Tiesos paieškų keliu
Kad būtų aiškiau, kur kas ir kaip vyksta, leidžiamės į kelią link Krakių seniūnijos, kur atokiame kaime gyvena teisybės ieškotojo patėvis, kuris, kaip pasakojo pasipiktinęs vyriškis, kiekvieną mėnesį, gavęs neįgalumo ir našlio pensiją, yra neva ,,apvagiamas“ jo tikrojo sūnaus. Ir tai jau trunka keletą metų, dėl ko kreipiasi į redakciją ir nenorintis tylėti.
„Mes buvome aštuoni vaikai – vienos mamos, bet ne vieno tėvo. Mama, su keturiais vaikais, mirus jos vyrui, ištekėjo už kito, susilaukė dar keturių vaikų. Mes su broliu padėjome prižiūrėti jaunesniuosius, jau antroje mamos santuokoje gimusius vaikus. Mama sunkiai dirbo, buvo melžėja, buvusiame Pajieslio kolūkyje. Antrasis jos vyras buvo mechanizatorius, dirbo vikšriniu traktoriumi. Dar nuo tarybinių laikų jis turi neįgalumą.
Iš keturių pirmosios mamos santuokos vaikų liko du – mes su broliu, o dar vienas brolis ir sesuo jau mirę. Mes su broliu iš savo tėvų nieko nereikalavom, patys atsistojom ant kojų. Prieš trejus metus mūsų mama mirė“, – pasakojo į žurnalistus kreipęsis vyras.
Kiekvieną mėnesį – „duoklė“ sūnui
Kaip pasakojo, jo patėvis gyvena vienas iš neįgalumo pensijos, o mirus žmonai, dar gauna ir našlio pensiją.
Vyro pasakojimu, jo patėvio pajamos – kiek daugiau nei 500 Eur. Pinigų vienam žmogui pakaktų, jeigu ne kiekvieno mėnesio duoklė tikram sūnui, kuris kiekvieną mėnesį atvažiavęs iš savo tėvo paima dalį pensijos – kai tik atneša pensiją, taip jis esą ir prisistato.
Mirus mamai, jų tikrasis sūnus trejus metus po mamos mirties tiesiog atima iš savo tėvo pinigus. Paima ir našlio pensiją. Anksčiau imdavo po 200 eurų, bet, anot pasakotojo, kainoms kylant, šią sumą padidino.
Man net baisu, net kraupu. Kiekvieną mėnesį iš savo tėvo atvažiuoja pasiimti vadinamą „nalogą“.
„Man net baisu, net kraupu. Kiekvieną mėnesį iš savo tėvo atvažiuoja pasiimti vadinamą „nalogą“ (rusų kalba – mokestį, red. past.)“, – pasipiktinęs kalbėjo posūnis.
Vyras redakcijai teigė žinantis, kad mama verčiama tam pačiam sūnui užrašė žemę. Pasakojo, kad kitiems šio senolio vaikams tėvas nerūpi, jie pas jį nesilanko ir jiems visai neįdomu, kaip gyvena jų tėvas.
Prisiminė senas skolas
„Jis (tikrasis senolio sūnus – red. past.) man dar skolingas. Skolindamas jam pinigus norėjau eiti pas notarą, bet jis įtikino, kad pasitikėčiau juo, todėl nepasirašiau jokių raštų. Juk kam daryti – jis brolis, kaip nepasitikėti.
Kaip tik iš Anglijos buvau grįžęs. Žadėjo, kad parduos grūdus, gaus pinigų ir atiduos. Bet pinigų taip ir negrąžino. Po trejų metų kreipiausi į policiją. Visi žino, kad aš jam pinigus daviau. Ir patėvis žino. Jau keturi metai su juo kariauju dėl tų pinigų. O jis ginasi, kad aš pinigų nedaviau. Deja, policija nepadėjo, nes raštiško įrodymo nėra“, – įsisenėjusius skaudulius vardino vyras.
„Aš negaliu su juo susisiekti, jis bėga nuo manęs. Aš pats važinėju dirbti į Vokietiją. Grįžęs aplankau patėvį. Man rūpi, kaip jis gyvena, ar jis dar gyvena, ar dar kvėpuoja“, – prisipažino posūnis.
Priekaištai dėl paminklo
„Jeigu jau paima pinigus, tegu nors tėvui valgyti nuperka, o svarbiausia – pastato motinai paminklą, nes mama jam viską užrašius. Maisto produktais senoliui padeda pasirūpinti kaimynai. Aš jo galėčiau ir negailėti, juk man ne tėvas. Bet man paprasčiausiai gaila žmogaus.
Nesakau, kad jis negeria, būna, nueina pas kaimynus, atsigeria alaus. Bet jis nėra pijokas, kiek aš atvažiuoju, visada randu jį blaivą. Bet tas jo tikrasis sūnus sako, kad jo tėvas pinigus prageria. Bet tai jo paties uždirbti pinigai“, – kalbėjo pasipiktinęs vyras.
