Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 07 06

Muitinės detektyvai 2. Veterinarų ir muitininkų akibrokštai

Tęsiu muitinės darbo ypatumų temą. Siuntos turinys – tai desertas, tai puota šios institucijos pareigūnų vaizduotei ir mintims. Tai jų žinių stokos, neišsipildžiusių troškimų ir nuotaikų auka. Štai bijokite Azijoje pirkti arbatas.

Šios medicinos sistemos produktai – patentuoti, visiškai teisėti garsių Kinijos fabrikų preparatai. Kai kurie gyvuoja nuo XVII amžiaus, o pačių receptų amžius skaičiuojamas tūkstantmečiais. Muitinės specialistai galėtų susipažinti bent su pasaulyje prigijusiais tokių farmacijos produktų ženklinimo ant pakuočių standartais – gal tada kiltų mažiau klausimų.

Užuot pripažinę ar bent dangstę elementarias pasaulio pažinimo spragas, mūsų stropieji muitininkai žinių stoka didžiuojasi ir viską, ko jie nesupranta ir su kuo gyvenime nėra anksčiau susidūrę, nurašo antgamtinių pavojų kategorijai. Labiausiai savo neišprusimą jie apnuogina, kai patys kreipiasi į siuntos gavėją, kad šis paaiškintų, ką parsisiuntė.

Pridurčiau, kad tokiu atveju muitininkams verčiau slėpti savo neišprusimą. Verčiau jau specialistai viešai nesigirtų, jog neturi nė paprasčiausių, bent teorinių žinių apie natūralius vaistažolių produktus, kuriuos plačiai naudoja daugiau nei pusė pasaulio: beveik visa Azija, Jungtinės Valstijos, Australija, Didžioji Britanija ir daugelis Europos Sąjungos šalių.

Juk galima sekti ir artimesnių valstybių, tarkime, Švedijos patirtimi, kai vietiniai muitininkai ko nors nesuprasdami operatyviai tiesiogiai kreiptųsi į tos srities specialistus, pavyzdžiui, dėl ikonų konsultuotųsi su žinomais antikvarais, dėl brangiųjų akmenų ar jų klastočių – su juvelyrais, dėl vaistinių preparatų – su farmacininkais, dėl vaistažolių – su botanikais.

Lietuva – viena iš nedaugelio planetos valstybių, kur muitinėje nedirba nei vienas kinų kalbos specialistas, nepaisant to, kad Kinija – didžiausias pasaulyje prekių fabrikas ir eksportuotojas.

Pagaliau, jei moki spaudyti klaviatūrą, yra tokia visiems lengvai prieinama pirminės informacijos paieškos priemonė „google“. Čia verta pažymėti, jog Lietuva – viena iš nedaugelio planetos valstybių, kur muitinėje nedirba nei vienas kinų kalbos specialistas, nepaisant to, kad Kinija – didžiausias pasaulyje prekių fabrikas ir eksportuotojas. Matyt, gyventi siauro urvinio akiračio lygyje Marijos krašto pareigūnams patogiau.

Jau žinau, ką prisitaikėliai ir bažnytkaimių atbukėliai miauks: nesisiųskite neaiškių daiktų ir į keblią padėtį nepateksite. Kitas nevykėlių ir tinginių argumentas: muitinė – tik įstatymų vykdytoja. Iš tikrųjų – ne visai taip.

Tarnautojai turi remtis ne tik abejotina įstatymų ar įsakų raide, bet ir racionalia dvasia, o į jų nagus patekusį grobį vertinti blaiviu protu. Juk egzistuoja Žemėje ir objektyvūs protingumo kriterijai.

Tačiau įdomiausia yra tai, kuo čia minimi veikėjai vadovaujasi, iš savo šalies piliečių atiminėdami teisėtai įsigytas, visiškai legalias vaistažolinės ar mineralų kilmės prekes, kurios parsisiunčiamos gydymo ar sveikatos palaikymo tikslais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos