Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7) vyksiančioje konferencijoje pranešimai bus skaitomi keturiomis kalbomis – anglų, lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Renginyje dalyvaus ne tik filosofai, bet ir literatai, sociologai, muzikai. Jų klausytis ir dalyvauti įdomiose diskusijoje kviečiami visi norintys – įėjimas laisvas.
VDU Filosofijos katedros ir Katalikų teologijos fakulteto organizuojamoje konferencijoje bus aptariamas ir analizuojamas religinės patirties poveikis tradicijai, religinės tradicijos įtaka religinei patirčiai, religinė patirtis kaip ekumeninis fenomenas, kasdienės ir neįprastinės religinės patirties reikšmė religinei tradicijai, socialiniai religinės patirties ir tradicijos aspektai, literatūrinė ir meninė religinės patirties raiška. Konferencijos programą rasite: http://filosofija.vdu.lt, http://teologija.vdu.lt/
Renginio organizatorių teigimu, religinio patyrimo ir tradicijos, nuo kurios jis priklauso, sąveika, suabejojus religinio patyrimo objektyvumu, šiandien tampa esminiu klausimu. Daugelis mąstytojų jį paprasčiausiai susiaurina iki subjektyvaus matmens. Tačiau tikinčiajam religinis patyrimas yra susijęs su Tikrove.
 |
| Renginio plakatas |
Tam, kad galėtų tą patyrimą išreikšti, jis remiasi Aristoteliu, kuris tvirtina, turėdamas savo tikrovės patyrimą, grindžiamą egzistenciniu sprendimu, jog Pirmoji Būtis, religinėse tradicijose vadinama Dievu, gali būti kontempliuojama. Filosofas samprotaudamas tik netiesiogiai „prisiliečia“ prie Pirmosios Būties, tuo tarpu tikintysis teigia, jog tikėjimu jis tiesiogiai susisieja su Dievu. Anot Tomo Akviniečio, intelektas tikėjimo sprendimu pritaria pačiai dieviškajai tiesai, net jei tikėjimo dalykas iki galo jos neatskleidžia. Intelektas, nors ir nematydamas Dievo, dieviškajai tiesai pritaria tvirtu valios aktu, nes turi visumos pagavą, arba remdamasis akivaizdžiais ženklais, arba analogija.
Tuomet intelektą, siekiantį pažinti Dievą (mes turime prigimtinį troškimą pažinti ir kontempliuoti visa ko Priežastį), veda valia, kurią pačią traukia viso ko Gėris – Dievas. Suprantama, kad tikėjimo dalykai intelektui turi būti pasiūlyti, o šis – arba išvydęs tam tikrą stebuklą, arba dėl tikėti raginančio žmogaus įtikinamos veiklos – turėtų jiems pritarti.
Tam taip pat reikia, kad Dievas savo malone intelektą „paliestų“ iš vidaus, nes niekas be malonės negali pažinti Dievo, pranokstančio žmogaus prigimtinio pažinimo ribas. Tuomet tikintysis turi tikėjimo tikrumą. Dėl Dievo veikimo šis pažinimas yra tikresnis už bet kokį kitą pažinimą. Vis dėlto tam, kad būtų užtikrintas pažinimo objektyvumas, jis turi būti tradicijos (Bažnyčios tikėjimo) patikrintas ir neturi prieštarauti racionaliajam protui (reason).
