2030 metais žmonių su psichosocialine ir intelekto negalia į globos įstaigas ilgalaikei institucinei globai priimti nebus galima, tačiau specialistai neabejoja – tam Lietuva pasiruošti nespės, nes nebus tiek išplėtotos bendruomeninės paslaugos, stigs apsaugoto būsto.
Deinstitucionalizacija – taip vadinama globos namų pertvarka. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius dr. Jonas Ruškus sako, pertvarka jau nuo pat pradžių nevyksta taip, kaip turėtų – orientuojamasi į tokių žmonių apgyvendinimą grupiniuose gyvenimo namuose, o ne savarankiškame būste.
Pertvarką įgyvendinančių Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė Kristina Anulienė sako, kad jų įstaigos patirtys – įvairios. Tenka susidurti ir su bendruomenės pasipriešinimu.
Asmeninių asistentų asociacijos vadovas Žilvinas Mišeikis kelia dar vieną problemą – einama lengviausiu keliu ir iš žmonių, turinčių negalią, atimamas veiksnumas. Apie tai taip pat kalba ir J.Ruškus.
Gruodžio mėnesį diskusija šia tema surengta Nacionaliniame žmogaus teisių forume. Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į per lėtai vykdomą pertvarką, akcentuota, kad iki šiol institucinėje globoje yra apie 5300 žmonių, keli šimtai jų laukia eilėje.
Grupiniai gyvenimo namai – blogas sprendimas
J.Ruškaus nuomone, institucinių globos namų pertvarka yra būtina įgyvendinant Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvenciją, tačiau jau nuo pat pradžių Lietuva pasuko ne ta kryptimi.
J.Ruškus į šias temas gilinasi daug metų, mokslininkas yra pripažintas neįgalumo srities ekspertas, aktyviai dalyvaujantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, skirtuose pagrįsti neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių teisių užtikrinimo būtinybę. Jis – ir Jungtinių Tautų ekspertas, pirmasis Lietuvos atstovas, tapęs Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto nariu.
„Nuostatos (pas mus) klaidingos ir ne pagal konvenciją. Steigiami grupiniai gyvenimo namai. Mes galbūt nesuvokiame, kad tai nėra konvencijos nuostata ir visiškai neskatina žmonių su negalia socialinės įtraukties ar deinstitucionalizacijos. Tai tęsiasi nuo pat pradžių.
Kiek vyriausybių buvo – jos tęsia tą pačią veiklą, tą patį investavimą, nors dar 2016 metais Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas pasakė, kad Lietuvai tai nėra ta kryptis“, – kalbėjo J.Ruškus.
Vadovaujantis minėta konvencija, žmonės su negalia turėtų gyventi savarankiškai, suteikiant jiems pagalbą bendruomenėje – ten kur gyvena visi žmonės: „Ir kad jie nebūtų laikomi specialiai jiems sukurtose aplinkose, kas ir yra grupiniai gyvenimo namai. Be to, prieš keletą metų Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas išaiškino, kad grupiniai gyvenimo namai nėra ta priemonė, kaip padėti žmonėms su negalia grįžti į visuomenę.“
Lietuva, anot J.Ruškaus, prieš dešimtmetį priėmusi įstatymą dėl pertvarkos galimai nesuprato ir nežinojo esmės ir kas skelbiama konvencijoje. Tačiau nors jau praėjo dešimtmetis – pokyčiai labai menki.
