Stabtelėjęs Türi mieste, Estijoje, Gustas susipažino su vietine Yegor Sepp, kurios tėtis – vienas iš septynių Baltijos kelio organizatorių. Nors tada Yegor buvo trijų mėnesių, kartu su šeima dalyvavo Baltijos kelyje, o šiandien sutiko trumpai apie viską papasakoti: „Buvo labai labai daug žmonių, visi stovėjo labai susispaudę. Mano mama dabar sako, kad tai buvo labai emocionalu, kad net dabar prisiminusi kūkčioja. Aš buvau trijų mėnesių, kūdikio vežimėlyje, bet vis tiek turiu kortelę, kad buvau Baltijos kelyje. Mano tėtis buvo vienas iš organizatorių, mūsų visa šeima dalyvavo Baltijos kelyje, turime mažas knygutes, pasus, kurie patvirtina, kad dalyvavome, buvome 4 kilometrus nuo namų, visiškai centre Baltijos kelio, kuris ėjo per Estiją.“
Pasikalbėjęs su Yegor Sepp, Gustas iškeliavo į kitą numatytą Estijos miestą – Valmierą, vėliau žygiavo link Siguldos, taip kasdien artėdamas prie Lietuvos. Įpusėjęs savo kelionę ir perėjęs Estiją bei svečiavęsis Latvijos miestuose, kaip Garkalnė ar Ryga. Priėjęs Latvijos miestą – Iecavą, Gustas susitiko su vietiniu Stepanu, kuris pasakojo, kaip pats prisidėjo prie aplinkinių kvietimo į Baltijos kelią: „Baltijos kelyje kviečiau dalyvauti ne tik savo šeimą, bet ir visus savo draugus.“
Rugpjūčio 18 dieną vaikinas pasiekė Lietuvą bei Saločių miestelį. Ten kalbino Reginą, kuri pasidalino savo atsiminimais: „Aš prisimenu, kad ties Saločiais buvo numatytos atkarpos ir tam tikri atstumai, kuris Lietuvos rajonas turi užimti tą atkarpą, o salotiečiai tuos tarpus turėjo užpildyti, jeigu trūktų žmonių, bet žmonių susirinko daugiau nei tikėjomės, vietomis buvo net dvi eilės žmonių, nes į vieną eilę žmonės tiesiog netilpo. Prisimenu, kad vėliau nuo Saločių atkarpos važiavom į pasienį, ten buvo ir Sąjūdžio vadovai, ir aktyvistai, ir istorikai. Pamenu, kad tada buvo pradėta labai atvirai kalbėti apie Molotovo–Ribentropo paktą, apie Lietuvos okupaciją, Lietuvos laisvės siekį.“
Pasikalbėjęs su Regina, Gustas tęsė savo kelionę ir patraukė Panevėžio link. Penkioliktąją žygio dieną jis atėjo į Pumpėnus – miestelį Pasvalio rajone, prie Via Baltica magistralės. Miestelyje jį svetingai pasitiko ir papasakojo Baltijos kelio detales bibliotekininkė Stefanija Mickienė: „Baltijos kelias buvo taikus pasipriešinimas prieš okupaciją. Mes, pumpėniečiai, 1989 metų rugpjūčio 23 dieną taip pat išėjome į Baltijos kelią. Visas miestelis buvo ištuštėjęs, stovėjome gal penkiomis ar šešiomis grandinėmis. Pas mus buvo atvykę Šiaulių apskrities žmonės, kiek žinau dalyvavo panevėžiečiai, pasvaliečiai, apie 25 tūkst. žmonių. Jie pastatė koplytstulpį prie Molotovo pakto tam gėdingam atminimui. Mes buvome jauni žmonės, atėjome su savo vaikais, aišku, dabar ir jie jau pagyvenę, o apie mus ką jau ir bekalbėti. Dalyvavimas buvo su dainomis, šokiais, rateliais. Mano šeima buvo iki renginio pabaigos ir vėliau pravažiuojantys automobiliuose pasakė mums, kad nebedainuotume, nebešoktume, nes užsimušė lakūnas, kuris skraidė virš mūsų. Mes jį labai dažnai matėm, pasimojuodavom ir pasirodo, kad jis skrido per žemai, atsitrenkė į laidus ir nukritęs žuvo. Jeigu neklystu, jo pavardė buvo Latvėnas. Šis įvykis mus stipriai paveikė, nebeliko jokių dainų ir šokių, taip ir pradėjom skirstytis namo.“
Pasikalbėjęs su ponia Stefanija, Gustas iškeliavo į Panevėžį, kuriame susitiko moksleivę Kamilę. Nors Kamilė Baltijos kely nedalyvavo, tačiau pasidalino savo mintimis: „Apie Baltijos kelią žinau nei daug, nei mažai. Daugiau sužinojau būdama 13–14 metų, kai pradėjau domėtis istorija. Prieš tai žinojau tik tuos pagrindinius dalykus, kad buvo susikibusių žmonių grandinė, kad vyko nuo Vilniaus iki Talino, dalyvavo trys šalys, ir kada įvyko. Bet būdama jau vyresnė pradėjau labai užsikabinti už istorijos ir sužinojau tas mažai dideles detales. Sužinojau apie Molotovo–Ribentropo paktą. Kad būtent Baltijos kelias įvyko minint šį paktą. Sužinojau, kad vykstant Baltijos kelio akcijoj skrido pilotai, kurie iš savo lėktuvų mėtė gėles, kas tais laikais buvo draudžiama. Taip pat sužinojau, kad tai buvo žingsnis link nepriklausomybės. Gal tai ir skamba juokingai dabar pagalvojus, kad prireikė tiek daug laiko pradedant domėtis savos šalies istorija.“
Paklausta, ar pavyktų tokį minėjimą atkartoti, Kamilė nemano, nes, pasak jos, žmonės jau nebe tokie: „Sunku rasti žmogų, kuris yra toks patriotiškas, kad sutiktų dalyvauti tokioje akcijoje dėl savo šalies. Šiais laikais žmonės tik skundžiasi politika, algomis, gyvenimu savo šalyje, bet kas svarbiausia visada pamirštame. Mes pamirštame, kad būtent dėl tokių dalykų kaip Baltijos kelias mes esame laisvi ir galime džiaugtis savo laisva šalimi. Ir mes tikrai gerai gyvename. Bet jei aš klystu, ir vyktų toks įvykis kaip Baltijos kelias, aš tikrai neatsisakyčiau dalyvauti.”
Užbaigdamas savo kelionę Gustas užsuko į Ukmergę, Maišiagalą, o šiandien 17 val. ateis į Lietuvos moksleivių sąjungos inicijuojamą Baltijos kelio 30-mečio minėjimą „Ateities banga“ prie Karaliaus Mindaugo paminklo, Vilniuje, kur visą dieną vyksta įvairios veiklos.