Pasak jo, pats senolis prigąsdintas, kad net bijo į policiją kreiptis.
„Norėjau kelis kartus į policiją nuvežti, bet jis bijo. Jau tų pinigų jo sūnus nebegrąžins, bet nors sąžinės turėtų – paminklą motinai už tuos pinigus pastatytų. Tiesa, buvo atvežęs malkų, bet malkos žalios, šlapios, kad net kirvis šokinėja nuo jų. Tokias malkas dvi vasaras reikia džiovinti. Norėjom kviesti ir ,,TV pagalbą“, bet nenorim per visą Lietuvą nuskambėti“, – teigė žurnalistų pagalbos paprašęs vyras.
Gyvena vienas
Nuvykus pas senolį į namus, iš tiesų, matyti, kad pagalbos tvarkytis jam labai reikėtų. Pats namo šeimininkas atrodė ramaus būdo, niekuo per daug nesiskundė.
„Liūdniau pasidarė, kai žmona mirė, kur eisi. Sūnus stojo ūkininkauti, sako, kad trūksta pinigų. Paskambina, kai gaunu pensiją, ir atvažiuoja. Maisto neatveža. Tik mašiną malkų atvežė. Gal ir seniūnija atvežtų geresnių malkų, ir kompensaciją gaučiau. O dabar – nieko.
Šnekėdavo, kad pastatys paminklą. Toks jo charakteris, pasidarė labai žiaurus. Vaikas buvo ramesnis, dabar toks. Jis ūkininkauja ir dar kitame darbe dirba. Dabar išgudrėjo, ponas pasidarė, technikos prisipirko“, – tokie buvo tėvo žodžiai.
Sunkiai rinkdamas žodžius, senolis pasakojo, kad kiti vaikai jo neaplanko, net nepaskambina. Sako, kad kiti vaikai net nežinojo, kad jų mama mirė.
Kaimynai užstoja senolį
Tuo metu, kai lankėmės pas senolį, atėjęs kaimynas irgi pridėjo nemažai piktų žodžių tikram sūnui, neva, jeigu iš tėvo pasiima pinigus, tegu juo ir pasirūpina.
„Va, gyvena vieni mūsų kaime, tėvai atiduoda vaikams pensiją, bet jie kiekvieną savaitę atvažiuoja, žolę nupjauna, rūpinasi jais“, – kaip pavyzdį pateikė senolio kaimynas.
„Kad jis (senolis – red. past.) jo (sūnaus – red. past.) bijo, jeigu pinigų neduoda, tai viskas. Jis (sūnus – red. past.) draudžia kaimynams pas jo tėvą vaikščioti. Vadinasi, niekas negali ateiti pasižiūrėti, kaip jo tėvas gyvena.
Kol pensijos negauna, neskambina visą mėnesį. Kai pensiją gauna, pradeda skambinėti. O atvažiuoja kaip tik pensiją gauna.
Prieš keletą dienų jam įkando bitė, ištino žandas, kaimynai iškvietė greitąją pagalbą, atvažiavo medikai, suleido vaistų, – rodydamas į vienišą kaimyną dėstė to paties kaimo gyventojas, toliau emocingai pasakodamas. – Kol pensijos negauna, neskambina visą mėnesį. Kai pensiją gauna, pradeda skambinėti. O atvažiuoja kaip tik pensiją gauna. Jis ūkininkauja ir dar turi iš tėvo pinigus imti?! O tėvas paskui eina pas kaimynus skolintis pinigų. Darykit kažką, kad iš jo pinigų daugiau neatimtų.“
Pasirūpina kaimynai
Atsisveikinę su senoliu užsukame dar pas vienus to paties kaimo gyventojus, kurie, geriau žinodami situaciją negu mes, tvirtino tą patį:
„Ateina jis (senolis) pas mus ir sako, kad žadėjo pastatyti paminklą, bet praėjo jau treji metai. Kiekvieną mėnesį jis sūnui moka po 200 eurų, bet, kai pakėlė pensiją ir sūnus daugiau užsiprašė.
Bet sūnus nei į kapus tėvo nuveža, nei maisto niekada neatveža. Gal kiaušinių kada atvežė. Jis (senolis) išgeria, bet tai yra jo uždirbti pinigai. Jis pats nusiperka valgyti – kruopų, makaronų, mėsos. Bet jam pritrūksta iki kitos pensijos.
Negalima šitaip daryti, reikia jį sugėdinti. Mums gaila senolio. Visi kaimynai juo rūpinasi.
Jam reikia ir elektros tiekėją pasirinkti, nes didelės sumos už elektrą mokėti ateina, ir namo dokumentai netvarkyti. Sūnus žiemą atvežė šlapių malkų.
