Po jo įkūrimo medikai, susidūrę su tėvais, norinčiais neoficialiai įbrukti kokį vokelį ar maišelį (pastarieji jausdavosi dėkingi už jų rūpestį gydant vaikus), siūlydavo tuos pinigus geriau paaukoti fondui, kuris vykdo švietėjišką veiklą ir siekia, kad visuomenė sužinotų, jog ir vaikai serga kardiologinėmis ligomis. Be to, ši organizacija rūpinasi reanimacijos rėmimu, gydytojų ir slaugytojų stažuotėmis.
Viena iš fondo įkūrėjų VUL Santaros klinikų vaikų intensyvios terapijos gydytoja ir neonatologė Solveiga Umbrasaitė teigia, jog praėjus daugiau nei dešimt metų po fondo įkūrimo situacija yra pasikeitusi ir šiandien galima sakyti skyriuje, kuriame ji dirba, beveik niekas nieko nebesiūlo.
Keičiasi tėvų klausimai
„Per tuos metus pasikeitė klausimo formos. Iki fondo įkūrimo dažniau klausdavo, kaip galime atsidėkoti, dabar klausia detalių, kur pervesti paramą, kaip viskas vyksta ir panašiai. Žmonės domisi daugiau techniniais dalykais“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, intensyvios terapijos skyriuje netrūksta informacijos apie fondą – čia guli ne tik lankstinukai, bet ir esant poreikiui patys medikai pacientų tėvams papasakoja apie fondo veiklą ir tikslus.
„Būna dažnai klausia ar gali paramą skirti konkrečiai kokio nors gydytojo stažuotei ar dar kam nors, tuomet paaiškinu, kad, deja, taip padaryti nepavyks“, – sako S. Umbrasaitė ir atkreipia dėmesį į tai, kad visais atvejais mažieji pacientai yra gydomi taip pat, jiems padedama sveikti, neatsižvelgiant į tai, ar jų tėvai rėmė fondo veiklą, ar ne. „Kai pacientas išrašomas mes net nežinome, ar jie pervedė lėšų, ar ne. Daugelis tėvų tik po kurio laiko jau pasveikę nusprendžia paremti“, – paaiškina medikė.
Pasak neonatologės, žmonės dažniausiai į fondą perveda 100-200 eurų. Kalėdiniu laikotarpiu pasitaiko ir didesnių sumų – siekiančių ir kelis tūkstančius eurų. „Šventiniu laikotarpiu pasitaiko, jog ir bendrovės paremia. Būna, kad vaikų seneliai paaukoja fondui“, – pasakoja gydytoja.
Šventiniu laikotarpiu pasitaiko, jog ir bendrovės paremia. Būna, kad vaikų seneliai paaukoja fondui
Kyšis neturi ryšio su atlyginimu
Šis fondas yra pavyzdys, kaip pačių gydytojų iniciatyva buvo išgyvendinta korupcija. „Už save galiu atsakyti 100 procentų, už skyrių – 99. Vis tik reikia palikti vieną procentą nežinomybei, – šypsosi gydytoja. – Manau, kad apskritai situacija labai gerėja. Jauni žmonės vis mažiau linkę duoti kyšius ir juos imti. Apskritai, ateinanti medikų karta keičiasi, tai jaučiame turbūt visi. Tikiu, kad po kažkiek metų išvis apie tai pasakosime, kaip apie atgyveną“.
Gydytoja įsitikinusi, kad korupcijos šaknys slypi visai ne mediko atlyginimo dydyje, kaip dažnai bandoma įtikinti. „Ne nuo atlyginimo priklauso, ar tu imsi kyšį ar ne. Tai – tavo moralės klausimas. Kur yra riba, kada užtenka pinigų? Juk kitas ir daug uždirbdamas gali norėti prisidurti dar ir dar“, – įsitikinusi S. Umbrasaitė.
Svarbiausia – viltis
Per kone dvidešimt metų darbo praktiką įvairių padėkų S. Umbrasaitė yra sulaukusi. Ir kartais ne visos jos išreiškiamos materialia forma – pervedant pinigus į fondą. Juk yra daugybė būdų atsidėkoti pagarbiai ir sąžiningai.
„Visi gražūs žodžiai pamalonina ir įkvepia. Labiausiai paliečia širdį, kai tėvai dėkoja už suteiktą viltį, nes jei medikas neturi vilties, tai kas belieka tėvams ir pačiam vaikučiui“, – svarsto pašnekovė. Be to, svarbu ir pagarba. Anot jos, nesinori, kad apie medikus galvotų, jog jie prie visko pripratę ir nieko nejaučia. „Pranešti apie vaiko mirtį tėvams yra kur kas sunkiau nei vaikams apie tėvo. Ir prie to nepriprantama. Galbūt pirmaisiais metais verki su kiekviena mirtimi, o po to tiesiog išmoksti sutramdyti emocijas, tačiau verki viduje. Norėtųsi, kad tai žmonės suprastų“, – pokalbį užbaigia gydytoja.
Informacija parengta bendradarbiaujant su LR sveikatos apsaugos ministerija, kuri įgyvendina Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.
