LŽVS kandidatai į EP vienbalsiai teigia, kad šiandien labai svarbus Lietuvos gynybos pramonės dalyvavimas Vakarų kariniame pramoniniame komplekse, o Europos saugumo pagrindas yra NATO, kuris juo turi ir likti.
Stiprinti santykius su JAV – būtina
Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Europos komiteto narys J.Jarutis sako, kad lyginant su 1939-aisiais, šiuolaikinės Lietuvos pajėgos mažesnės pagal visus rodiklius, išskyrus du: laivus ir sąjungininkus bei dalijasi skaičiais: „Kariuomenės dydis anuomet buvo 28 tūkst. karių, dabar – 14 tūkst. Įspūdingai skiriasi aviacijos pajėgos – 117 anuomet ir 10 dabar. 1939 m. Lietuvos išlaidos gynybai sudarė 25 proc. biudžeto. Tiesa, anuo metu mūsų sąjungininkai tebuvo 2 šalys – Baltijos Antantė, dabar priklausome 30 valstybių gynybos aljansui NATO.“
„Sąjungininkai yra svarbiausia. Todėl turime stiprinti ryšius su JAV ir Vakarų Europa“, – įsitikinęs J.Jarutis, – taip pat reiktų kurti bendras bazes Lietuvos teritorijoje, organizuoti bendrus mokymus, pratybas, – turime palaikyti gerus politinius ryšius ne tik su JAV, bet ir su didžiomis NATO narėmis – Vokietija, Prancūzija, Ispanija bei daug dirbti su tomis NATO bei ES šalimis, kurios neretai reiškia norą draugauti su Rusija nepaisydamos mūsų nuomonės šiuo klausimu, pavyzdžiui, Italija, Graikija, Turkija.“
Jis sako, kad, gadinti santykius su JAV tik dėl to, kad kažkam nepatinka dabartinis JAV prezidentas nėra išmintinga. Priešingai, turime stiprinti ryšius su JAV karine vadovybe, karine pramone, politikais, lietuvių kilmės verslininkais. Nereikia pamiršti, jog JAV yra ne tik demokratinė šalis, bet ir pagrindinis mūsų sąjungininkas.
Saugumo pagrindas – NATO
LŽVS kandidatas į EP J.Jarutis pabrėžia, kad NATO ir ryšiai su JAV – Europos saugumo pagrindas: „Savarankiškos Europos gynybos iniciatyvos yra gerai tik tol, kol jos sustiprina, bet nepakeičia NATO. Yra siūlymų kurti Europos kariuomenę, tai skatina Prancūzija. Mums tokios iniciatyvos nėra naudingos, mes joms nepritariame, nes pirma, tokiu atveju sunku susitarti dėl vadovavimo, antra – Europos valstybių kariniai pajėgumai yra santykinai nedideli, ilgą laiką buvo apleisti, o naujos ginkluotės yra labai nedaug palyginus su tuo, ką gali pasiūlyti JAV.“
Migracijos ir pabėgėlių krizę reikia spręsti ne Europoje, o ten, iš kur žmonės bėga.
Tačiau politikas sutinka, kad būtina mobilizuoti ES pajėgumus kovojant su hibridinėmis išorės grėsmėmis, stiprinti kibernetinio saugumo pajėgumus.
Išnaudoti galimybes bei patirtį
Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys bei Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas teigia, kad labai svarbu ne tik pristatyti Lietuvos istorinę patirtį, bet ir ją išnaudoti, pavyzdžiui, padedant mūsų partneriams suvokti posovietinėje erdvėje vykstančius procesus. Lietuva turi dalyvauti formuojant ES politiką rytinių ES kaimynių atžvilgiu.
„Mes geriausiai žinome, kaip išgyventi posovietinį periodą ir sukurti stabilią demokratiją ir rinkos ekonomiką, kad ir su trūkumais. Turime būti tie ekspertai, kurie padės tokioms šalims, kaip Sakartvelas, Ukraina ar Moldova suartėti su Vakarais. Mūsų interesas, kad būtų kuo didesnis „saugumo buferis“ yra tarp mūsų (ES) ir Rusijos“, – sako LŽVS kandidatas į EP D.Gaižauskas.
Būtina sukurti teisinę bazę, kuri reikalui esant leistų judėti NATO karinėms pajėgoms per visas ES šalis be jokių teisinių trukdžių.
