„Abortai, gyventojų intymių santykių reguliavimas yra slepiamas, ši tema yra tabu“, – LRT.lt teigia Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ programų vykdytoja Rasa Ralytė.
„Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros docentė Eglė Šumskienė užsimena ir apie be gyventojų žinios ar sutikimo atliekamus abortus: „Kai 2004–2005 m. vykdėme įstaigų stebėseną, tokių atvejų – priverstinių abortų – buvo. Neinformuojant, pameluojant apie procedūrą ir jos pasekmes, apie sterilizaciją.“
Anot NVO atstovių, globos namuose apstu ir kitų žmogaus teisių pažeidimų: teisė į privatumą, diskriminacija pačioje įstaigoje, suteikiant privilegijas labiau mėgstamiems gyventojams, judėjimo laisvė.
„Kalbėdamasi su gyventojais išgirdau, kad jie neturi galimybių aplankyti mirusių artimųjų kapų, nes niekas jų nenuveža, o vienų neišleidžia. Artimieji, kurie gyvi, nesirūpina, nerodo dėmesio, neaplanko“, – sako E. Šumskienė.
R. Ralytė teigia, kad gyventojai pageidautų savarankiškai išvykti, aplankyti artimuosius, tačiau norėdami tai padaryti, susiduria su biurokratiniais sunkumais, mat turi raštiškai įrodyti, kur ir pas ką važiuoja, gauti to asmens sutikimą bei patvirtinimą.
Savarankiškumą ugdo keramikos būreliais
Alternatyva masiškai apgyvendintiems, toli nuo miestų, miškuose įkurtiems globos namams turėtų būti savarankiško gyvenimo būstai, kuriuose žmonių skaičius turėtų būti panašus į šeimoje gyvenančiųjų. Tokiu atveju, vietoje, pavyzdžiui, Macikų socialinės globos namų, kuriuose šiuo metu apgyvendinti 452 psichikos ir intelekto sutrikimų turintys asmenys, žmonės gyventų po 5–8 ir naudotųsi minimalia socialinių darbuotojų pagalba.
Įstaigose neįgalieji nuolat gauna visapusišką aptarnavimą, todėl praranda buitinius įgūdžius, kurie yra būtini savarankiškam gyvenimui.
„Įstaigose neįgalieji nuolat gauna visapusišką aptarnavimą, todėl praranda buitinius įgūdžius, kurie yra būtini savarankiškam gyvenimui. Daugelyje socialinės globos namų nėra skatinamas asmens tobulėjimas: nedidinama motyvacija kažkada išeiti iš šių namų, gyventi savarankiškai, susirasti darbą, rūpintis savo asmenine buitimi, išmokti tinkamai ir pagal poreikius panaudoti asmenines lėšas“, – teigia R. Ralytė.
E. Šumskienė pabrėžia, kad dabartinė užimtumo tvarka veda į niekur, todėl ruošiamas reorganizavimas pareikalaus labai daug papildomo darbo ir pastangų.
„Paradoksas – jei nuvažiuotumėte į kokią nors įstaigą, pamatytumėte, pavyzdžiui, keramikos dirbtuves. Jie lipdo, mezga, piešia, siuva. Bet tai užsiėmimas, kuris veda į nieką – skirtas praleisti nuobodžią dieną. O jei ir pasirodo, kad žmogus genealiai lipdo – kas iš to. Nėra tolimesnės perspektyvos, kad jis galėtų turėti amatą, dirbti ir užsidirbti – kurti savo gyvenimą bendruomenėje“, – apie tai, kaip globos namų gyventojai praranda savarankiškumo, namų ruošos įgūdžius pasakoja E. Šumskienė.
Išeitis – savarankiško gyvenimo namai
Sovietmečiu įkurta stacionarios globos sistema palaipsniui bus pradėta ardyti. Ekspertės tikina, kad tai bus stiprus žingsnis tikros, o ne apsimestinės integracijos link, nes dabar dažnai pasitaiko atvejų, kai įstaigos organizuoja laisvalaikio renginius, kuriuose suburia tik gyventojus iš skirtingų globos namų. O tai, anot pašnekovių, nė kiek neskatina bendrauti su sveikaisiais.
„Tai – radikalus skirtumas, kaip turėtų būti suvokiama integracija ir kaip ji yra pristatoma įstaigose. Kartais integracijos priemonėmis pavadinti dalykai iš tiesų gali reikšti segregaciją. Tokius renginius taip ir vadinčiau“, – įsitikinusi E. Šumskienė.
Anot ekspertės, jei strateginiai tikslai būtų įgyvendinami kryptingai, į normalų gyvenimą grįžtančiųjų skaičius būtų visai kitoks. Kol kas statistika nedžiugina – per metus iš stacionarių socialinės globos įstaigų išeina apie 40 iš beveik 6000 ten gyvenančių žmonių. E. Šumskienė sako, kad kalta pati sistema, kuri yra orientuota tik į globą ir elementariausių poreikių tenkinimą.