Negalima šitaip daryti, reikia jį sugėdinti. Mums gaila senolio. Visi kaimynai juo rūpinasi. Jis geros širdies, kartais išgeria, bet tai jo pinigai, jis jaučiasi labai vienišas, jam nuobodu, jis ir eina per kaimą. Bet jis sūnui bijo paprieštarauti ir bijo ką pasakyti“, – pasakojo kitas kaimynas.
Ar tai jūsų reikalas?
Beliko pasikalbėti su senolio sūnumi ir išgirsti šią istoriją iš kitos pusės. Bet po telefoninio skambučio tapo dar neaiškiau.
Pokalbio, kuris buvo labai nemalonus ir tetruko vos keletą minučių, pagrindinė mintis buvusi: „O koks jūsų reikalas?“
Prašė nesikišti kur nereikia
Kitą dieną sulaukiau dar vieno skambučio.
„Aš gerai žinau tą, kuris šmeižia. Gal kažkiek sūnus ir paima pinigų, bet veža ir malkas, ir maistą. Žinau aš tą sistemą, jūs būkit gera nesikiškit ten, kur nereikia. Ir bus tvarkoj“, – piktoku balsu kalbėjo paskambinęs pagyvenęs vyriškis, prisistatęs kaip senolio giminaitis.
Paklaustas ar seniai pas jį pats lankėsi ir ar, jo akimis, normaliai gyvena senolis, skambinusysis atsakė:
„Buvau gal prieš metus ar daugiau. Gyvena kaip visi daugumoje. Sūnus kiek gali, tiek padeda. Jis nebadauja. Jeigu jis pasiims visus pinigus ir pragers, kas iš to. Arba tas posūnis paims tuos pinigus. Tėvas pats norėjo, kad tuos pinigus paimtų, apipirktų ar kokia bėda būtų. O sūnus pinigų neišleidžia, gi ne pijokas.
Nuvažiuosiu pas jį į kaimą, pasikalbėsiu, paklausiu, kokios problemos. Žinau, jis pragertų pinigus su visais kaimynais. Kiti vaikai akių nerodo. O šitas, kai turi laiko, atvažiuoja. Jeigu ne jis, niekas kitas neatvažiuotų. Jų problemos, tegu jie ir sprendžia…“, – taip užbaigė pokalbį pašnekovas.
Galima kreiptis į seniūniją
Krakių seniūnijoje pasiteiravus, ar žino tą senolį ir ar girdėję jo istoriją, socialinės paramos specialistė Vilma Berulienė sutiko pakomentuoti šią situaciją ir informavo, kaip valstybė galėtų pasirūpinti senyvo amžiaus, vienišais žmonėmis. O tokių ir panašių istorijų ji pati žinanti ne vieną.
,,Namą, kuriame gyvena minėtas žmogus, tikrai žinau. Daugiau nieko papasakoti negaliu, nes šie žmonės į seniūniją niekada nėra kreipęsi.
Nuo šių metų sausio 1 d. seniūnija socialinių paslaugų neteikia – iš mūsų šios funkcijos atimtos.
Bet jeigu vaikai tokie geri, kodėl nepaprotino tėvo kreiptis dėl kuro, konkrečiai – malkų kompensacijos. Juk galėjo ir artimieji jį atvežti.
Šitiek vaikų – bartis sugeba, o kad kažką padėti konkrečiai – nepadeda. O tada visi aplinkui būna kalti.
Aišku, kiekvienu atveju yra skirtinga situacija. Reikėtų su konkrečiu žmogumi kalbėti apie jo konkrečią situaciją ir ar galima ir kaip galima jam suteikti reikiamą pagalbą.
Galima kreiptis į Socialinį bendruomenės centrą, esantį Kėdainiuose, P.Lukšio g., kur teikiamos pagalbos į namus paslaugos mieste ir rajone.
Šis senyvas žmogus gali gauti ir paslaugų namuose. Niekas tų paslaugų iš žmonių neatėmė, tik jos atimtos iš seniūnijų darbuotojų. Galbūt jam reikia, kad užvažiuotų asmens priežiūros darbuotojas, teikiantis pagalbą į namus, ir kartą per savaitę aprūpintų produktais, nupirktų ko reikia.
Iš tikrųjų gal to reikia. Bet gal žmonės tiesiog nežino, kad tai įmanoma gauti.
Dėl sveikatos priežiūros galima kreiptis į VšĮ Kėdainių PSPC – į atokiausius kaimus gali atvykti Mobilus medicinos punktas.
Kiekviename kaime, kiekvienoje gyvenvietėje yra ne tokių istorijų, kas nutinka tarp artimųjų“, – apibendrino Krakių seniūnijos socialinės paramos specialistė Vilma Berulienė.