Jis teigia, kad būtina stabdyti ir neutralizuoti, ypač Europos Parlamente, pietinių ES valstybių atstovų, priklausančių komunistų partijoms, keliamas iniciatyvas, kuriomis bandoma pateisinti Rusijos agresiją: „Kariniai konfliktai netoli mūsų bei labiausiai tikėtinų agresijos prieš Lietuvą formų analizė rodo, kad tikslinga taikyti skirtingus karinio parengimo modelius – nuo itin gerai parengtų specialiųjų operacijų specialistų, dalyvavimui konvenciniuose karo veiksmuose parengtų kariškių iki menkesnio pasirengimo, bet lengviau paruošiamų partizaninio karo ar net civilinio sabotažo specialistų.“
Lietuviška siena ir „ekonominiai migrantai“ – kitokie nei Pietų Europoje
Pastaraisiais metais didžiausius migracijos keliamus iššūkius patiria Pietų Europos šalys. Nors šalims, kurių sienos yra ES išorės sienos, tenka išskirtinė atsakomybė už jų kontrolę, tačiau tai ir visos bendrijos rūpestis.
D.Gaižauskas pabrėžia, kad mūsų iššūkiai gana specifiniai: „Tai mūsų geografinė padėtis, Kaliningrado apskrities bei Baltarusijos kaimynystė, kurios lemia strateginį sienų kontrolės klausimą. Tai apima keletą aspektų.
Pirma. Turime būti pasiruošę deramai ir laiku reaguoti į karines grėsmes. Rusijos Federacijos grėsmė yra akivaizdi, gretimose teritorijose sutelkti kariniai pajėgumai lemia objektyvų poreikį pasiruošti galimiems kariniams konfliktams.
Antra. Reikia saugoti ES rinką nuo neteisėto prekių judėjimo per išorinę sieną.
Trečia. Auga Baltarusijos ir Ukrainos piliečių srautas, kurie vyksta į Lietuvą ir/ar ES dirbti. Šios aplinkybės lemia, jog Lietuvos sienos apsauga reikalauja gerokai kitokių priemonių, negu taikomos Pietų Europos valstybėse.“
Politikas sako, kad taip pat labai svarbu sukurti teisinę bazę, kuri reikalui esant leistų judėti NATO karinėms pajėgoms per visas ES šalis be jokių teisinių trukdžių.
LŽVS – prieš kvotas priimti pabėgėlius
J.Jarutis sako, kad LVŽS prieštarauja, kad būtų nustatytos privalomos kvotos kiekvienai valstybei narei, kiek ji turi priimti pabėgėlių: „Pabėgėlių priėmimas turi vykti laisvanoriškai ir tik tokiu atveju, jei asmuo yra pasirengęs gyventi pagal priimančios valstybės įstatymus, o valstybė ir vietos bendruomenė yra pasirengusi juos priimti. Migracijos ir pabėgėlių krizę reikia spręsti ne Europoje, o ten, iš kur žmonės bėga. ES bendros užsienio ir saugumo politikos pagrindu turi tapti krizių prevencija, pagalba skurdžių šalių vystymuisi, švietimui. Radikalūs religiniai judėjimai turi būti stabdomi – visų pirma per žmonių sąmoningumo didinimą, o esant reikalui – ir griežtesnėmis priemonėmis.“
Tiesa, tam reikia ir politinės valios bei įstatyminės bazės, taip pat techninių priemonių, žmogiškųjų resursų bei finansavimo.
Stiprinti informacinius pajėgumus
Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Egidijus Vareikis, sako, kad yra didžiulis skirtumas tarp vidinių ir išorinių ES sienų bei jų apsaugos.
„Šengeno šalys nutarusios, kad tarp vidinių sienų nebus kliūčių asmenų, prekių judėjimui. Žinoma, yra tam tikri reikalavimai, taisyklės. Kitaip yra su išorės sienų apsauga. Lietuva turi santykinai ilgą išorės sieną. 928 km su Baltarusija bei Rusija, Palyginu su Lietuvos dydžiu, tai labai ilga siena. Todėl tos sienos apsauga nėra ir negali būti vienos šalies reikalas. Tai visos ES reikalas“, – teigia politikas.
Mes neremiame atskiros ES kariuomenės idėjos. Tai prieštarauja mūsų interesams.
Jis primena, kad ES, kaip tokia, sienų ginklu nesaugo: „Žiūrint labai formaliai, kadangi ES savo kariuomenės neturi ir greičiausiai neturės – mes neremiame atskiros ES kariuomenės idėjos. Bet yra kitos tarnybos, kurios gali panaudoti ginklą, bet tai ne kariuomenė ir jos pajėgumai.“
Pagrindinė organizacija arba agentūra, kuri atsakinga už išorės sienos apsaugą yra ES sienų apsaugos agentūra FRONTEX.
