2018 metų rugsėjį skelbiant apie sprendimą kandidatuoti į prezidentus, G.Nausėdai už nugaros stovėjo ne vienas žinomas žmogus.
Tarp jų – verslininkas Ilja Laursas, ekonomistas Teodoras Medaiskis, politologas Mindaugas Jurkynas, žurnalistas Vytaras Radzevičius, dabar parlamentaras Linas Slušnys.
15min pakalbino kelis jų apie tai, kaip, jų akimis, atrodo antrus metus sukakusi G.Nausėdos kadencija.
Palinkėjimas – vienyti lietuvius
Paklaustas, kaip vertina dvejus G.Nausėdos kadencijos metus, V.Radzevičius sako, kad iš esmės gerai.
„Pradžioje būta politinės patirties trūkumo, greito reagavimo stygius ar tiesiog „dingimų“ kilus tam tikroms situacijoms, bet palaipsniui veikla buvo sustyguota. Būta ir komandos nepatyrimo. Bet reikia įvertinti, kad G.Nausėda iki prezidentūros nebuvo politikas, o ateiti į ją išties prilygsta posakiui kaip nuogam šokti į dilgėles“, – teigė V.Radzevičius.
Pastaruoju metu G.Nausėda sulaukia nemažai nevienareikšmių vertinimų. Tarkime, dėl paramos Didžiojo šeimos gynimo maršo dalyviams.
„Vertinti, aptarti, reikšti nuomonę yra laisvos demokratinės visuomenės teisė. Kita vertus, socialinių tinklų pasaulyje tie vertinimai dažnai prilygsta pasisėdėjimui burbulinėse voniose. Nereiktų į tai kreipti pernelyg didelio dėmesio, nes burbuliavimo daug, o prasmės mažoka. Būtent su tuo siečiau ir paramą Didžiojo šeimos gynimo maršo dalyviams.
Man nelabai suvokiama, ką bendro su tradicinėmis šeimomis turi Viktoras Uspaskichas, Petras Gražulis ar Ramūnas Karbauskis? Be to, šiame kontekste žmogaus teisių klausimai paskęsta abipusėje priešpriešoje, kurią daugybę metų radikaliais pasisakymais ir elgesiu provokavo, pavadinkim, tradicionalistai ir netradicionalistai. Stoti į vieną pusę – abejonių keliantis pasirinkimas. Čia reiktų vienijimo ir sutarimo ieškojimo“, – mano V.Radzevičius.
Vienas svarbiausių G.Nausėdos rinkimų pažadų ir programinių nuostatų – gerovės valstybės vizija. Žurnalistas sako pozityviai žiūrintis į idėją.
Tarkim, pagal statybų Lietuvoje bumą jis mato, kad vyksta didelis proveržis vakarietiško gyvenimo lygio link.
„Mes arti to. Ir įvertinus, kiek padaryta ir kokiu greičiu mes judame – vizija visiškai reali. Nepaisant kylančių grėsmių iš išorės. Nepamirškime, kad dar pergyvenome pandemiją, dabar turime pabėgėlių krizę – tačiau, manau, sėkmingai judame pirmyn ir manau, artėjame prie gerovės valstybės. Ir matau tą ne tik iš Vilniaus bokštų – didesnę dalį laiko gyvenu kaime, matau situaciją ir čia“, – pabrėžė V.Radzevičius.
Jeigu matant dabartinį paveikslą – t.y. šiuos dvejus G.Nausėdos darbo metus, reikėtų jungtis prie jo palaikytojų komandos, ar jis prisidėtų?
Pasak V.Radzevičiaus, jis ir tada žiūrėjo, ir dabar žiūrėtų į kontekstą. Kas dar kandidatuoja, kokia padėtis šalyje, kokia programa ir reputacija. Esą tik tada galėtų atsakyti šį klausimą.
Paklaustas apie patarimą prezidentui, lūkesčius dėl tolimesnių jo darbų, V.Radzevičius nurodo:
„Vienyti lietuvius. Mes iš tikrųjų stiprūs tik vieningi. Ir storesnės odos. Jos dar prireiks.“
Prarado vienytojo vardą
Rinkimų kampanijos metu G.Nausėdą rėmęs, o vėliau su konservatoriais į Seimą patekęs psichiatras L.Slušnys 15min sakė, kad per šiuos dvejus prezidento kadencijos metus pastebėjęs ir gerų, ir ne tokių gerų dalykų.
„Solidžiai atrodo, prezidentinę poziciją bando laikyti (…) Gerai tai, kad bandė komunikuoti sutarimą, bandė išlaikyti dimensiją, kad tai yra viena Lietuva“, – gerus dalykus vardijo buvęs prezidento bendražygis.
Tačiau čia pat paminėjo, kad antruosius metus galima būtų pavadinti „šoniniu slydimu, kai kur jau ir vartant stulpelius“.
