– Pastaraisiais metais daugėja pilietiškumą skatinančių renginių, įvairių diskusijų su įžymybėmis apie laisvę ir Lietuvą, festivalių, pavyzdžiui, „Laisvės piknikas“. Kaip manai, ar tokių renginių pastaruoju metu nėra per daug?
– Tokių renginių niekada nebus per daug. Šie pilietiškumą skatinantys renginiai moko prisiimti atsakomybę už savo šalį, įsitraukti į visuomeninę veiklą, kiekvienam asmeniškai atrasti, kas yra tėvynė. Nuo pat mažų dienų siekiau įsitraukti į įvairių organizacijų veiklas, ten, susipažindamas su tūkstančiais aktyvių žmonių, supratau, kad absoliučiai kiekvienas savo žodžiais ir veiksmais kuriame valstybę.
– Mes apie Baltijos kelio istoriją skaitėme tik vadovėliuose ir sunku net įsivaizduoti, kaip daugiau nei du milijonai žmonių trijose valstybėse stovėjo gyvoje grandinėje. Kokius tau jausmus sukelia ši istorija?
– Didžiuojuosi Baltijos valstybių piliečiais. Manau, kad šios istorijos mokėmės ne tik vadovėliuose, parodykite nors vieną lietuvį, kuris vienaip ar kitaip nebūtų susijęs su šiuo beginkliu protestu. Tai yra tokia istorija, kurią turėtų žinoti kiekvienas jaunasis pilietis, o ten dalyvavę – neturėtų pamiršti, kokia buvo laisvės kaina. Man yra garbė gyventi šalyje su žmonėmis, kurie parodė, jog tik drąsa, meilė tėvynei ir užsispyrimas yra tikrieji ginklai prieš bet kokią jėgą.
– Kartais šiuolaikiniam jaunimui klijuojama etiketė, jog jauni žmonės nesupranta, kas yra laisvė, o prieš 30 metų vykę įvykiai yra nepažįstami. Tai, vis dėlto, kas laisvė yra jaunam žmogui?
– Labai paprastai: galimybė reikšti savo nuomonę, keliauti nevaržomai ir būti tuo, kuo noriu.
– Užsiminei apie keliavimą. Ne paslaptis, jog jau rugpjūčio 5 dieną pėsčiomis išeini iš Talino į Vilnių. Papasakok apie savo iniciatyvą.
– Kurį laiką svarsčiau, ką veikti atsiėmus mokyklos atestatą, tad kol mano bendraklasiai renkasi studijų kryptis, nusprendžiau pėsčiomis eiti istoriniu Baltijos kelio maršrutu. Ši idėja mano galvoje kirbėjo kurį laiką, nes ne paslaptis, jog jaunas žmogus šiandien susiduria su stereotipais, kad mūsų karta neprisiima atsakomybės už valstybę, jos nemyli ar neatsimena skaudžios mūsų istorijos. Draugai sako, kad tokia mano iniciatyva yra kaip taiki protesto akcija prieš šiuos stereotipus, noriu parodyti, jog jaunajai kartai rūpi mūsų praeitis ir valstybė.
– Kaip jautiesi prieš kelionę?
– Jaučiu minimalų jaudulį, nes kelionėje gali iškilti nenumatytų sunkumų. Taip pat jaučiu atsakomybę prieš savo kartą, nes žinutė, kurią nešiu, yra labai svarbi šiandienos jaunam žmogui. Manau, kad esu pasiruošęs šiam žygiui.
– Kada vyks tavo kelionė ir kaip norintys ją gali sekti?
– Rugpjūčio 5 dieną startuoju Taline, o rugpjūčio 23 dieną ateisiu į Vilnių. Visi norintys sekti mano kelionę tą gali daryti instagramo platformoje @baltijoskeliu. Ten dalinsiuosi savo kasdienybe keliaujant.
– Kiek kilometrų planuoji nueiti, kaip pasirinkai maršrutą?
– Kaip ir minėjau, eisiu istoriniu Baltijos kelio maršrutu, tad nueisiu apie 700 kilometrų. Maršrutą pasirinkau ne aš – jį pasirinko mūsų tėvai, dėdės, tetos ir seneliai, tad juo ir eisiu.
– Kaip manai, ar šiandien pavyktų atkartoti Baltijos kelią?
– Manau, kad po 30-ies metų būtų sunkoka, mes jau pripratome prie laisvės, o kai kurie net neįsivaizduoja, kokia jos kaina.
– Ir jeigu šiandien būtum aštuonerių, ko sau palinkėtum?
– Aštuonerių sau palinkėčiau nebijoti bandyti ir klysti. To išmokau gerokai vėliau nei buvau aštuonerių.
