Nubaudė tėvą
Dabartinis Gižų klebonas V.Vaitkus yra kilęs iš Žemaitijos, nuo Šiaulių krašto. Jis augo religingoje šeimoje, kiekvieną sekmadienį lankydavo šv. Mišias. Jo tėvas dėl savo pažiūrų netgi buvo įkliuvęs tuometinei Sovietų Sąjungos valdžiai. Nedaug trūko, kad būtų ištremtas į Sibirą.
Didžiausias tėvo nusikaltimas buvo tas, jog pirkdamas šiferio lapus jis deklaravo, kad jais dengs ūkinį pastatą, tačiau uždengė bažnyčios stogą. Tai labai nepatiko tuometiniams valdžios atstovams, tačiau griežčiausios bausmės V.Vaitkaus tėvas išvengė.
Nuo pat mažens V.Vaitkus svajojo būti jūrininku, todėl pamažu siekė šio savo tikslo. Tuometiniame Klaipėdos politechnikume būsimas kunigas įgijo laivų konstruktoriaus specialybę ir buvo paskirtas tarnauti Šiaurės laivyne, netoli Šiaurės ašigalio.
Trejus metus praleidęs jūroje, V.Vaitkus grįžo į gimtinę ir nusprendė studijuoti filosofiją. Kadangi filosofijos fakulteto Lietuvoje nebuvo, teko vykti į tuometinį Leningradą, dabartinį Sankt Peterburgą. Ten vyriškis dar metus dirbo pagal specialybę – laivų statytoju. Deja, studijuoti filosofijos būsimam dvasininkui tuo metu nepavyko, todėl jis grįžo į Lietuvą ir įstojo į kunigų seminariją.
Misija Italijoje
Baigęs kunigų seminariją V.Vaitkus išėjo tarnauti į kapucinų vienuolyną Dotnuvoje. Ten patirties sėmėsi iš vieno garsiausių Lietuvos kunigų Tėvo Stanislovo, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį iškeliavo į Amžinybę.
Šešerius metus praleidęs Dotnuvoje, dabartinis Gižų klebonas persikėlė į naujai steigiamą kapucinų vienuolyną Kaune. Čia dvasininkas užsibuvo neilgai – kiek daugiau nei metus. Po šio gyvenimo etapo V.Vaitkus tapo misionieriumi ir išvyko į Italiją, šalį, kuri padarė didžiulę įtaką jo asmenybei.
Italijoje dvasininkas iš pradžių įsikūrė Venecijoje. Padėdamas žmonėms, jis kartu lankė ir teologijos paskaitas vietiniame universitete. Po metų šiaulietis persikėlė į seniausią pasaulyje kapucinų vienuolyną, esantį netoli Venecijos. Čia dvasininkas išbuvo dar dvejus metus.
Per laiką, praleistą Italijoje, V.Vaitkus išmoko vietinę kalbą, susipažino su kultūra, papročiais, tradicijomis. Net ir dabar klebonas dažnai į rankas paima itališkas knygas, kurių jo bibliotekoje apstu.
Grįžęs į Lietuvą, kunigas parašė mokslinį darbą ir įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Kadangi neliko abejingas ir senai savo svajonei, Vilniaus universitete baigė filosofijos magistro studijas.
Pasodino vynuogyną
Į Gižus V.Vaitkus atvyko 2013 m. Vos apsigyvenęs Vilkaviškio rajone kunigas iš karto prie klebonijos pasodino daugiau nei pusšimtį itališkų krūmų vynuogių. Dar gyvendamas Italijoje dvasininkas sužinojo, kaip reikia prižiūrėti šiuos augalus, išmoko daryti vyną.
