Klaipėdos jūrininkų ligoninėje kardiologė S.Norkienė dirba net 37 metus. „Gal nerašykite tų metų, taip baisiai skamba“, – pokalbio metu kvatojo pašnekovė. Tačiau paskui prisipažino, kad būtent sukaupta patirtis ir įgūdžiai darbe metams bėgant išsklaido visas baimes.
– Kaip jūs atėjote į mediciną? Galbūt pasekėte tėvų pavyzdžiu?
– Mano tėvai Telšiuose buvo mokytojai, ne medikai. Turėjau tokį draugą, kuris mirė būdamas dešimtoje klasėje. Mokyklą baigiau aukso medaliu ir stojau į mediciną Kaune, nes labai tikėjau, kad visus išgydysiu, kad atrasiu vaistus, kurie visiems padės. Konkursas buvo 18 žmonių į vieną vietą. Man pasiūlė stoti į sustiprintą grupę, reikėjo laikyti ilgą testą. Surinko labai stiprią grupę, daugelis ir dabar dirba medicinoje, yra pasiekę aukštus postus.
Tokių kaip aš, kurie dirba paprastą gydytojo darbą, beveik neliko. Man patinka gydyti ligonius, visą gyvenimą dirbu stacionare. Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau mediciną. Nelabai ir įsivaizduoju, kuo dar galėčiau būti. Na, nebent teisininke, nes turiu gerą liežuvį (juokiasi). Abu mano vaikai teisininkai, nė vienas nesirinko medicinos. Šeimoje medikai dar yra vyro brolis su žmona.
– Kodėl būtent kardiologija?
– Iš pradžių norėjau būti ginekologe. Nuo trečio kurso pradėjau dirbti Kauno klinikose slaugytoja. Trejus metus dirbau ir supratau, kad ginekologija nėra mano sritis. Dar man siūlė endokrinologiją, bet man tai buvo ne prie širdies. Kelias vasaras Telšiuose savanoriškai dirbau greitojoje, nes norėjau „pasimatuoti“ šitą profesiją. Supratau, kad greitoji yra supersunkus darbas. Tapau kardiologe. Baigus universitetą reikėjo dirbti pagal paskyrimą, bet nenorėjau į kaimus, o pasilikti Vilniuje ar Kaune buvo neįmanoma misija. Norėjau į Telšius, bet ten reikėjo tik vaikų gydytojų ir greitosios gydytojų. Sugalvojau tapti laivo gydytoja.
– Kodėl?
– Galvojau, kad paplaukiosiu, anglų kalbą išmoksiu ir, kai norėsiu, išeisiu. Dalies norėjusių į jūrą neišleido saugumas. Man pavyko ir dvejus metus buvau laivo daktarė.
Bet aš buvau kranto žmogus, net nežinojau, koks gyvenimas laive.
– Kaip atrodė darbas laive?
– Dirbau prekybiniame laivyne. Prieš išplaukdama dar pasimokiau odontologijos. Laive teko traukti dantis, dėti gipsus. Kartą moteris pradėjo skųstis skausmu, kuris rodo tulžies pūslės akmenligę. Laivas tuo metu ėjo Kylio kanalu, tai tolygu autostradai sausumoje. Kapitonui pasakiau, kad moteriai reikia pagalbos. Visi laivai traukėsi į šonus ir mums sukūrė „žalią“ koridorių. Kylyje buvo iškviestas vokiečių daktaras, perdavėme moterį operuoti, o po kelių dienų mums tą moterį sugrąžino. Buvo, kad skambindavo iš kitų laivų gydytojai pasitarti, kaip elgtis. Laimė, kad studijų metais dirbau ligoninėje ir turėjau patirties. Atsimenu, kartu plaukiojo Bronislavo Vyšniausko brolis Sigitas, jam reikėjo traukti dantį.
Aš, stengdamasi, kad neskaudėtų, prileidau tiek vaistų, kad jam dvi dienas skruostas buvo užtirpęs.
Laivuose išmokau ir supratau, kas yra epidemiologinė situacija. Ateidavo inspekcijos tikrinti, buvo geležinė tvarka. Man buvo keistas nurodymas laive palikti atviras duris, jei su kuo nors kalbėdavausi ar gerdavau arbatą. Naktimis dėl saugumo liepdavo užsirakinti duris, bet to niekada nedarydavau. Ten buvo kitokios, jūros taisyklės, kurių aš, kranto žmogus, nesuprasdavau.
– Aplankėte daug šalių, gal kas nors iš kelionių įsiminė?
– Buvome Kuboje, mėnesį stovėjome Šiaurės Korėjoje, lankėmės Naujojoje Gvinėjoje. Šiaurės Korėjoje mus buvo nuvedę į parduotuvę, kur buvo visokių užpilų nuo visų ligų. Bocmanas nusipirkęs atsigėrė, sako: „Nieko nepajutau“. Ragavome austres, kurių iki tol nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Prie Afrikos krantų laivuose reikėdavo budėti naktimis, nes vietiniai bandydavo virvėmis lipti į laivus.
Lankydamiesi Kuboje visi norėjom parsivežti tų didelių kriauklių. Turėjau paplyšusią kepurę, nunešiotas basutes, kepurę su snapeliu, akiniai irgi buvo nenauji, bet tuos daiktus kažkaip išmainiau į kriaukles, kurias ir dabar turiu. Tuo metu niekas kriauklių išvežimo nekontroliavo. Kubos gyventojai labai norėdavo ūkinio muilo, odekolono.
Plaukiojau laivais iki nėštumo.
– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?