„Jei mes negalime kažkokių dalykų pasirinkti, apsispręsti, mums tai atrodo labai didelis teisių pažeidimas. O kai kalbame apie sutrikusio intelekto ar turinčius psichinę negalią asmenis, tai jau atrodo norma. Aišku – jie išlaikytiniai, tegu būna izoliuoti ir džiaugiasi tuo, ką mes suteikiame“, – ironizuoja pašnekovė ir teigia, kad neįgalieji gali būti visaverčiai visuomenės nariai, o būdami visuomenėje, mažintų vyraujančius stereotipus.
ES milijonus sukišo į vandentiekį ir sienas
Lietuvai įstojus Europos Sąjungą (ES) ir pradėjus gauti dotacijas, milijoninę paramą gavo ir globos įstaigos. Tačiau, anot E. Šumskienės, pinigai buvo panaudoti fizinėms sąlygoms gerinti, o ne socialinei gerovei kurti.
Pinigai buvo panaudoti fizinėms sąlygoms gerinti, o ne socialinei gerovei kurti.
„Paaiškėjo, kad Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Čekija, Lenkija ir kitos šalys, gaudamos paramą iš ES, daug lėšų skyrė ne bendruomeninių įstaigų kūrimui, o esamų įstaigų pastatų rekonstrukcijai. Buvo keičiami stogai, vandentiekiai, šildymo sistemos, apšiltinamos sienos, argumentu pasitelkiant priemonę „energijos panaudojimo efektyvumo didinimas“, – LRT.lt sako E. Šumskienė.
Anot ekspertės, taip įstaigos tik dar labiau įsitvirtina psichikos sveikatos priežiūros sistemoje teigiant, kad, jas uždarius, investicijos bus išmestos į balą. „Tačiau tokių namų egzistavimas prieštarauja ES vertybėms, kurios skelbia apie lygybę, teisę rinktis bei pagarbą žmogiškajam orumui.“
Veikiantis pavyzdys prieš nosį stovi 8 metus
Pirmieji savarankiško gyvenimo namai psichikos negalią turintiems asmenims NVO iniciatyva buvo įkurti 2005 metais, renovavus mažą apleistą kaimo mokyklėlę. Šiuo metu ten gyvena 9 žmonės. Pasak R. Ralytės, ne visi yra vienodų galimybių dėl savo sveikatos – vieni gali daugiau, kiti – mažiau, tačiau jie vieni kitais rūpinasi, patys gaminasi maistą, puoselėja savo namus, savarankiškai lankosi gydymo įstaigose.
„Ir nors šie namai turi vieną didžiulį minusą – yra kaime, toli nuo miesto, todėl sumažėja gyventojų galimybė įsilieti į darbo rinką, lankyti dienos centrus, tačiau jie patys rūpinasi daržais, gėlynais“, – apie kasdienius užsiėmimus pasakoja R. Ralytė.
E. Šumskienė pažymi, kad Vakaruose yra sukurta bei išbandyta ir daugiau alternatyvų stacionarioms įstaigoms. Jos reikalingos tam, kad atitiktų įvairios gyventojų sveikatos būklės poreikius. Oficialioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) strategijoje taip pat numatoma ne vienintelė savarankiško gyvenimo namų rūšis.
„Bus plėtojama grupinio, savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, laikino atokvėpio bei pagalbos šeimai paslaugų sistema, aktyvinamas socialinis darbas. Visiškai nesavarankiškiems neįgaliems asmenims bus sudarytos sąlygos gauti paslaugas specializuotuose slaugos ir globos namuose“, – LRT.lt sako SADM atstovai.
Valdininkai nedrįsta spėlioti, kada stacionari sistema bus išardyta, mat pirmiausiai bus išbandomi eksperimentiniai modeliai, be to, pirmenybė bus teikiama vaikų globos namų reorganizacijai.
Tikisi sutaupyti pinigų, tik neaišku, kiek
Anot SADM, vieno suaugusio žmogaus išlaikymas socialinės globos namuose kas mėnesį vidutiniškai atsieina 1900 litų. Taigi per metus neįgaliųjų išlaikymui stacionariose įstaigose yra skiriama 135 mln. litų.
NVO atstovės tvirtina, kad įvykdžius reorganizaciją, gali būti sutaupytos didelės sumos, nes darbus, už kuriuos personalas gauna atlyginimus, – maisto gamyba, skalbimas, valymas – atliktų patys neįgalieji.
Šiuo metu socialinės globos namų gyventojai laisvai disponuojamų lėšų turi nedaug, nes nuo jų gaunamų išmokų (nedarbingumo pašalpų, pensijų) 80 proc. lėšų yra pervedama į socialinių globos namų sąskaitas. Tačiau SADM kol kas nėra paskaičiavusi, kaip keisis išlaidos įvykdžius stacionarių įstaigų reorganizaciją.
„Bus vykdomi tik bandomieji projektai, todėl dabar įvardinti tikslią sumą, kiek kainuotų visa pertvarka ir kaip ji vyktų, kalbėti dar anksti. Žinoma, pertvarkant ir tas keliolika įstaigų, reikės kurį laiką išlaikyti ir senąją, ir naująją sistemas. Todėl bus pasitelkiama ES struktūrinių fondų parama“, – apie finansinę reorganizacijos pusę sakoma ministerijos atsakyme LRT.lt.
