Bibliotekos autobuse vyksta net parodos
Pasvalio Mariaus Katiliškio biblioteka mobilią biblioteką sukūrė viena pirmųjų.
Bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė prisimena, kad pirmasis žalias knygų autobusas išriedėjo dar 1999-aisiais, gegužės mėnesį. Taigi, nedaug trūksta ir „biblioteka ant ratų“ švęs savo 20 –metį.
Autobusas pūškuoja per 22 kaimus. Viename kaime ar miestelyje jis stovi nuo vienos iki trijų valandų, priklausomai nuo skaitytojų kiekio.
„Žinoma, autobusas jau kitas, bet paslaugą vis dar teikiame, – šypsosi bibliotekos direktorė. – Tiesiog norėjome, kad knyga pasiektų daugiau mūsų rajono skaitytojų. Orientavomės į tokius kaimus, kur nėra stacionarių bibliotekų. Jei senyvo amžiaus žmogus paprašo, autobusas nuveža knygą net į namus. Žinoma, labai nuo maršruto nukrypti negalime, bet stengiamės padėti.“
Pasvaliečiams nereikėjo jokios specialios transporto priemonės – iš pradžių knygas vežiojo senas žaliai gelsvas autobusas, o vėliau, iš Norvegijos dovanų gavę didelį mėlyną autobusą, jie patys transporto priemonę perdarė taip, kad užtektų vietos ir knygoms, ir darbo-skaitymo vietoms.
Bibliotekoje vaikai gali prisijungti prie interneto, pažaisti žaidimus, naudotis kompiuteriu, vyresnieji – paskaityti laikraščius, periodinę spaudą.
D. Abazoriuvienės teigimu, bibliotekoje-autobuse organizuojami renginiai, vyksta parodos.
„Vienintelis minusas – kad vieną kaimą mobili biblioteka per mėnesį aplanko du kartus, – sakė bibliotekos direktorė. – Taigi, jei kažką domina periodika, galbūt informacija jau būna nelabai šviežia. Tačiau knyga pasiekia visus.“
Be finansavimo iniciatyvos gęsta
Autobusas pūškuoja per 22 kaimus. Viename kaime ar miestelyje jis stovi nuo vienos iki trijų valandų, priklausomai nuo skaitytojų kiekio.
Mobiliosios bibliotekos darbuotoja gali paimti reikiamą knygą iš viešosios bibliotekos ir ją pristatyti į skaitytojo gyvenamą kaimą.
„Mobili biblioteka turi savo nuolatinį knygų fondą, jį nuolat atnaujina, kiek leidžia finansinės galimybės“, – sako D. Abazoriuvienė.
Knygos Pasvalyje vežiojamos jau beveik 20 metų. Tuo metu Anykščių rajone ši iniciatyva užgeso – biblioteka pripažino, kad tiesiog nėra lėšų mobilios bibliotekos išlaikymui.
„Per mūsų veiklos dvidešimtmetį irgi būta visko – buvo, kad tas autobusas rimtai sugedo. Tada nevažiavo ilgesnį laiką – gal net kelis mėnesius. Automatiškai po to skaitytojų ratas sumažėja“, – prisiminė bibliotekos direktorė.
Pašnekovė pripažino – mobilią biblioteką išlaikyti kainuoja brangiai. Kita vertus, ji sutinka, jog jei bibliotekų tinklas mažinamas – mobilios bibliotekos yra puiki išeitis.
Panašią mobilią biblioteką turi Kauno rajonas ir Lazdijai. Pastaruosiuose rajonuose mobilios bibliotekos atsirado palyginti neseniai, po Lazdijus kol kas darda nedidelis knygomis pakrautas mikroautobusas.
D. Abazoriuvienė sako, jog rajonų vadovai neretai kreipiasi norėdami pasikonsultuoti, pripažįsta, jog tokia paslauga reikalinga, tačiau naujos iniciatyvos randasi lėtai.