– Pasirinkau dirbti Klaipėdoje, nes netoli Telšių, kur gyveno mano tėvai, dabar ten jų kapai, tebegyvena viena sesuo, kita – Klaipėdoje.
Sakau, kad gyvenu auksiniame trikampyje – mano namai Tauralaukyje, dirbu Jūrininkų ligoninėje ir Klaipėdos universitete.
Grįžusi namo sėdu ant dviračio ir, numynusi 8 kilometrus, esu prie jūros. Kur dar yra tokios galimybės?
- Disertaciją apsigynėte vėliau, jau pradėjusi dirbti ligoninėje. Apie ką buvo jūsų darbas?
– Jau dirbau Jūrininkų ligoninėje, kai su dviem mažais vaikais eksternu per pusantrų metų parašiau disertaciją Vilniaus universitete. Vaikai man irgi padėjo, tai, galima sakyti, rašiau ne viena. Dirbau Jūrininkų centre, ateidavo jūreiviai, tirdavau jų sveikatą. Darbas buvo apie jūrininkų sveikatą, rizikos veiksnius. Teko dirbti intensyviai, nemačiau, ar žiema, ar vasara. Mobilizavausi, rašydavau naktimis.
– Kokių turite pomėgių, kaip pailsite? Galbūt keliaujate, sportuojate, skaitote?
– Į kalnus nevažiuoju. Turiu slides, žiemą po darbo vakare prie namo pasidarau vėžes ir šliuožiu pirmyn atgal su šuniu. Man patinka. Kaimynai kartą galvojo, kad kažkoks vaikas ten. Dar kepurė su bumbulu, sūnaus kombinezoną apsirengusi... Žiemą man labai trūksta veiklos, nes aš sergu dviračiu. Kai rašiau disertaciją, pareidavau iš ligoninės, o visos mintys tik apie ligonius. Tai sėsdavau ant dviračio ir mindavau į Melnragę, Girulius, Šventąją, Palangą.
Dabar dviračiu važiuoju pas dukrą aplankyti anūko. Kartais ir su vyru važiuojam.
Patinka dviračių taku palei upę minti iki Meridiano, paskui nukeliauti iki perkėlos, nusipirkti rūkytos žuvies ir važiuoti namo. Grįžtu laimingiausias žmogus.
Mokydamasi mokykloje baigiau krepšinio mokyklą Telšiuose, net buvau Telšių rinktinėje. Dabar juokas ima. Kai kurias susitinku ponias, jos atsimena, kad žaidžiau krepšinį, sako, kad buvome dvi mažos, bet pasiutusios (juokiasi). Priimu kaip komplimentą, kad nesu labai pasikeitusi.
Dar vienas hobis yra fotografija, darydavau skaidres. Jas skenavau, dariau fotoalbumus – nuotraukos iš laivų, vaikai, giminės. Rašiau tarsi giminės istoriją su nuotraukomis. Darbo buvo labai daug, įdėjau labai daug širdies, reikėjo surinkti gausybę informacijos. Dabar noriu padaryti albumą anūkui Pranui, bet vis nerandu tam laiko.
Dar noriu padaryti mudviejų su vyru albumą. Lapkritį bus 35 metai, kaip esame susituokę. Įdomiausia, kad mes su vyru buvome kaimynai nuo 5 metų, kieme pešdavomės.
Būsima anyta sakydavo: „Dabar pešatės, paskui ženysitės“. Priminė mums per vestuves.
Suvedė likimas, nes jis paskui ateidavo į universiteto bendrabutį aplankyti savo brolio ir užeidavo „pas kaimynę„. Paaiškėjo, kad vaikščiojo turėdamas tikslą.
– Keletą metų dirbate ir Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos katedros vedėja.
– Šiek tiek abejojau, ar sugebėsiu vadovauti. Dabar sakyčiau, kad atradau savo vietą, nes man patinka akademinė bendruomenė ir šitas darbas. Dirbu ir kardiologe ligoninėje, ir čia, universitete. Džiaugiuosi, kad susirenka gausios grupės studentų, nes sveikatos specialistų reikia vis daugiau. Nešuosi į paskaitas visokius plakatus, prietaisus, einam su studentais į ligoninę, kad jie gautų kuo daugiau žinių. Kaip universiteto atstovė esu kviečiama dirbti Studijų kokybės vertinimo centro darbo grupėse, skaitau paskaitas sveikatos biuruose, Trečiojo amžiaus universitetuose Vakarų Lietuvoje.
– Kokia yra mūsų visuomenės sveikata, apie kurią kalbate studentams?
– Žmonės, ypač jauni, daugiau dėmesio skiria savo sveikatai, domisi sveika gyvensena. Nebevalgo bet ko, daugiau juda. Kai atvažiavau į Klaipėdą, nebuvo tiek dviračių, pėsčiųjų takų, o dabar savaitgalį jau ramiai nepravažiuosi dviračiu, nes dviratininkų jau daugybė.
Anksčiau buvo daug žmonių, patekusių į ligoninę, kurių labai didelis spaudimas, bet jie buvo negydyti. Dabar žmonės daugiau ar mažiau būna gydyti, kaip mes sakome, sugaudyti, žmonės profilaktiškai matuojasi spaudimą, prižiūri mitybą. Protingėjame.
Cukraligė buvo tarsi keiksmažodis, dabar vis dar žmonės cukraus vartoja per daug. Norėčiau, kad visas pasaulis nedėtų to cukraus visur, net į silkę. Bet tai yra verslas. Valgyti reikia kuo neskaniau, nes taip yra sveikiau. Sveikai maitintis reikia daug valios jėgų. Kartais su vyru juokaujame, kad valgome kaip baudžiauninkai.
