Prie tilto, pačioje Švėtės upės vagoje, jau prieš kelias dienas buvo pastatyti krepšiai. Aukštis toks, kad vidutinio ūgio žmogus įkrautų kamuolį iš viršaus iš vietos nepašokdamas.
Kaip vėliau paaiškėjo, šokinėti praktiškai neįmanoma. Šios savotiškos krepšinio aikštelės danga tam visiškai netinkama – žolės ir dumblas tarsi čiuptuvais laiko kojas.
Šiuo metu upės vandens lygis yra gerokai nusekęs. vanduo čiurlena tik ten, kur susidaro siaura metro pločio vaga. Pavyzdžiui, po tiltu. Jei vaga platesnė, vanduo beveik stovi vietoje, ant dugno sėda dumblas.
Vieta kur pastatyti krepšiai – užžėlusi. Čia vanduo išvis neteka. Žolių varžyboms, tikėtina, tyčia niekas nė nemanė išpjauti. Kuo sunkiau kautis, tuo bus įdomiau žiūrovams.
Apie 15 valandą prie tilto jau pradėjo rinktis žiūrovai ir žaidėjai. Susidarė dvi komandos po šešis žmones. Vieni žaidė už senąją Žagarę, o kiti už naująją. Taip žmonės vadina skirtinguose Švėtės krantuose gyvenančius vietinius.
Senosios Žagarės gyventojai dar kartais vadinami bulgarais. Tikrieji komandų pavadinimai buvo sugalvoti jau prasidėjus žaidimui. Komanda su marškinėliai vadinosi „Marškiniai“. Kirčiuojasi kaip „variniai“. Kita komanda, savaime suprantama, „Plikšiai“.
Taisyklės paprastos – trys žingsniai ir metimas arba perdavimas. Jokių užribių nėra – galima bėgioti išilgai visą upę, jei tik jėgų per daug yra.
Varžybų teisėjui buvo paruoštas ypatingas krėslas. Jis viską atidžiai stebėjo iš šildomo katilo. Laiką skaičiuoti teko iš nuojautos, net laikrodis po pirmos minutės paniro į kaštą vandenį ir nebeveikė.
Aukšta žalia augmenija netrukus tapo sutrypta dumblina mase.
Iš pradžių „Plikšiai“ tiesiog taršė „Marškinius“, tačiau po kelių keitimų jėgos išsilygino. Rezultatas darėsi įdomesnis ir apylygis.
Aukšta žalia augmenija netrukus tapo sutrypta dumblina mase. Žaidėjų jėgos tiesiog seko, nors tarp žaidžiančiųjų buvo ir tokių, kurie ištvermės atžvilgiu yra vieni geriausių šalyje.
Visi nuo tilto tik ir šaukė: „Denkit, stabdykit Ruslaną!“ Omenyje turėtas vietos sporto įžymybė, kuris Žagarės jaunimą skatina aktyviai sportuoti, o kartais ir maudytis lediniame vandenyje.
Šis sportiškas vyras pasirodė ne pats pavojingiausias aikštelėje. Keletas aukštų jaunuolių ilgomis rankomis ir kojomis, rodos, buvo nepavargstantys. Jie nesusmuko į dumblą net po pergalės.
Paskutinę minutę, apie kurią pranešė teisėjas, rezultatas buvo lygus – 36:36. Per didžiulius vargus „Marškiniai“ sugrūdo kamuolį į krepšį ir laimėjo dviem taškais. Finalinis švilpukas.
Šitiek maurų prigerta ir prakaito išlieta dėl pagrindinio prizo – arbūzo. Antrosios vietos laimėtojai gavo truputį mažesnį arbūzą, tačiau džiaugsmo visi gavo po lygiai.
Vienas pagrindinių dumblėto krepšinio varžybų organizatorius – Visiems gerai žinomas garsiojo Žagarės puodų namo savininkas Edmundas Vaičiulis, pravardžiuojamas Muse. Išmone garsėjantis vyras šiuo metu yra ir Joniškio rajono tarybos narys.