„Tai kompiuterinė teisinė sienų apsauga. Akivaizdu, kad ji visų problemų nesprendžia, ypač kai atsiranda nelegalių migrantų, karo pabėgėlių. Apie tuos žmones ten duomenų nėra, todėl sudėtinga greitai priimti sprendimus. Todėl tik dabartinės FRONTEX koordinacijos naujų iššūkių fone, akivaizdu, nepakanka. Šią agentūrą reikia tobulinti, gerinti jos finansavimą. Kaip ir Šengeno informacinę sistemą SIS. Tai duomenų bazė, kuria aprūpintos visos ES šalys. Pavyzdžiui, jei žmogus bandė pereiti išorės sieną vienoje iš ES šalių, tai visos ES šalys gauna informaciją apie tai. Ta bazė vis tobulinama. 2020 metais pradės veikti ELIZA – sistema, kuri padės kontroliuoti, ar žmogus neužsibūna per ilgai ES ir panašius dalykus“, – pasakoja E.Vareikis.
Pašnekovas sako, kad nors šios sistemos fiziškai sienų nesaugo, tačiau labai svarbios kovojant su terorizmu.
E.Vareikis įsitikinęs, kad į tas sistemas reikia investuoti, bet jos mūsų neapsaugo krizės atveju. Todėl jei mus ištiktų kokia nors pabėgėlių, migrantų krizė, jo teigimu, turėtume vadovautis šiais trimis principais:
Pirma. Privalome pagelbėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Taip elgtis įpareigoja humanitarinė teisė ir mūsų žmogiškasis supratimas.
Antra. Mūsų saugumas yra pirmaeilis dalykas. Mes turime nesigėdyti tikrinti, kontroliuoti, stebėti. Kartais tai užtrunka, tačiau tegul tie žmonės nepyksta, kad jiems gali tekti pabūti ir vadinamosiose stovyklose ar priėmimo punktuose. Čia negali būti jokių juokavimų ar žaidimų emocijomis, pavyzdžiui, kad čia moterys su vaikais ir mes jų nekontroliuokime. Saugumo klausimai yra labai svarbūs. Ir kol mes neturime saugumo garantijų, tol pasiliekame sau teisę neskubėti leisti žmonėms pereiti sieną. Tai mums labai svarbu.
Trečia. Turime būti labai pragmatiški kalbėdami apie ekonomiką, svarstydami, ar mums reikia migrantų kaip darbo jėgos ar ne. Juk su savo pačių piliečiais elgiamės irgi taip – arba priimame juos į darbą, arba ne vadovaudamiesi tam tikrais kriterijais. Ir jokių privilegijų čia neturėtų būti.
Jei sugebame suderinti šiuos tris dalykus, mes migrantų klausimą sprendžiame.
Fizinė sienų apsauga – naujasis iššūkis
„Reiktų nepamiršti, kad net ir visos informacinės sistemos valstybės sienos neapsaugo jeigu žmogus peržengia sieną fiziškai, – sako E.Vareikis, – todėl jau dabar svarstoma keletas fizinės sienos apsaugos galimybių. Pati paprasčiausia, bet gana efektyvi yra fizinė siena – tvora. Taip pat kalbama apie specialiąsias pajėgas, kurios galbūt galėtų fiziškai saugoti sieną nepriklausomai nuo gynybos, krašto apsaugos – būtų atskira sienų apsaugos tarnyba.“
Mūsų saugumas yra pirmaeilis dalykas.
Pasak E.Vareikio, visi šie klausimai svarstomi. Jis sako, kad Lietuva kol kas gana palankioje padėtyje: „Nors mūsų siena ilga, bet per ją nelegalios migracijos santykinai mažai, nes ribojamės su šalimis, per kurias migrantų iš karo zonų atvyksta mažai, tą reikia pripažinti. Kitas dalykas – bent jau kol kas Lietuva nėra patraukli migrantams.“
Bet E.Vareikis sako, kad tai neturi mūsų pernelyg nuraminti: „Kaip minėjau, mūsų išorinė siena gana ilga. Mes esame NATO šalis, kuri ribojasi su ganėtinai priešiškai aljanso atžvilgiu nusiteikusiomis valstybėmis ir todėl turime stiprinti teritorinę gynybą, sienų apsaugą.
Tai jau ne ES, o mūsų pačių ir NATO reikalas. Pasienio apsaugą šiuo metu stipriname, esame vis geriau pasiruošę, pavyzdžiui, žaliųjų žmogeliukų ar hibridinio karo pavojui.“
Politinė reklama.Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos
