Antradienį Aušros vyro lydima jo močiutė turėjo vykti į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę planiniams tyrimams. Tačiau ryte moteris pasijuto prastai ir telefonu įspėjo anūką, kad pas ją nevažiuotų.
„Paaiškino, kad išsikvietė greitąją pagalbą, nes nutirpo pusė kūno“, – pasakoja A.Vaškelienė. Sutuoktinio ji pasiteiravo, į kurią ligoninę močiutė buvo išvežta. Vyras tik patraukė pečiais – nežino.
Iškart bandė perskambinti močiutei, tačiau telefonu ji nebeatsiliepė – iš jaudulio telefoną paliko namie.
„Pati esu kilusi iš Mažeikių, todėl ten rasti giminaitį būtų labai paprasta: miestas nedidelis, yra tik viena ligoninė. O ką daryti Vilniuje?“ – svarstė A.Vaškelienė.
Pirmiausia ji paskambino į Santaros klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Atsiliepusiai registratorei ji pasakė pacientės vardą, pavardę ir amžių: „Iškart gavau atsakymą, kad tokios pacientės ten nėra.“
Jokios informacijos telefonu
A.Vaškelienė šovė antrąkart ir surinko Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Lazdynuose telefono numerį.
„Ten buvo nurodyti du Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus telefono numeriai, tačiau per pusvalandį nė vienas neatsakė“, – pasakoja A.Vaškelienė. Laikas slinko nežinioje.
„Svetainėje dar yra nurodytas bendrasis informacijos telefonas, tačiau juo prisiskambinti irgi nepavyko. Tada skambinau Skubios pagalbos skyriaus vedėjai. Atsiliepusi moteris pasakė, kad telefonu jokios informacijos neteiks ir padėjo ragelį“, – įvykių seką atkuria A.Vaškelienė.
Darėsi nebejuokinga: kaip sužinoti, kur atsidūrė močiutė, ką daryti?
„Surinkau 112 ir desperatiškai paaiškinau, kad mūsų močiutę pagrobė greitoji ir nežinome, kur jos ieškoti. Manęs perklausė: „Pagrobė?“ Paaiškinau, kad nežinau, kaip tai traktuoti. Gavau patarimą skambinti 033. Tačiau ir šiuo telefonu pagalbos nesulaukiau: nieko nežino, jokios informacijos teikti negali. Tiesa, rekomendavo kreiptis į Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotį Justiniškėse“, – dėsto A.Vaškelienė.
Kas įrodo tą ryšį? Ar man reikia skubiai gauti kokį nors notaro išrašą?
Nurodytu telefonu iš pradžių prisiskambinti nepavyko. Kai galų gale kitoje ragelio pusėje pasigirdo balsas, jis nieko gera nežadėjo: „Jokios informacijos telefonu, reikia atvažiuoti su dokumentu, įrodančiu giminystės ryšį.“
A.Vaškelienės kantrybė jau ėmė sekti. „Nesupratau, su kuo?! Kas įrodo tą ryšį? Ar man reikia skubiai gauti kokį nors notaro išrašą?“ – stebisi moteris.
O kas, jei anūko ir močiutės pavardės nesutaptų? Juk gali nutikti ir taip.
Išgelbėjo viešas įrašas
Kuo toliau, tuo situacija atrodė absurdiškesnė. „Dvi valandas skambinėju, užuot gavusi elementarią informaciją, yra pacientas tokiu vardu ar ne. Ir viskas. Jokių detalių apie būklę neprašau“, – samprotauja A.Vaškelienė.
Vyrui išskubėjus į Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotį, pati Aušra savo „Facebook“ sienoje parašė pagalbos prašymą „Reikia pagalbos šiam kartui ir ateičiai“.
„Labai greitai sureagavo draugai iš medicinos studijų, paklausė močiutės vardo, pavardės ir gimimo metų. Netrukus turėjau atsakymą, kad ji Lazdynų ligoninėje, – sako A.Vaškelienė ir pasidžiaugia, kad pagaliau sužinojo, ką tokiu atveju daryti. – Skambinti draugams medikams, nes informaciją, pasirodo, irgi gali gauti tik per pažintis.“
Užvirus diskusijai, kaip elgtis atsidūrus panašioje situacijoje, imta svarstyti, kad galbūt reikėtų kreiptis į policiją ir pranešti, kad dingo žmogus.