Minėtasis „šoninis slydimas“, L.Slušnio vertinimu, prasidėjo nuo karantino, tačiau parlamentaras pabrėžė, kad prezidento veikla buvo apribota – prezidentas mažai teturi galių priimti sprendimus, susijusius su pandemijos valdymu, nes tai – ne jo laukas.
L.Slušniui kliūva ir tai, kad G.Nausėda nemoka išreikšti konkrečios pozicijos ir traukiasi į kraštutinę dešinę, kur, parlamentaro žodžiais, vienybe nekvepia.
„Turėjo būti vienytojas, tačiau antrieji metai pradėjo rodyti kitą vaizdą – ryškėja kraštutinė pozicija, net kai kur peržengianti ir žmogaus teises. Man atrodo, kad neturėtų taip būti iš prezidento pusės, jis tarptautiniu mastu turėtų būti etalonas kalbant apie žmogaus teises ir kitus dalykus“, – pabrėžė jis.
L.Slušnio vertinimu, G.Nausėda tarsi „išsigandęs rėkimo“ pasirinko triukšmingąją visuomenės dalį.
„Kai tą daro Turkijos, Vengrijos prezidentai – viskas gerai, jie tai deklaravo eidami į rinkimus. G.Nausėda į rinkimus ėjo kaip taikdarys ir vienytojas. Tačiau dabar atrodo, kad vienytojo vardą jis tiesiog prarado ir, manau, kad prarado ilgam“, – pabrėžė pašnekovas.
Į ateitį L.Slušnys teigė žiūrintis ramiai – jokių dramų neįvyks ir valstybė negrius.
„Parlamentarai turi daugiau galimybių padaryti žalos, nei Lietuvos prezidentas“ – pridūrė jis.
Kalbėdamas apie G.Nausėdos deklaruojamą Gerovės valstybės viziją L.Slušnys teigė, jog jam visada buvo aišku, kas ta Gerovės valstybė.
„Gerovės valstybė yra labiau socialinė-ekonominė sfera, kuriai prezidentas turi itin mažą galią, bet jis gali nubrėžti kryptį (…) Ją būtų galima brėžti, jei būtų aiškiai išdėstyta vizija, kad po žodžiais „gerovės valstybė“ būtų atsiradęs aiškus planas, ką reikėtų daryti. Kad galėčiau jį perskaityti ne tik kaip pilietis, bet dabar jau ir kaip parlamento narys“, – kalbėjo jis, pabrėžęs, kad plano nėra, todėl visa idėja persikėlusi į filosofinę dimensiją.
„Suvoki, kad tai yra ėjimas Vokietijos link, bet kaip tą pasiekti, kokių reikia žingsnių, kad tai padarytum... Staiga pamatai, kad pats tą turi daryti“, – kalbėjo Seimo narys.
O jei būtų galimybė grįžti laiku – ar L.Slušnys bestotų į G.Nausėdos palaikytojų gretas?
„Jei žinočiau tai, ką žinau dabar, aš tikrai prie G.Nausėdos komandos nesijungčiau, nes aš nesu kraštutinis... Žmonės, kurie organizuoja šeimų maršą, kai kada daro ir neteisėtus dalykus, reikalauja neteisėtų dalykų, aš jiems visiškai nepritariu.
Būdamas dabar jau ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu ir matydamas, kaip atrodo paties prezidento G.Nausėdos prezidentavimas, aš, ko gero, iškart sakyčiau „ne“, – patikino L.Slušnys.
Kitokiu, nei buvo, netapo
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jeano Monnet profesorius M.Jurkynas sakė, kad prieš gerus dvejus metus neatlygintinai konsultavo būsimą prezidentą užsienio politikos klausimais.
Anot politologo, politiškai jie su G.Nausėda ir prezidentūra nėra susiję.
„Tai kaip politikos mokslininkas galiu vertinti visus politinius veikėjus remdamasis tam tikrais kriterijais ir atsiribodamas nuo simpatijų ar antipatijų“, – pabrėžė jis.
Atsakydamas į klausimą, kaip vertinti dvejus G.Nausėdos kadencijos metus, M.Jurkynas teigė, kad vertinti reikėtų pagal tai, kokie yra iškelti tikslai, bei kaip jų buvo siekiama, koks buvo politinis prezidento veiksmas ir nuoseklumas.
Jis nemato didelių nuokrypių nuo prezidento veiklos ir to, ką jis kalbėjo dar būdamas kandidatu rinkimų kampanijos metu.
„Tai yra jis išliko tokiu, sakyčiau, centristinių pažiūrų, nors daug kas jam bando klijuoti socialiai konservatyvius aspektus. Tai tikrai ne, nes jeigu mes žiūrėsime į kairės dešinės dimensiją, tai yra du aspektai – ekonominis ir vadinamas socialinis arba kultūrinis.
Ekonomine prasme, manau, kad prezidentas išliko centro kairėje, nes jis visada akcentavo gerovės valstybę – valstybę, kuri teikia gerovę, socialinį teisingumą, didesnį mokesčių perskirstymą per biudžetą – ką jis darė pirmais metais biudžeto tvirtinimo metu norėdamas didesnio mokesčių perskirstymo, sprendžiant labiausiai skurstančių problemą. (...)