Kunigas vylėsi, jog po kelerių metų iš subrendusių vynuogių ir Gižuose galės pasigaminti vyno, kurį naudos šv. Mišių metu. Deja, kol kas to padaryti dar nepavyko – itališkos vynuogės pasirodė lepios, tad beveik visas jas teko pakeisti lietuviškomis. Tiesa, minties daryti vyną dvasininkas neatsisako. Anot jo, tam reikia, kad subręstų gausus dabar jau lietuviškų uogų derlius. Pavyzdžiui, praėję metai šioms uogoms buvo nepalankūs.
„Praėję metai buvo lietingi. Vynuogėms reikia daug saulės, o drėgmės jos nemėgsta. Vandens jos pačios susiranda, jų šaknys gali įsiskverbti net į 26 metrų gylį. Jei kada nors čia užderės gausus derlius, vyną tikrai mėginsiu daryti. Vynuogių vyną pagaminti yra daug lengviau, nei kokių obuolių. Dar gyvendamas Italijoje basomis kojomis myniau uogas, tokį patį principą reiks taikyti ir čia“, – šypsojosi pašnekovas.
Grįžęs į Lietuvą, kunigas parašė mokslinį darbą ir įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Kadangi neliko abejingas ir senai savo svajonei, Vilniaus universitete baigė filosofijos magistro studijas.
Muzika, fotografija ir...Olimpinės žaidynės
V.Vaitkus turi nemažai įdomių pomėgių. Jaunystėje jis puikiai grojo fleita, gitara ir pianinu, mėgo dainuoti. Su draugais netgi buvo įkūręs ansamblį, grodavo diskotekose. Tiesa, šio pomėgio dabar dvasininkas atsisakė ir muzikos instrumentų į rankas beveik neima.
Vis dėlto potraukis muzikai yra išlikęs iki šių dienų. Klebonas savo namuose turi keletą šimtų klasikinės muzikos plokštelių, kurių mėgsta klausytis, kai nori ramybės.
„Kai dar studijavau Klaipėdoje, mus nuvežė kažkur prie Jurbarko į kolūkį kasti bulvių. Visą savaitę dirbome, o sekmadienis – laisvas. Net tarybiniais laikais, kai mažai kas gerbė Dievą, žmogui pagarbą rodė – sekmadieniais reikėdavo ilsėtis. Kadangi tuomet nebuvo ką veikti, sugalvojome suorganizuoti diskoteką. Aš ir vienas draugas buvome pasiėmę po gitarą, vietiniame kultūros centre radome mušamuosius instrumentus ir ta proga surengėme diskoteką. Susirinko viso miestelio jaunimas“, – prisiminė dvasininkas.
Be muzikos jis domisi ir fotografija. Keliaudamas jis mėgsta fiksuoti įvairius gamtos vaizdus, vėliau nuotraukas atspausdina, įrėmina ir daro serijines parodas. Tiesa, jas rengia sau, todėl aplinkiniai šias fotografijas išvysta retai. Ypatingai jis mėgsta fotografuoti senus žmones. Jų veiduose kunigas įžvelgia pilnatvę, patirtį, išmintį.
„Labai myliu senelius. Dažnai juos lankau, bendrauju su jais“, – prisipažino pašnekovas.
Dar vienas klebono pomėgis – sportas. Kartą per savaitę jis baseine plaukioja ilgus nuotolius, o pagerėjus orams neretai mėgsta keliones dviračiu.
„Potraukį sportui turiu nuo mažens. Pamenu, kaip vaikystėje su draugais net rengdavome olimpiadas. Jos vykdavo savaitgaliais ir dvi dienas. Varžydavomės bėgimo, dviračių sporto, ieties metimo, šaudymo iš lanko, rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse, darydavome įvairius pratimus ant skersinio. Rezultatus sumuodavome, o nugalėtojams būdavo įteikiami mano vyresniojo brolio iš alaus kamštelių padaryti medaliai. Būdavo labai smagu“, – šypsojosi V.Vaitkus.