„Bet juk neužtektų paskambinti, reikėtų vykti į komisariatą, duoti parodymus, nors juk žinai, kad žmogus išvažiavo su greitąja. Nesąmonė – pikta ant sistemos: per daug streso ir negatyvo. Jeigu aš, medikė, įsiutau ir skambinau į 112, tai kaip su savo emocijom susitvarko žmonės, kurie išvis nežino, nei kur kreiptis, nei kiek ir kokių ligoninių yra Vilniuje?“ – retoriškai klausia A.Vaškelienė.
Žmonėms – vieni nepatogumai
Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas, atsakingas už socialinius ir sveikatos reikalus, Gintautas Paluckas pažymi, kad įsigaliojus Asmens duomenų apsaugos reglamentui į tokias situacijas verčiau nepakliūti.
Dabar jau išeina šiek tiek komiškos situacijos.
„Greitoji, savaime suprantama, žino, kur ir kokį pacientą nuvežė, nes yra visa dispečerinė ir informacinis centras, bet tokios informacijos telefonu neteikia. Aš lygiai taip pat piktinuosi tokiomis beprasmėmis apsaugomis. Taip, išskirtiniais atvejais gali kilti problemų dėl atskleistos asmens informacijos, bet iš esmės kasdieniame gyvenime žmonėms vieni nepatogumai“, – svarsto G.Paluckas.
Jis sako, kad nesusipratimų daugėjant savivaldybei teks inicijuoti kreipimąsi į Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijas: „Kad pakomentuotų tą reglamentą ir nustatytų, kaip interpretuoti, nes dabar jau išeina šiek tiek komiškos situacijos. Turėtų būti nustatyti skirtingi informacijos apsaugos lygiai. Dabar gi viskas, kas susiję su paciento sveikatos būkle (plačiąja prasme), yra saugoma ir neatskleidžiama.”
„Norime tikėti, kad mūsų duomenys saugūs“
„Suprantame artimųjų rūpestį ir nepatogumus, tačiau visi duomenys, susiję su pacientų sveikatos duomenimis, yra laikomi ypatingais asmens duomenimis. Juk kiekvienas iš mūsų norėtų žinoti, kad mūsų ypatingi asmens duomenys yra saugomi ir neatskleidžiami tretiesiems asmenims“, – pažymi SAM ryšių su visuomene projektų vadovė Alina Žilinaitė.
Sveikatos priežiūros įstaigose duomenys apie paciento buvimą, jo sveikatos būklę, jam taikytas diagnostikos, gydymo ir slaugos priemones įrašomi į nustatytos formos ir rūšių paciento medicinos dokumentus. Nustatant šių dokumentų formą, turinį ir naudojimo tvarką, turi būti užtikrinama paciento duomenų apsauga.
Artimiesiems reikėtų kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos stotį, kur jie turėtų pateikti prašymą bei tapatybę patvirtinančius dokumentus.
„Todėl teikiant asmens duomenis yra svarbus asmens, kuris prašo paciento informacijos, tapatybės nustatymo faktas. Įstaiga tokius duomenis gali suteikti tik įsitikinusi, kad jų prašantis asmuo turi teisę juos gauti. Gydymo įstaigos savo vidaus darbo taisyklėse turi numatyti, kaip informacija apie pacientus bus teikiama jų artimiesiems“, – aiškina A.Žilinaitė.
Taip pat Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta, kad konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyti tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus.
Pacientas turi teisę nurodyti asmenis, kuriems konfidenciali informacija negali būti teikiama. Asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems gydant ar slaugant pacientą, atliekantiems paciento sveikatos ekspertizę, be paciento sutikimo konfidenciali informacija gali būti suteikiama tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti.
Kai pacientas laikomas negalinčiu protingai vertinti savo interesų ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvams (įtėviams) ar pilnamečiams vaikams tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti.
Jeigu nurodytų asmenų nėra arba nėra galimybių su jais susisiekti taip greitai, kaip tai būtina, konfidenciali informacija gali būti teikiama vienam iš šio paciento pilnamečių brolių (seserų) arba vienam iš šio paciento pilnamečių vaikaičių, arba vienam iš šio paciento senelių jų prašymu tiek, kiek būtina paciento interesams apsaugoti.
„Todėl šiuo atveju siekiant išsiaiškinti, į kokią gydymo įstaigą buvo nuvežta pacientė, artimiesiems reikėtų kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos stotį, kur jie turėtų pateikti prašymą bei tapatybę patvirtinančius dokumentus“, – pasakoja A.Žilinaitė.