2014-ųjų kovas – 2022-ųjų kovas: simboliškai įrėmintas aštuonerių metų laikotarpis tarp dviejų tos pačios valstybės agresijų savo kaimynės atžvilgiu.
Šiuo laikotarpiu Lietuva atliko daugybę darbų šalies gynybos srityje. 2014-ųjų Lietuvos kariuomenė – blankus šešėlis to, ką mes turime dabar, ir tuo galime pasidžiaugti, tačiau begalinis džiugesys, o ne silpnųjų vietų bei neatliktų darbų analizė – tiesus kelias į pralaimėjimą mūšio lauke ir valstybės krachą karo metu.
Žemiau pateiksiu keletą retorinių klausimų ir minčių nepretenduodamas nei į absoliučios tiesos, greitų sprendimų paiešką, nei kaltindamas konkrečias institucijas – lai bus tai tiesiog penas pamąstymui.
Pirmiausia, apie šalies piliečių mobilizaciją.
Skirtinguose regionuose Ukrainoje į teritorinės gynybos dalinius žmonės priimami skirtingai – vienur laukiami tik kovinės ar bent karinės patirties turintys vyrai, kitur darbų ir pareigų randama beveik visiems norintiems.
Lietuva taip pat sparčiai augina savo rezervo karių resursus – ypač grąžinus privalomąjį šaukimą kariuomenėn, tačiau apie mobilizaciją paprastai tylima.