Darbo vietą dalinasi su nagingomis moterimis
Utenos rajone šį pavasarį mobiliu virto paštas. Nors ir nebeliko vietinio pašto patalpų, tačiau mobilioji laiškininkė iš gyventojų laiškus bei siuntinius gali ir paimti, ir pristatyti jiems iki durų.
Kuktiškėse mobiliąja laiškininke šiuo metu dirbančiai Stanislavai Blažienei tai buvo iššūkis – ji visą gyvenimą čia dirbo sėslų pašto viršininkės darbą. O dabar per dieną baltuoju „Reno“ įveikia apie 60 kilometrų.
„Anksčiau visi pas mane ateidavo, o dabar aš pas klientus važiuoju, – šypsosi Stanislava. – Pašte dirbu daugiau nei 15 metų.“
S. Blažienei seniūnijoje skirta nemaža salė, kurioje vakarais darbuojasi veiklių kaimelio moterų klubas „Kuksa“. Dienomis prie stalo su jų nuveltais darbais S. Blažienė priima mokesčius ir laiškus. Kol kas moteris mėgaujasi pokyčiais.
„Vasarą viskas gerai: laukai, čia žmonės grybauja, dirba laukuose, važiuoji sau, apžiūri. Gal žiemą sunkiau bus, bet su nauju automobiliu turėčiau įveikti kaimo kelius“, – svarsto ilgametė Lietuvos pašto darbuotoja.
Jos teigimu, kaimo žmonės, kurių Kuktiškėse gyvena apie 700, mėgsta pastovumą, todėl jiems kiek sunkiau priimti pokyčius.
„Žmonės pastebi, kad anksčiau neįteiktą registruotą laišką pašte saugodavome. Antrąkart į namus jau nebenešdavome o dabar, neradę žmogaus namuose, grąžiname laišką į Utenos centrinį paštą. Bet žmonės pasiskambina, na ir antrąkart su neįteiktu laišku ar siuntiniu pasibeldžiu į duris“, – sakė Stanislava.
Ji pastebi, jog gyventojai vis dažniau siunčiasi ką nors iš Kinijos. Tai dažniau daro jaunesnės moterys.
„Apyrankes, auskarus, mezgimui siūlus – viską siunčiasi. Absoliučiai viską. O prieš šventes labai daug siunčia vaikai tėvams“, – prisiminė S. Blažienė. Prieš Kalėdas siuntiniuose iš Lietuvos barška net kūčiukai.
Anksčiau svetur gyvenantys vaikai sukdavo galvą, ar bus kaip jų tėvams sunkesnį siuntinį parsinešti iš pašto skyriaus, dabar mobilusis laiškininkas gali jį pristatyti iki durų.
Ant laiškininko pečių – ir ginčai dėl krosnies kūrimo
Stanislava dabar vairuoja talpų automobilį. Ji neįsivaizduoja, kokia šventė turėtų užklupti Lietuvą, kad jis visiškai užsipildytų siuntiniais.
Mobilaus laiškininko pareigybės iš pradžių buvo įvestos dviejuose – Utenos ir Radviliškio rajonuose. Šią vasarą palaipsniui prisijungia ir kitos savivaldybės.„Naujas mašinas dabar turim, tarnybinius telefonus turim, planšetes turim“, – vardijo Stanislava.
Senyva močiutė sako: „Žinai, paguldyk mane lovon. Ir dar kaldra užklok. Ir sūnui pasakyk, ko jis, nenaudėlis, nepakuria krosnies – šalta!“ Bet, močiut, sakau, juk vasara...
Kaimo žmonės pamatę planšetę kartais griebiasi už galvos: „Oi, aš niekaip nepasirašysiu su tokiu!”
„Nuraminu, kad tikrai pasirašys. Bėda, kad priliečia žmonės su ranka ir nusimuša tas parašas, reikia liesti tik su elektroniniu pieštuku“, – moko S. Blažienė.
