Tai liudija ir tokie prieštaringi faktai kaip sykį ar du per metus sulaikomi didžiuliai kvaišalų kiekiai. Jei kontrabandininkai ryžtasi gabenti įspūdingus narkotikų kiekius kurios nors valstybės teritorija, vadinasi, tai įprasta, gerai patikrinta praktika. O atiduoti vieną krovinį iš dešimties jie teoriškai ir taip gali, kad ir pareigūnai galėtų pasigirti darbo rezultatais. Sulaikomi, deja, tik šiaip eiliniai trafiko šarikai.
Tad savaime kyla klausimas: jei mūsų muitininkai tokie pedantiški ir net sunkios ligos kamuojamam ligoniui neleidžia atsisiųsti papildų ar vaistažolių, kurių Lietuvoje nėra, nė viena pakuote daugiau, nei nurodo abejotinas klerko įsakas, tai kodėl šis kraštas toks patrauklus kontrabandininkams?
Svarstau: gal todėl, kad šie žino, kaip ir su kuriais muitinės tarnais bendradarbiauti? Nors galima pasidžiaugti, kad praėjo tie laikai, kai muitininkai už patikros punkto kampo patys siūlydavo neoficialias paslaugas tarsi raudonųjų žibintų kvartalų darbininkės.
Vis dėlto milžiniški kontrabandinių prekių iš Rusijos ir Baltarusijos srautai liudija, jog tradicijos sunkiai išgyvendinamos. Ne veltui sakoma: moki ir veži. O skrupulinga niekuo dėtų žmonių patikra – tik šiaip, dulkės į akis.
Beje, kaip žurnalistė pradėjusi domėtis muitininkų veiklos subtilybėmis, vienai iš Muitinės departamento atstovių ryšiams su visuomene, kurių darbo vietos, kaip žinome, išlaikomos mokesčių mokėtojų, nusiunčiau klausimus apie tikrintojų išsilavinimą, profesiją, kompetenciją, darbo metodus.
Atsakymai vis buvo žadami, tačiau nė vieno taip ir nesulaukiau. Praėjus dar šiek tiek laiko, specialistė kažkur išvyko ar išėjo atostogų, o grįžusi vis tiek nematė reikalo vargintis atsakyti, nes reikia juk užsiimti darbu.