Rašo knygas
Gižų klebonas žinomas ne tik kaip dvasininkas. Jis rašo ir knygas. Šiandien knygynuose galima rasti du jo leidinius: „Kodėl man?“ ir „Nepažinau tavęs, pasauli“. Knyga „Kodėl man?“ skirta visiems, kas susiduria su liga ar kelia klausimus: kodėl sergu aš, kodėl mane ar mano artimą ištiko tokia nelaimė?
Ligos refleksija knygoje pateikiama sekant popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo doktrina, tikintis, kad liga taps ne tik našta, bet ir veikla, keičiančia ne tik ligonių, bet ir visos mūsų visuomenės dvasinį pasaulį.
Knygoje taip pat publikuojama keletas jau mirusio V.Vaitkaus brolio tapytojo Sauliaus darbų.
Leidinyje „Nepažinau tavęs, pasauli“ aprašyti dvasininko išgyvenimai, pokalbiai ir net konfliktai su Dievu. Be to, kartu su leidiniu išleista ir kompaktinė plokštelė su pačiais gražiausiais, emocingiausiais jo pamokslais.
Netolimoje ateityje dienos šviesą turėtų išvysti ir trečioji autoriaus knyga, kuri dar neturi pavadinimo.
„Šiam darbui mane įkvėpė viena istorija. Kartą sutuokiau vieną porą, vėliau pakrikštijau ir jų vaiką. Po kiek laiko pradėjau susirašinėti su ta moterimi. Jos šeima išgyveno krizę. Moteris buvo atsidūrusi kryžkelėje, svarstė netgi palikti vyrą. Susirašinėjome gal dvejus metus. Aš ją įtikinau likti šeimoje ir mylėti vyrą. Paskutiniame savo laiške ji dėkojo man, kad ją padrąsinau, sakė esanti pati laimingiausia mama ir žmona pasaulyje. Būsimoje knygoje remsiuosi mūsų laiškais. Stengsiuosi įrodyti, kad meilė ir gailestis išgydo kitą žmogų“, – sakė klebonas.
Tiesa, knygoje bus ir dar dvi dalys. Vienoje iš jų bus publikuojami ligonių laiškai V.Vaitkui, kuriuose vyresnio amžiaus žmonės spinduliuoja tikėjimus ir viltimi, o kita dalis bus skirta ugdymui, raginimui susijungti su Dievu.
„Tai bus sudėtingesnė dalis. Rašiau laiškus tokiai moteriai. Tai ne Maironio Danutė, bet kažkas panašaus. Tuose laiškuose – daug filosofijos motyvų“, – atskleidė V.Vaitkus.
Jo rašytų tekstų galima rasti ir kitose knygose – Vytauto Šiaudyčio leidiniuose apie Vydūną bei Vladą Garastą, taip pat Valentinos Šereikienės knygoje „Tėvo Roko paslaptis“.
Blogis – tikėti sapnais
Kaip dvasininkas V.Vaitkus dažnai susiduria su žmonių klausimais, ką reikia daryti, kad šie pradėtų tikėti į Dievą. Anot kunigo, tikėjimas – Dievo malonė. Reikia laukti, kol netikintiems ji bus suteikta, tačiau versti žmonių kuo nors tikėti negalima. Tai būtų nuodėmė prieš laisvą žmogaus pasirinkimą.
„Visada galima bandyti diskutuoti. Nebūtinai apie Dievą. Neretai diskusijos ir taip vėliau pasisuka apie tikėjimą. Kartais žmonės tikėti pradeda po kokio nors gyvenimo sukrėtimo. Manau, jog svarbu norėti tikėti, o tuomet galima pamažu žengti link šio tikslo. Jei žmogus nori, jis jau turi Dievo malonę. Gyvenime būna visokių situacijų. Aš pats jau 35 metus skaitau teologinius leidinius, tačiau kartais imu konfliktuoti su Dievu, man pačiam iškyla tam tikrų abejonių. Net imu moralizuoti Dievui, išdėstau savo argumentus, kodėl man atrodo, kad jis elgiasi negerai. Tačiau visada po kiek laiko gaunu supratimą, kad ne aš, o jis yra teisus, gaunu atsakymus“, – pasakojo dvasininkas.