Ir ką jis minėjo savo antrame metiniame pranešime Seime – tai rodo, kad prezidentas iš tiesų yra centro kairėje pozicijoje ir nori, kad valstybė būtų aktyvesnė spręsdama įvairius socialinio neteisingumo, socialinės nelygybės klausimus, kad nebūtų socialinės atskirties ir panašiai“, – mano M.Jurkynas.
Socialiniais-kultūriniais klausimais, VDU Jeano Monnet profesoriaus nuomone, G.Nausėda yra daugiau centro pozicijoje, gal vos vos į dešinę. Tačiau esą tikrai nei radikalas, nei nacionalistas.
„Aš manau, kad jis kaip tik stengiasi subalansuoti pagal Lietuvos įstatyminę bazę ir tuos jautresnius klausimus, kuriuos akcentuoja tam tikros politinės jėgos, kaip Laisvės partija. Tarkim, jei mes kalbėsime apie partnerystę.
Jis bando rasti subalansuotą požiūrį tikrai nepuldamas nei į vieną, nei į kitą kraštutinumą. Tai vėlgi sakyti, kad jis čia kažką pakeitė ar tapo kažkoks kitoks nei rinkimų kampanijos metu kalbėjo, negalima, aš nematau jokių nuokrypių“, – kalbėjo M.Jurkynas.
Kitas dalykas, jo teigimu, kad G.Nausėda neturi jokios politinės jėgos, kaip, pavyzdžiui, koks Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Neturi politinės atramos jokioje partijoje. Todėl, anot politologo, jis yra šalia partinės politikos.
Neturint atramos, prezidentui tenka ieškoti pritarimo, bandyti ieškoti sąjungininkų įvairiais jam svarbiais klausimais.
„Dar galima pasakyti, kad prezidentas yra kaip silpnesnioji vykdomoji valdžia, lyginant su Vyriausybe ir jos santykiu su Seimu, kur yra dauguma, remianti vyriausybinę koaliciją.
Aš sakyčiau, gal į prezidento rinkimus pas mus yra sudėti pernelyg nepamatuoti lūkesčiai. Kartais galvojame, kad ištrauks stebuklingą priemonę ir išspręs problemas. To tikrai nėra, nes prezidento siūlymai gali būti nuskandinti Vyriausybėje ar Seime ir nepatekti į svarstomų klausimų sąrašą, gali būti vetuojami, atmetami veto ir panašiai. Tai tokiu atveju prezidentui yra sunku įgyvendinti tai, kai jis neturi atramos“, – sakė VDU Jeano Monnet profesorius.
Prezidento siūlymai gali būti nuskandinti Vyriausybėje ar Seime ir nepatekti į svarstomų klausimų sąrašą.
Kita vertus, komentavo M.Jurkynas, G.Nausėda bando įgyvendinti tai, apie ką kalbėjo.
Kai kurie dalykai „praeina“, kai kurie – ne, bet, kaip pakartojo politologas, jis negalėtų sakyti, kad prezidentas buvo nenuoseklus ar pradėjo elgtis kitaip, nei sakė anksčiau.
Tačiau šioje vietoje, VDU Jeano Monnet profesoriaus nuomone, reikia atsiriboti nuo simpatijų ir antipatijų. Esą liberalių pažiūrų žmonėms atrodys vienaip, konservatyvių – kitaip, socialdemokratinių – dar kitaip, žaliųjų – ketvirtaip.
Regis, pastaruoju metu G.Nausėda sulaukia tiek kritikos, kaip niekad anksčiau: nuo santykių su valdančiąja dauguma – ar pirmiausia tam tikrais konservatorių partijos atstovais, iki paramos Didžiajam šeimos gynimo maršui.
Kas tai lėmė, nepaisant to, kad, M.Jurkyno manymu, prezidentas išliko nuoseklus?
Politologo teigimu, politinė konkurencija.
„Kaip sako, pasibaigus rinkimams, prasideda rinkiminė kampanija kitam etapui per politinę veiklą. Tai, aš manau, kad ta rinkiminė konkurencija yra pagrindinis variklis tų dalykų, kurie vyksta. Tik jie gali įgauti įvairias formas. Aš galiu tik kelti hipotezę – aš tikrai nežinau, dėl ko taip vyksta, reikėtų turbūt daryti tyrimą, kodėl konservatorių partija taip, sakykime, aršiai pradėjo politinį puolimą toje politinėje konkurencijoje.
Pavyzdžiui, liberalai praktiškai tyli tais visais klausimais, išskyrus gal kai kuriais liberaliais klausimais jie norėtų kitos prezidento pozicijos. Kita vertus, bet kas, kas turi skirtingus politinius matymus, gali kritikuoti bet kurį politiką, įskaitant prezidentą ar bet kurią partiją iš savųjų ideologinių pozicijų“, – komentavo VDU Jeano Monnet profesorius.