Kuktiškėse gausu senjorų. Tad paštininkė, bendraudama su jais, kartais tampa tarpininke tarp vyresnės ir jaunesnės kartos.
„Senyva močiutė sako: „Žinai, paguldyk mane lovon. Ir dar kaldra užklok. Ir sūnui pasakyk, ko jis, nenaudėlis, nepakuria krosnies – šalta!“ Bet, močiut, sakau, juk vasara... Gal vis tik užteks kaldra apsiklot?“ Žmonės taip nori pasikalbėti, atsargiai atsiprašai, kad skubi. Na, retkarčiais ir išklausai. Kaimo žmonės – labai vieniši. Vaikai – mieste ar užsienyje, o jie – čia ir keltis niekur nenori. Bet pastebiu – namai neparduodami, vaikai, sulaukę pensijos, grįžta į kaimą“, – sako S. Blažienė.
Tą dieną, kai lankėmės Kuktiškėse, vietiniai gyventojai buvo įsitraukę į darbus. Ona ir Vytautas Dragūnai tvarkė medų, dirbo lauko darbus.
„Man – jokio skirtumo. Ir anksčiau laiškus atnešdavo, ir dabar atneša. Tik, girdėjau, iš Stanislavos kompiuterį atėmė ir iš kabineto išvarė, – juokavo ponas Vytautas pridūręs, kad į kiekvieną pokytį gali pažvelgti ir optimistiškai, ir pesimistiškai.
„Mums patogu, aišku. Viską atveža, viską pristato į namus. Nežinau, gal tik pačiai laiškininkei sunkiau? Nėra, kad labai dažnai siųstume laiškus, bet jeigu reikia, išsikviečiu Stasę. Mes – visada viskuo patenkinti. Ir kai buvo pašto pastatas buvom patenkinti, ir dabar“, – sakė Onutė.
Seniūnijoje kasdien lankosi Kukutis
Kuktiškių simbolis – kukutis. O seniūnijoje juokaujama, jog vienas kukutis čia lankosi kasdien. Tai – seniūnijos darbuotojas Aistis Kukutis.
„Kuktiškių labai gražus parkas, įrengti lauko treniruokliai, vaikų žaidimo aikštelė. Aišku, vaikų pas mus mažai. Šiemet gimė vienas. Bet yra, kurie grįžta iš užsienio ir deklaruoja, kad čia gyvena“, – apie gimtąjį miestelį pasakojo A. Kukutis.
Kuktiškėse gan senokai uždaryta mokykla, tačiau susiformavo stipri bendruomenė, vadovaujama bendruomenės pirmininkės Danutės Burokienės. Savivaldybės atstovas pasigyrė, kad miestelyje praktiškai nėra alkoholikų, asocialių asmenų.
„Visi geri žmonės. Buvo vienas toks nekoks, bet jau nebėra. Uždarė už grotų trims metams, tai tiek laiko bus ramu“, – lengviau atsiduso pašnekovas.
Kaime likę gyventojai nedykaduoniauja, o užsiima verslais: veikia trys kaimo turizmo sodybos, stogdengių ir baldų gamybos įmonė, dvi medžio apdirbimo įmonės, statančios rąstinius namus.
Yra stambių ūkininkų – jie augina avis, kitus gyvulius, užsiima bitininkyste.
Kuktiškėse veikia vienintelė Utenos rajone knygų prieglauda – veiklios moters įkurta vieta, kur žmonės gali atnešti nereikalingas knygas. Taip pat gražiai sutvarkytas šiuo metu privataus asmens valdomas Kuktiškių dvaras.
Nors šis miestelis – bene mažiausia Utenos rajono seniūnija, vietiniai džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti vieną darželio grupę. Darželį šiuo metu lanko 11 vaikų.
„Kaip tik šiandien per pietus sėdau ir apvažiavau visą kaimą – na, gražu žiūrėti, kaip žmonės tvarkosi“, – džiaugėsi A. Kukutis.