Jis prisipažino, jog kaip ir kiti žmonės, jis daro nuodėmes. Anot jo, net popiežius viešai visiems matant atlieka išpažintis.
„Bet aš esu ramus. Jei Dievas mane baus, žinau, už ką. Už tai, kad per daug mylėjau žmones ir dariau viską, kad parodyčiau, kokia yra didelė Dievo meilė“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Labiausiai V. Vaitkus pyksta ant tų, kurie tiki sapnais. Anot jo, tai – baisus blogis. Jam yra net tekę apibarti žmogų už tokį požiūrį. Tiesa, kunigas pykčio ant žmonių nelaiko. Anot jo, Dievas padeda tai greitai pamiršti.
„Tikėjimas sapnais gali padaryti didelę žalą. Pavyzdžiui, jei sapnininkas išaiškino, kad mano sapnas reiškia, jog kaimynas man linki blogio. Pats to nenorėdamas imsiu pykti ant kaimyno, imsiu jo vengti. Mano mąstymas bus paralyžiuotas, atsiras baimė, įtampa, paranoja“, – svarstė klebonas.
Įkūrė muziejų
Prieš keletą metų Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje V.Vaitkus įkūrė religinio paveldo muziejų, kuriame gausu liturginių rūbų, paveikslų, bažnytinių knygų.
Jeigu vyras drožė kryžių, moteris rado laiko siuvinėti bažnytinius rūbus, vadinasi, jie savyje turėjo meilę Dievui, žmonėms, bažnyčiai. Taip ir gimė muziejukas zakristijos antrajame aukšte, – pasakoja V.Vaitkus.
„Gižų parapija labai įdomi savo dvasine istorija ir jos palikimu. Itin reikšminga, kad 1922–1930 m. čia yra veikusi kunigų seminarija, o tai lėmė parapijos dvasinį klestėjimą.
Seminarijoje profesoriavo tokios ryškios asmenybės kaip vyskupai Vincentas Borisevičius, Vincetas Brizgys ir kt., mokėsi vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina. Eidami į bažnyčią žmonės susitikdavo su profesoriais, vyskupais, klierikais, sykiu melsdavosi. Šios didžios asmenybės tarytum „pripildydavo“ vietovę. Dvasinis paveldas yra atėjęs iš seno. Galvojau, kad jį reikia kažkaip užfiksuoti“, – teigė klebonas.
Anot jo, muziejuje eksponuojami daiktai liudija praeityje buvusį tikėjimą, savotišką atsidavimą bažnyčiai, didelį pamaldumą. Daiktuose tarsi užfiksuotas tikras, gyvas, dvasingas paveldas.
„Sudėjau daiktus, liturginius rūbus, knygas... Kai kurios – iš praeito šimtmečio, kai lietuvių kalba dar nebuvo galutinai susiformavusi. Žmonės iš jų giedodavo, melsdavosi pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai. Klebono vaidmuo yra tikėjimą – žmonių viltį, meilę Dievui ir artimui – padaryti regimą, apčiuopiamą. Jeigu vyras drožė kryžių, moteris rado laiko siuvinėti bažnytinius rūbus, vadinasi, jie savyje turėjo meilę Dievui, žmonėms, bažnyčiai.
Taip ir gimė muziejukas zakristijos antrajame aukšte. Daugiausia čia dirbo parapijiečiai, aš tik idėją jiems daviau, pamatęs, kokių vertingų senovinių daiktų esama bažnyčioje. Žmonės triūsė, rinko, kalė, šlavė, grandė nuo baldų jų grožį slėpusius dažus, aliejumi tepė senus paveikslus, kad šie visai nesutrūnytų, kad lino drobė netrūkinėtų“, – pasakojo V.Vaitkus.
