotinis nepasitenkinimas caro valdžia, o vos po 12-os metų, pralaimėjimai Pirmojo pasaulinio karo frontuose galiausiai baigėsi Spalio revoliucija, pilietiniu karu ir šalies valdymo formos kardinaliu pasikeitimu.
Visgi pagrįstai keliamas klausimas – o koks apskritai buvo ar yra dabartinės Maskvos „specialiosios operacijos tikslas“ Ukrainoje?
Atsakymas į ši klausimą pačioje Rusijoje tariamas su tam tikra dvejone. „Denacifikacija“? „Demilitarizacija“? Kaip ten bebūtų, panašu, kad toje šalyje televizorius vis dar laimi prieš šaldytuvą – propagandos smegenų plovimo galia yra sunkiau suvokiama vakarietiškam mąstymui. Tad praktiškai bet kokia karo baigtis, išskyrus galbūt Krymo praradimą, vietinei auditorijai gali būti pateikta kaip „specialiosios operacijos tikslų pasiekimas“.
„Ukrainoje sunaikinome tūkstančius kovingiausių nacistinių kareivų ir pažangiausius jų ginklus, o infrastruktūros pažeidimai šią fašistinę šalį nustūmė į akmens amžių – motinai Rusijai grėsmės nebėra!“ – panašus šūkis, lydimas propagandos lavinos visomis žiniasklaidos priemonėmis, kartu su ekonominiais „saldainiukais“ galėtų užčiaupti kritikų burnas.
Ar tiktų toks scenarijus visam likusiam pasauliui? Jokiais būdais ne.
